Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Mama nerado žalio voko, kurio jau pastarąsias dienas niekur nesimatė. Ieškojo jo mažiausiai pusvalandį, taigi praradome laiko, daug laiko ir tai privertė mane nerimauti. Jau be penkiolikos devynios. Žadėjome išvažiuoti devintą. Imu suprasti, kad taip nebus ir nejučiomis pradedu judinti dešiniąją koją. Galiausiai ji vos išsiruošia dar vis porą kartų sugrįždama pasiimti užmirštus raktus, o vėliau amžių amžius užtrukdama beperkant gėles. Jau pusė dešimtos. Galiausiai visiškai slėgusį ir dusinantį ryto orą ir ne ką geresnę nuotaiką pakeitė šioks toks džiaugsmo krislelis, kadangi pavyko Į Pagėgius nuvažiuoti be grįžinėjimo keliu atgal nuo muitinės ir be jokių eismo įvykių. O tai ne šiaip koks paprastas dalykas, juk vairavau anaiptol ne aš, o mama. Vis dar galvoju kokį diplomą padaryti, kad jai užteko ryžto. " Nebijok, aš pati bijau." - sakydavo ji man. Atvykome į rūku apklotą miestą, gan savotiškos išvaizdos, matosi, kad čia būta didelės vokiečių įtakos ne tik namų išvaizdose, bet ir pats miestas toks nelietuviškas. O kur ta mokykla? Privažiavome milžinišką pastatą, kuris tikrai nepriminė mokyklos. Pastatas galėtų būti neblogos ligoninės dydžio. Kaip sužinojome, ten buvo kažkoks vokiečių vienuolynas, vėliau mokykla... Įdomus miestas. Renginys buvo ką tik prasidėjęs. Tikslus pavadinimas man nežinomas, na kažkas panašaus į 'Respublikinis Kompozicijų Pristatymas', paremtas įvairiausių kūrėjų (K. Donelaičio, V. Lansbergio Jaunsesniojo, Egziuperi, M. Martinaičio, Erlicko, net Biliūno) kūryba, kuria buvo išsakoma daug aktualių ir įdomių minčių. Temos - žmogus, draugystė, vienatvė, žemė, Dievas, laikas, meilė, laimė, džiaugsmas, pyktis, šeima. Visi sėdėję ir klausęsi gėrė į save kiekvieną žodį, kuris buvo garsiai pasakomas, išrėkiamas taip garsiai, kad lyg maža elektros srovė nukrėsdavo kūną. Kiekvieną kompozicija parodydavo paprastą gyvenimą, visi sakė žinomus žodžius, tačiau jie skambėjo kaip himnas, neapsakomas potyris užliedavo krūtinę. Užgniauždavo kvapą, mintis verpė savaip suprantamą minties siūlę. Nedaug atsimenu, bet : "... Ten, puodelio dugne, jo gelmėse kažkokios būtybės akys spokso į mane. Tos akys mažos, o veidas neryškus, iš to kito pasaulio žiūri į mane... kažkas... Ten, už tvoros, ten - tikrasis gyvenimas! Štai einam į biokropolį, kur kasetės, veikiausiai orginalios, firminiai marškinėliai, trikampė skarelė - su nuolaida, pyragėliai su šokoladu, apibarstyti cukraus pudra... Tu atsikeli, įlipi ir važiuoji. Išlipi, kad suspėtum. Pasiekti. Vietą, kur skaičiuoji, skaitai ir galvoji. Vėliau eini, vėl įlipi ir važiuoji. Užlipi, kad įeitum, paimi, kad įpiltum. Įkaitini, kad keptum. Blynus, mėsą, kiaušinienę. Sukramtai, pavalgai ir įsijungi. Žiūri, vėliau išjungi. Padedi galvą ir užmiegi. O rytoj tu vėl atsikeli, įlipi ir važiuoji... " "... Štai Pavasario Svarstyklės! Alyvos! Alyvos! Alyvos! Putomis virstančios alyvos!... Štai savo stiklinėmis kojytėmis maži lietaus žmogučiai laksto po pievą... La, la.... la....la.... la.... la... la, vainiką rožių nuostabių!... " "... Savo kasdieniniais batais įžengę į pilką esfalto dykumą. O jūs atsimenate, kaip mes dainuodavome? : - Mamyt, ko nesakei, kad vaikai nevisi vienodi? Nežinau ar gerai, ar blogai, ai, bet mes kitokie... " "... Žemė. O gal ta žemė visai ne mano? Štai kiekvieną dieną aš užsidedu kaukę - pagal nuotaiką, draugus, pagal megztinio spalvą... Valydamiesi dantis su šia pasta kiekvieną rytą jūs turėsite progą pagaliau pažvelgti į save veidrodyje, nes per lenkiantį gyvenimo tempą taip laiko visai nelieka. Kuomet valysitės dantis jūs nepadarysite avarijos, neįskaudinsite žmonių, tiesiog pabendrausite su savimi...Sveikas, rande, ant mano dešinės rankos virš megztinio rankovės, ant delno. Žiūriu į tave, juk greit tavo gimtadienis. " "... Dykumos yra nuostabios tuo, kad kažkur jose slypi šulinys. Ten, kur kažkas baigiasi, viskas prasideda. Ten, kur tu baigiesi, ten prasidedu aš..." "... Dešinė ir kairė, kairė - dešinė. Žmogus? Žmogus. Nuo kojų pirštų iki kelių. Žmogus? Žmogus. Nuo kelių aukštyn. Žmogus? Žmogus. Nuo liemens aukštyn. Žmogus? Žmogus. Nuo kaklo aukštyn. Žmogus? Žmogus... Aš norėti rasti atsakymą. Aš nežinoti kur rasti atsakymą. Aš... Nežinoti... Kur... Atsakymą.... Rasti.... Bet aš žinau... " "... Kartą gyveno Paryžiui bobutė, kuriai patiko žiūrėti pro rakto skylutę... " Nepamenu, kaip čia toliau buvo pagal Juozą Erlicką, tik atmenu, kad ji turėjo tik vieną akį ir koją. Žodžiu, diena buvo nereali. Sėdėjo nemirtinga ketveriulė ir tiek juokėsi valgykloje, kad visi suklusę klausės. Nusprendėm, kad jie niekur su Ieva neįstosim, tai abi varysim stot į Šiaulių socialinį. Žiaurus bajeris. Dar nusprendėm, kad teta Rūta bus dj'jė, kai bus pensijoj ir dar visokių smagių dalykų. Buvo labai gera. Beje, grįžome su mama, kaip jau suprantate, gyvos. The Cure - Friday I'm In Love Laukia geras penktadienis. |
2008 m. balandžio 9 d.
|
2011 m. gegužės 31 d.
2011 m. balandžio 6 d.
2011 m. sausio 4 d.
|
2008 m. balandžio 9 d. 21:55:04
____________________
mental reason.
2008 m. balandžio 9 d. 21:18:53
M. Martinaičio, Erlicko, net Biliūno
O ir pats renginys įdomus pasirodė. Toks neįprastas ir pilnas gerų minčių bei idėjų. Liux.
Dabar leisiu padaryti visišką off topic'ą ir pasireikšti savo jautrios asmenybės piktajai pusei:
Nu ir n* tą backspace mygtuką, kuris meiliai perkelia puslapiu atgal.
:-D
Hehe, ir sugadinau viską. ;-D
____________________
Gal su peiliu. Gal su peiliu.