"Liūdni slibinai".Jei Seimas išleistų įstatymą, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis kartą į metus privaloma tvarka turi apsilankyti „Liūdnų slibinų“ koncerte, gal ir pasukiočiau pirštu ties smilkiniu, bet iškart po to greičiausiai nuspręsčiau, kad tai – geriausias jo priimtas sprendimas per... ilgą laiką. Tiesa, pirmąjį liepos antradienį žiūrovai Vasaros terasoje išgirsti šios trijulės būriavosi savo noru ir noro, regis, buvo daug.

Jeigu paskutinį kartą jų koncerte buvote seniau nei prieš metus, o delsimo priežastis yra ta, kad „jau matėte ir ką čia naujo pamatysi“, geriau nebelaukite. Naujo išvysite, o tai, ką jau matėte, nostalgiškai pajusite. Žinoma, grupė formato nekeičia ir tai yra gerai, tačiau keičiasi programa bei jie patys. Ir nors grupės narys Vaidas Kublinskas koncerto metu vis juokavo (o gal ir ne), kad sensta, pokyčių priežastis ne ta. Jie ant scenos tiesiog atrodo labiau įsitvirtinę nei prieš keletą metų.

Kita svari priežastis apsilankyti „Liūdnų slibinų“ koncerte yra sveiko ir labai teisingo humoro bei ironijos dozė, kurį arba supranta visi, arba tie, kurie labai įžeidūs ir kuriems visur vis ne vieta juokauti, į šios grupės koncertus neina. Nuojauta sako, kad tai – pirmasis variantas, nes absoliučiai skirtingų žmonių minioje viso koncerto metu nebuvo nejaukios tylos, kuri bado ausis išgirdus nejuokingą anekdotą.

Be to, „Liūdnų slibinų“ koncertuose, lygiai kaip ir šiame, galima išvysti absoliučiai unikalų reiškinį: bet kas kitas ant scenos besielgiantis kaip Dominykas Vaitiekūnas (gal išskyrus Micką Jaggerį) greičiausiai atrodytų labai persistengiantis arba, nevyniojant į vatą, kvailai. Kur paslaptis – nežinau, tačiau jam ne tik kad pavyksta šitaip neatrodyti. Jis dar ir atrodo gerai.

2012 metais „Liūdniems slibinams“ laimėjus metų grupės apdovanojimą M.A.M.A. ceremonijoje, buvo kilusios diskusijos dėl grupės formato ir tinkamumo šitokiai nominacijai. Jei tą antradienį buvote jų koncerte Vasaros terasoje, tikriausiai galėtumėte atkirsti, kad grupės vokalistė Aistė Lasytė vienu metu sugeba nenusidainuoti, nenusigroti ir dar nenusišokti ir šitai Lietuvos scenoje yra dar vienas fenomenas. Žinoma, gal kažkam trūksta, kad prie viso šito ji dar scenoje ir tapytų ar rašytų knygą, bet man tai pakankamas argumentas eiti į jų koncertą ir išeiti patenkintai.

"Liūdni slibinai".Paskutinė priežastis, kuri bus atskleista (nes juk reikia palikti paslaptį), yra ne mažiau svari nei prieš tai išvardintos. Tą vakarą susirinkę dviejų dalių koncerte girdėjo ir jau senų dainų, ir palyginus neseniai išvydusių dienos šviesą. „Kamuolys“, „Aš moteris“, „Girdžiu, ką jūs tylite, „Pieno fabrikėlis“, „Pavasario linksmybės“ – būtų galima vardinti, bet galiu patikinti – visos jos puikios. O ta paskutinė priežastis ateiti, yra dainos „Ralio karvytis“ versija, kaip jie patys sakė, skirta užsieniečiams, kurią per vakarą jie atliko du kartus – vieną koncertui įpusėjus, o antrą išėjus bisui.

Išgirsti naują, prisiminti seną, linksmai pasijuokti ir palepinti ausis – tai, ko liepos pirmąjį antradienį Vasaros terasoje susirinko nemažas būrys žmonių, nepaisant oro, kuris toli gražu neprimena vasaros ir visai netinka koncertui po atviru dangumi. Tai greičiausiai pamatytumėt ir jūs, jei bent kartą per metus apsilankytumėte „Liūdnų slibinų“ koncerte. Nes prieš kiekvieną dainą moterys už manęs sakydavo: „Va, čia dabar bus geras“. Ir būdavo. Tikrai būdavo.

Lankėsi Fausta Marija Leščiauskaitė