Heavier Than Heaven

Jau išvertė į lietuvių kalbą, galima nusipirkt. Skaitau dabar, visai įdomu :)

Kurt‘ui buvo treji, kai jo sesuo Kimberly gimė. Ji atrodė, netgi , kai buvo kūdikis, nepaprastai panaši į savo brolį, su tokiomis pat užburiančiomis žydromis akutėmis ir šviesiais plaukais. „Jis taip ją mylėjo“, prisiminė jo tėvas, „Pirmiausia, jie abu buvo meilučiai“. Jų trejų metų skirtumas buvo idealus, nes Kurt‘o priežiūra tapo viena iš pagrindinių jo pokalbių tema. Tai pažymėjo asmeninės savybės pradžią, kuri liko su juo iki gyvenimo pabaigos – jis buvo jautrus kitų reikalams ir skausmui, kartais net per daug.

Pasikeitė ir Cobain‘ų šeimos dinamiškumas atsiradus antrajam vaikui, laisvalaikiu tapo tik susitikinėjimas su artimaisiais ir Don‘o sportinė veikla. Žiemą Don‘as buvo įtrauktas į krepšinio lygą, o vasarą žaisdavo krepšinio komandoje, todėl dažnai šeimyna eidavo į varžybas. Sporto dėka, Cobain‘ai susipažino ir susidraugavo su Rod‘u ir Dres‘u Herling‘ais. „Jų šeima buvo puiki, šeimos tėvai visada būdavo su vaikais“, prisiminė Rod‘as Herling‘as. Palyginus su kita septintojo dešimtmečio amerikiečių šeima, jie taip pat buvo pavyzdingi: nerūkė prie vaikų ir retai vartodavo alkoholį.

Vieną vasaros vakarą Herling‘ai viešėjo pas Cobain‘us, žaidė kortomis, kol Don‘as nuėjo į svetainę ir pareiškė, „pas mus įsiveisė žiurkė“. Žiurkės buvo plačiai paplitusios po Aberdyną dėl žemumos ir vandens pertekliaus. Don‘as pradėjo modeliuoti paprastą ietį su pritvirtintu mėsininko peiliu viename koto gale. Tai sudomino penkiametį Kurt‘ą, kuris nusekė savo tėvą į garažą, kur graužikas slėpėsi šiukšlių dėžėje. Don‘as liepė Kurt‘ui atsitraukti, tačiau tokiam smalsuoliui tai buvo neįmanoma, berniukas po truputį artinosi, kol įsikabino į tėvo koją. Užduotis Rod‘ui Herling‘ui buvo pakelti skardinės dangtelį, kad Don‘as galėtų ietimi nudobti žiurkę. Rod‘as pakelia dangtelį, Don‘as meta šluotkotį, o žiurkė, kaip žaibas užsiropštė ant šluotkočio, nurūko ant Don‘o pečio ir žemyn ant žemės ir dar apibėgo Kurt‘o koją, kai šis ėjo laukan iš garažo. Tai įvyko sekundės tikslumu, bet Don‘o veido išraiška ir Kurt‘o akių dydis visus privertė liepti iš juoko. Jie juokėsi valandų valandas po šio incidento, tai galėtų tapti šeimos folkloro dalimi: „Ei, ar pameni tą kartą, kai tėtis bandė pagauti žiurkę?“. Nei vienas nesijuokė labiau už Kurt‘ą, bet kaip penkiametis, jis juokdavosi iš visko.

1972-ųjų metų rugsėjį, Kurt‘as pradėjo lankyti parengiamąją mokyklą, Robert Gray pradinėje. Wendy pirmąją dieną sūnų nuvedė į mokyklą, o vėliau jis eidavo į mokykla pats. Kurt‘as buvo žinomas jo mokytojoms, kaip ankstyvas, smalsus mokinys. Ant jo pranešimų kortelės tais metais mokytoja parašė: „tikrai geras mokinys“. Jis nebuvo drovus. Kai į mokyklą buvo atvežtas meškos jauniklis fotografijoms, Kurt‘as vienintelis drįso nusifotografuoti.

Dalykas, kuriame jis labiausiai pranoko, tai dailė. Penkerių metų jam jau atsiskleidė neįprasti meniškumo įgūdžiai: jis piešė realistiškai. Tony‘is Hirschman‘as sutiko Kurt‘ą mokykloje ir buvo sužavėtas jo gebėjimų: „Jis galėjo nupiešti bet ką. Kartą mes žiūrėjome vilkolaikių paveiksliukus, o jis nupiešė vieną tokį pat, kaip nuotraukoje“. Tuo metu Kurt‘as nupiešė serijų Aquaman, The creature from the black lagoon, Mikimauzo ir Plutono. Per kiekvienas atostogas arba gimtadienį jo šeima jam dovanodavo reikmenų piešimui, tad jo kambarys pradėjo virsti į meno studiją.

Prie meno Kurt‘ą skatino jo močiutė Iris Cobain. Ji buvo Normano Rokvelo kolekcionierė. Ji atsipalaiduoja, kai siuvinėja Rokvelo paveiksliukus. Rokvelo populiariausias šedevras „Freedom from want“, vaizduojantis padėkos dienos vakarienę, kabėjo ir ant jos sienos. Iris‘ė netgi įkalbino Kurt‘ą prisijungti prie jos mėgstamiausios veiklos: naudojant dantų krapštukus išraižomi Rikvelo paveiksliukų kopijos ant šviežiai nuskintų grybų galvučių. Kai grybai padžiūsta, išraižymai ant galvutės lieka.

Iris‘ės vyro ir Kurt‘o senelis Leland Cobain pats nebuvo meniškas, tačiau jis pamokė Kurt‘ą pasigaminti medžio dirbinių. Leland‘as buvo šiurkštaus ir irzlaus būdo, kai Kurt‘as parodė jam Mikimauzo paveiksliuką, kurį pats nupiešė (Kurt‘as mėgo Disnėjaus personažus), Leland‘as jį apkaltino, jog jis nukopijavo per kalkę. „Nekopijavau“, pasakė Kurt‘as. „Nukopijavai dar ir kaip“, atsakė Leland‘as. Leland‘as davė Kurt‘ui naują popieriaus lapą ir pieštuką, o tada pareikalavo: „Štai, nupiešk man dar vieną ir parodyk, kaip pieši“. Šešiametis atsisėdo ir be jokio pavyzdžio nupiešė beveik idealią Anties Donaldo iliustraciją ir dar vieną Gufio. Kurt‘as pažvelgė iš viršaus į savo šedevrą ir su didelė šypsena įteikė seneliui.

Jo kūrybiškumas pasiekė ir muziką. Nors jis niekad neturėjo oficialių pianino pamokų, jis galėjo atkurti paprastą melodiją iš klausos. „Netgi kai jis buvo mažas vaikas“, prisiminė jo sesė Kim, „jis galėjo atsisėsti ir tiesiog sugroti ką nors, ką išgirdo per radiją. Jis sugebėjo meniškai perteikti visas savo mintis ant popieriaus lapo arba muzikoje“ Kad jį paraginti Don‘as ir Wendy nupirko Mikimauzo būgnų komplektą, kurį Kurt‘as energingai daužė kiekvieną dieną grįžęs iš mokyklos. Nors jam patiko plastikiniai būgnai, labiau jis mėgo tikrus būgnus pas jo dėdę Chuck‘ą namuose, nes galėdavo išgauti garsesnį garsą. Jis taipogi mėgaudavosi prisisekdamas diržu tetos Mari gitarą, netgi nesvarbu, kad iš sunkumo jo keliai linkdavo.

Jis taip pat mėgdavo landžioti po savo tetų ir dėdžių albumus. Vieną kartą, kai jam buvo šešeri, jis lankėsi pas tetos Mari ir knisosi po jos albumų kolekciją, ieškodamas Bitlų albumo – jie buvo vieni iš jo mėgstamiausių grupių. Staiga Kurt‘as pravirko ir nubėgo prie savo tetos puldamas į paniką. Rankose jis laikė Bitlų „Yesterday and today“ su gėdingu „Mėsininko viršeliu“, kuriame vaizduojama grupė su mėsos gabalais. „Tada aš supratau, koks jis buvo jautrus tame amžiuje“, prisiminė Mari.

Jis taip pat buvo jautrus augančiai įtampai, kurį matė tarp savo tėvų. Kurt‘o pirmaisiais gyvenimo metais namuose nebūdavo tiek daug barnių. Kaip ir daugelis anksti susituokusių porelių, Don‘as ir Wendy buvo žmonės, atsižvelgiantys į aplinkybes. Vaikai tapo jų gyvenimo centru, kadangi jie visą dėmesį skyrė vaikams, buvo sunku vėl sužadinti jausmus tarp Kurt‘o tėvų. Finansinis spaudimas gąsdino Don‘ą; Wendy prižiūrėdavo vaikus, tik Don‘as finansiškai išlaikė šeimą. Jie pradėjo daugiau pyktis, šaukti vienas ant kito pasišalinę nuo vaikų. „Tu net neįsivaizduoji, kaip sunkiai aš dirbu!”, rėkė Don‘as ant Wendy‘ės, kuri mėgdžiojo vyro skundą.

Vis dar Kurt‘ui buvo daug džiaugsmo vaikystėje. Vasarą jie atostogavo pas Fredinburg‘ų šeimos Washaway paplūdimio trobelėje, Vašingtono pakrantėje. Žiemą jie slidinėdavo. Aberdyne retai snigdavo, todėl jie keliaudavo į rytus, kur nedideli kalniukai. Jų slidinėjimo išvykas visada lydėdavo ta pati rutina: jie pasistatydavo mašiną, išsitraukdavo rogutes, sidabrinę lėkštutę Kim‘ei, Kurt‘o greitąsias rogutes ir jie jau pasiruošę leistis nuo kalno. Kurt‘as griebdavo savo rogutes, užbėgdavo į kalną ir pasileisdavo pakalne, kur sportininkai pradėdavo savo ilgąjį šuolį. Kai nusileisdavo, pamodavo tėvams, kaip duodamas signalą, kad nusileido sėkmingai. Likę šeimos nariai vaikščiodavo ant kalno aplinkui, kol pradėdavo tempti arba Kurt‘as nugriūdavo iš nuovargio. Kai jie traukdavo link mašinos, Kurt‘as išgvelbendavo pažadą, kad kitą savaitgalį jie vėl čia atvažiuos. Vėliau Kurt‘as prisimindavo šiuos laikus, kaip mieliausius prisiminimus iš jo jaunystės.

Kai Kurt‘ui buvo šešeri, šeima nuėjo į centrinę fotostudiją ir nusifotografavo specialiai Kalėdoms. Nuotraukoje Wendy sėdi centre didelėje medinėje kėdėje su aukšta,  atrama mūvėdama ilgą, baltais ir rožiniais dryželiais, Viktorijos laikų suknelė su pūstais rankogaliais. Jos kaklą juosė juodas vėrinys, o jos pečių ilgumo šviesų plaukai buvo perskirti per vidurį. Jos nuostabi laikysena ir maniera, kaip jos riešai padėti ant kėdės atkalčių, ji atrodė kaip tikra karalienė.

Trimetė Kim‘ė sėdėjo ant motinos kelių. Apsirengusi ilga balta suknele ir juodus odinius batukus, ji atrodė kaip miniatiūrinė savo motinos versija. Ji spokso tiesiai į fotoaparatą, o veido išraiška tokia, jog atrodo, kad ji gali pravirkti bet kurią sekundę.

Don‘as stovi už kėdės, pakankamai arti, kad įsitektų nuotraukoje, tačiau išsiblaškęs. Truputį susikūprinęs, žvilgsnis suglumęs. Jis dėvi šviesiai violetinius, ilgarankovius marškinėlius su keturių colių apykakle ir pilką liemenę – tokia apranga gali įsivaizduoti Steve Martin arba Dan Aykroyd. Jo žvilgsnis tolimas, lyg jis stebėtųsi, kodėl jį įtempė į tą fotostudiją, kai galėtų žaisti su kamuoliu.

Kurt‘as stovi kairėje, šalia savo tėvo, pėda ar dvi nuo kėdės. Jis dėvi dviejų spalvų: dryžuotas mėlynas kelnes su priderinta liemene ir raudonus ilgarankovius marškinius, kurie jam truputį dideli, rankovės iš dalies dengia jo rankas. Kaip tikras linksmintojėlis šeimoje, jis ne tik šypsosi, bet juokiasi. Jis atrodo ypač laimingas – mažas berniukas šeštadienį linksminasi su savo šeima.

Ši šeima atrodė nepaprastai – švarūs plaukai, balti dantys, o išlyginti drabužiai taip stilizuoti, kad jie galėtų pasirodyti, kaip išplėšti iš naujo aštunto dešimtmečio „Sears“ katalogo. Įsižiūrint dar atidžiau, atsiskleidžia dinamiškumas, kad net fotografui turėjo būti aišku: tai šeimos nuotrauka, bet ne vedybų. Don‘as ir Wendy nesiliečia, tarp jų jokių simpatijų, lyg jie net ne tame pačiame rėme. Kurt‘ą, stovintį šalia tėvo ir Kimę sėdinčia ant Wendy‘ės kelių, galima lengvai pasiimti žirkles ir perkirpti nuotrauką per vidurį. Tau liktų dvi atskiros šeimos, kiekviena su vienu suaugusiuoju ir vaiku, kiekviename giminiški ryšiai – su Viktorijos laikų suknelėmis vienoje pusėje ir berniukai su plačiomis apykaklėmis kitoje pusėje.

Laukite tęsinio...

Na ir dėkui už foto, nes knygoj tokių nėra :)

100% mano vertimo (niekur kitur nerasi, na tik i vikipedia atrodo dar prologa buvau ikelusi) 

Na, jei nedarai copy-paste, spaudžiu like ;)

Iš pradžių rėkiant garsiai (Aberdynas, Vašingtonas, 1967 m. vasaris – 1973 m. gruodis)

Kurt‘as Donald‘as Cobain‘as gimė vasario dvidešimtą, 1976 m. ligoninėje ant kalvos, kur atsiveria Aberdynas (Vašingtonas). Jo tėvai gyveno Hoquiam kaimynystėje.

Malonu žiūrėti iš Grays Harbor ligoninės, kai giedrą dieną galima pamatyti miškus, kalnus ir galingą vandenyną. Medžiais apaugę kalnai apsupa trijų upių susikirtimą, kurios išteka iš Ramiojo vandenyno. Viso to centre buvo Aberdynas, kurio populiacija buvo 19,000. Kurt‘o tėvai,  Don‘as ir Wendy, gyveno mažame vieno aukšto name. Dieną, kai nelijo, o taip būdavo retai regione, kuriame kritulių kiekis viršija 80 colių per metus, galima pamatyti Motesano miestelį, kur Kurt‘o senelis Leland‘as Cobain‘as užaugo.

Vakarų pakrantėje buvo įsikūręs uostas, kuriame nuolat virė darbas. Iš ten buvo tiek daug plukdoma perdirbtos medienos į Chehalis, kad įsivaizdavęs jas sustatytas, galėtum pereiti išilgai dviejų mylių upės žiotį. Rytuose buvo Aberdyno miesto centras, kur prekiautojai skundėsi dėl nuolat dundančių medienos sunkvežimių, kurie išbaidydavo klientus. Miestas buvo darbo įkarštyje, o tas darbas beveik visiškai  priklausė nuo kertamų Donglaso eglių, kurios įsisuko į prekybą. Aberdynė veikė 37 skirtingų pjautinės medienos, medienos perdirbimo ir pjūklų fabrikams – jų kaminai užgoždavo miestelio aukščiausius pastatus. Išilgai nuokalne nuo ligoninės buvo gigantiškas Rayonier fabriko kaminas, didžiausias bokštas iš visų Aberdyno bokštų, kuris driekėsi 150 pėdų į dangų ir išmesdavo begalinius dūmus.

Kai dar Aberdynas ūžė judėjimu, tada, kai gimė Kurt‘as, miesto ekonomika lėtai įsiskolino. Aberdynas buvo viena iš kelių apygardų valstybėje su mažėjančia populiacija, bedarbiai bandė savo laimę svetur. Aberdynas pradėjo kentėti nuo medžio industrijos padarinių. Kraštovaizdis jau rodė atžymėtas žymes tokio piktnaudžiavimo: buvo ruožai iškirstų miškų prie miesto. Dabar lieka tik naujakurių prisiminimai. Nedarbingumas užtamsino bendruomenės gyvenimą. Didėjantis alkoholizmas, smurtas šeimose ir žmogžudystės. 1967 metais Aberdyne veikė 27 smuklės, o miesto centre stūksojo daug apleistų pastatų, keletas iš jų būdavo viešieji namai, kurie vėliau užsidarė. Miestas buvo toks nepopuliarus kekšynams, kad 1952m. žurnalas „Look“ pavadino „vienu iš Amerikos vietų, kur kovojama prieš šią nuodėmę“.

Aberdynas buvo poruojamas su glaudžiai susijusią socialine bendruomene, kur kaimynai padėdavo kaimynams, tėvai būdavo įtraukiami į mokyklos reikalus savo vaikų labui, o šeima tebebūdavo stipri tarp įvairios imigrantų populiacijos, bažnyčios pralenkdavo skaičiumi smukles ir ten buvo vieta, beveik kaip Amerikos mažas miestelis septinto dešimtmečio viduryje, kur vaikai laisvomis vadelėmis važinėdavo dviračiais po savo rajonus. Jei taip būtų buvę, tada visas miestas būtų tapęs Kurt‘o kiemu, kai jis augo.

Kaip ir buvo įprasta, Kurt‘o gimimas buvo atšvęstas jo tėvų ir platesnės šeimos. Jis turėjo šešias tetas ir dėdes iš motinos pusės, du dėdes iš jo tėvo pusės. Kurt‘as buvo pirmasis anūkas tiek motinos, tiek tėvo šeimos medžių. Eilutė „Aberdeen Daily World“ naujagimių stulpelyje vasario 23 d. pažymėtas Kurt‘o gimimas: „Ponui ir Poniai -  Donald‘as Cobain‘as, 2830,5 Aberdyno Aveniu, Hoquiam, vasario 20 d., sūnus.“

Kai Kurt‘as gimė, jis svėrė 7 svarus ir 7,5 uncijų, o jo plaukai ir odos sudėjimas buvo tamsūs. Ne daugiau kaip po 5 mėnesių  jo plaukai ir oda prašviesėjo. Kurt‘o tėvo šeima turėjo prancūzų ir airių šaknų – jie imigravo iš Skey Townlad‘o į Tirono grafystę Airijoje, 1875m. – ir Kurt‘as paveldėjo kampuotą smakrą iš tėvo pusės. Iš Fradenburg‘ų, Kurt‘o motinos pusės, kurie turėjo vokiečių, airių ir anglų šaknų – Kurt‘as gavo rusvus skruostus ir šviesius plaukus. Bet labiausiai išsiskiriantis bruožas buvo jo nepaprastai žydros akys, kuriomis netgi ligoninės seselės negalėjo atsigrožėti.

Buvo septintas dešimtmetis, kai karas siautėjo Vietname. Dieną, kai gimė Kurt‘as „Aberdeen Daily World“ sulygino svarbias Amerikos pergalės Quang Ngai mieste naujienas su vietiniais pranešimais, kaip medienos kirtimas ir JCPenny parduotuvės reklama.

Kurt‘o 21 metų tėvas Don‘as dirbo Chevron‘o punkte Hoquiam, kaip mechanikas. Don‘as buvo dailus ir atletiškas, bet su savo apkirpta ežiuku šukuosena ir Buddy Holly stiliaus akiniais, jo įvaizdis buvo kaip moksliuko.Kurt‘o 19 metų motina, Wendy, priešingai, buvo klasinė gražuolė, kuri atrodė ir rengėsi truputį panašiai kaip Marcia Brady. Jie susipažino vidurinėje mokykloje, kur Wendy‘ės pravardė buvo „vėjelis“. Birželį, po kelių savaičių, kai ji baigė mokyklą, Wendy tapo nėščia. Don‘as pasiskolino savo tėvo sedaną ir sugalvojo pasprukti į Aidahą ir susituokti be tėvų sutikimo.

Kai gimė Kurt‘as, jauna porelė gyveno mažame namelyje kito namo kieme Hoquiam. Don‘as labai ilgai dirbo smulkaus remonto stotyje, kol Wendy prižiūrėdavo kūdikį. Kurt‘as miegodavo baltame, vytelėmis pintame lopšyje su ryškiai geltonu lanku virš jo. Nors jų išlaidos būdavo mažos, kelios savaitės po vaiko gimimo, jiems pavyko susitaupyti pakankamai pinigų, kad persikeltų į didesnį namą, kuris buvo 2830 Aberdyno Aveniu. „ Nuoma“, prisiminė Don‘as, „buvo tik papildomi 5 doleriai per mėnesį, bet tais laikais 5 doleriai buvo labai daug“.

Jei šeimoje iškildavo bėdų, tai dažniausiai dėl finansų. Nors Don‘as buvo paskirtas „pirmaujančiu“ Chevron‘e ankstyvaisiais 1968-aisiais, jo alga tebuvo tik 6,000 dolerių per metus. Daugumo jų kaimynų ir draugų dirbo medienos industrijoje, kur darbas reikalaudavo psichikos – vien šios srities mokymasis buvo apibūdintas, kaip „labiau pražūtingesniu už karą“ – bet grįžtama su didesne alga. Cobain‘ai iš visų jėgų stengėsi išsilaikyti per biudžetą, dar kai gimė Kurt‘as, jie įsitikindavo, ar jis būdavo gerai aprengtas ir netgi šoko prie profesionalių nuotraukų. Vienoje nuotraukų sesijoje Kurt‘as dėvi baltinius, juodą kaklaraištį ir pilką kostiumą, atrodė kaip Mažasis Lordas Fontlerojus – jis vis dar turi kūdikišką putlumą ir pilnus žandus. Kitoje sesijoje, jis dėvi priderintą mėlyną liemenę ir kepurę, labiau tikusią Phillip‘ui Marlowe‘ui, negu vienerių su puse metų berniukui.

1968 metų gegužę Kurt‘as buvo penkiolikos mėnesių, Wendy‘ės 14 metų sesuo Mari prirašė lapą apie savo sūnėną: „Jo mama skiria daugiausiai laiko so priežiūrai“, rašė Mari. „[Ji] rodo savo prisirišimą laikydama jį, pagiria, kai jis to nusipelnydavo ir dalyvaudama daugelyje jo veiklų. Jis atsako tėčiui, kai jį pamato, jis nusišypso, jam patinka, kai jo tėtis jį laiko. Jis išreiškia savo norus iš pradžių rėkiant garsiai, o tada pravirkdavo, jei pirmoji technika nepasiteisindavo“. Mari įrašė, kad jo mėgstamiausias žaidimas buvo kū-kū, jo pirmasis dantukas išdygo aštuonerių mėnesių, o jo pirmasis tuzinas žodžių buvo: koko, mama, tėtė, kamuolys, skrebutis, ate ate, labas, man, meilė, dešrainis ir kačiukas.

Mari surašė jo mėgstamiausius žaislus: armonika, būgnas, krepšinio kamuolys, mašinėlės, sunkvežimiai ir telefonas. Apie Kurt‘o kasdienę rutiną ji parašė, kad „jo reakcija eiti miegoti yra verkimas, kai jis paguldomas į lovą. Jis taip prisirišęs prie šeimos, kad net nenori su ja skirtis“. Jo teta nusprendė: „Jis laimingas, besišypsantis kūdikis, o jo asmenybė taip ir atskleidžiama dėl jo priimamo dėmesio ir meilės“.

Wendy buvo rūpestinga motina, skaitydama mokančiąsias knygutes, pirkdama mokomąsias skaičių, žodžių, raidžių korteles ir pagelbėdavo savo broliams ir seserims, užtikrindama Kurt‘o tinkamą priežiūrą. Visa praplėsta giminė įsijungė į šio vaiko šventę, o Kurt‘as mosikavo, norėdamas atkreipti dėmesį. „Nerandu žodžių džiaugsmui ir gyvenimui, kurį Kurt‘as įnešė į mūsų šeimą“, prisiminė Mari. „Jis buvo toks mažas žmogeliukas, kuris buvo toks putlutis. Jis turėjo charizmą, netgi kaip kūdikis. Jis buvo linksmas ir sumanus“. Wendy buvo taip susižavėjusi savo sūnumi, jog išsinuomavo Super-8 kamerą ir nufilmavo filmų apie jį. Viename iš filmų matomas laimingas, besišypsantis berniukas, pjaunantis savo 2-ojo gimtadienio tortą ir atrodo, lyg jis būtų jo tėvams visatos centras.

Per savo antrąsias Kalėdas, Kurt‘as jau rodė polinkį į muziką. Fradenburg‘ai buvo muzikali giminė – Wendy‘ės vyresnysis brolis Chuck‘as buvo Beachombers grupėje. Mari grojo gitara; o prodėdė Delbert‘as turėjo karjerą, kaip airių tenoras, netgi atsirado filme „The King Of Jazz“. Kai Cobain‘ai aplankė Cosmopolis, Kurt‘as susižavėjo giminės improvizacijomis. Jo tetos ir dėdės įrašė jį dainuojant Beatle‘ų „Hey Jude“, Arlo Guthrie „Motorcycle Song“ ir tema iš „The Monkees“ televizinio šou. Kurt‘as džiaugdavosi kurdamas savo paties žodžius, netgi kai buvo pradedantis vaikščioti kūdikis. Net kai jam suėjo ketveri, grįžęs iš pasivaikščiojimo po parką su Mari, jis sėdo prie pianino ir sukūrė paprastą dainą apie jų nuotykius. „Nuėjom į parką, turėjom saldainių“- dainos ištraukos žodžiai. „Buvau priblokšta“, prisiminė Mari, „pradėjau įrašinėti, turbūt tai buvo pirmoji jo sukurta daina“.

Neilgai trukus, kai jam sukako dveji, Kurt‘as susikūrė įsivaizduojamą draugą, kurį vadino „Boddah“. Jo tėvai, galų gale, susirūpino dėl jo prisirišimo prie šio bičiulio fantomo, taigi, kai dėdė buvo išsiųstas į Vietnamą, Kurt‘ui pasakė, kad Boddah irgi turėjo su juo išvykti. Bet Kurt‘as perprato jų siekius. Kai jam buvo tieji, jis žaidė su tetos diktofonu, kuris buvo nustatytas ant „aido“. Kurt‘as išgirdęs aidą paklausė: „Ar tas balsas kalbasi su manimi? Boddah? Boddah?“.

1969 metų rugsėjį, kai Kurt‘ui buvo 2,5 metų, Don‘as ir Wendy nusipirko savo pirmąjį nuosavą namą 1210 nr. rytinėje pirmoje Aberdyno gatvėje, 1,000kv. pėdų namas su kiemu ir garažu. Jie sumokėjo už jį 7,950 dolerių. Cobain‘ų namo šiaurinėje pusėje tekėjo Wishkah upė, kuri dažnai patvindavo.

Pirmame aukšte talpinosi svetainė, valgomasis, Wendy‘ės ir Don‘o miegamasis. Viršuje buvo trys kambariai: mažas žaidimų kambarys ir du miegamieji; vienas jų buvo Kurt‘o, o kitas buvo suplanuotas dar vienam vaikui – tą mėnesį Wendy laukėsi vaiko.

Laukite tęsinio...

Įdomu, nežinojau :)

 Aišku

Šiaip jau yra lietuviška versija, bet tu versk toliau;D

Kaip tik skaitau šią knygą, labai įtraukianti.

Nusipirkau. Skaitau. Man patinka.

Taigi skaitau šią knygą. Kadangi nėra lietuviškos versijos nusprendžiau truputi paversti šią knygą:

Prologas Heavier than Heaven (Niujorkas, sausio 12,1992)

Jis nukeliavo į dangų tiksliai 6:57 val., kai jis buvo visų mylimas. Jo mirtis nusinešė ne vieną mirtį. Mėgėjų meilė buvo aistringa, galinga ir ištikima – tokia meilė, netgi kai ji prasideda, žinai, kad jau nulemta baigtis jai kaip Graikijos tragedijai.

Buvo 1992-ųjų, sausio 12d., giedras, bet šaltas sekmadienio rytas. Temperatūra Niujorke galų gale
 būtų pakilusi iki 44 laipsnių, bet 7 ryto, mažame „Omni“ viešbučio  numeryje, buvo arti neigiamos temperatūros. Langas buvo paliktas praviras, pravėdinti prirūkytą orą. Kambarys atrodė, kaip po praūžusios audros: daiktai ir drabužiai išmėtyti ant žemės. Prie numerio dvigubų durų stovėjo pusę tuzino aptarnaujamų padėklų su kelių dienų senumo kambarių tarnybos patiekalais. Prakąstos bandelės, sūrio gabalėliai ir vaisiai mėtėsi ant padėklų. Tai ne tipiškos sąlygos 4 žvaigždučių viešbučio kambariui – tai kažkieno įspėjimo prižiūrėti padarinys. Jie pakeitė ženklą „Netrukdyti“ į „Niekada netrukdyti! Mes dulkinamės!“.

Tą rytą neįvyko jokio bendravimo. Milžiniškoje lovoje miegojo26 m. Courtney Love. Ji mūvėjo senovinio, Karalienės Viktorijos laikų, stiliaus apatinius, o jos ilgi šviesūs plaukai buvo išlindę iš paklodės, kaip pasakų veikėjos ilgi plaukai. Šalia jos buvo gilios žymės patalynėje, ten neseniai gulėjo žmogus. Vaizdas atrodo, kaip siaubo filme, kambaryje buvo negyvas kūnas.

„Pabudau 7 ryto, o jo nebuvo lovoje“, prisiminė Love. „Niekad nebuvau tokia išsigandusi“.

Dingęs iš lovos buvo 24 m. Kurt Cobain. Mažiau nei prieš septynias valandas, Kurt‘as ir jo grupė turėjo muzikinį pasirodymą „Saturday Night Live“. Jų pasirodymas programoje galėtų versti naują istorijos puslapį rokenrole: pirmą kartą grunge stiliaus grupė atsiėmė tiesiogiai transliuojamą per tarptautinę televiziją pripažinimą.Jau kelintą savaitgalį Nirvanos pagrindinius debiutas, Nevermind, išstumia Mailką Džeksoną iš pirmosios vietos, numeris tapo afišų lentoje populiariausiu, tapo geriausiai parduodamu albumu šalyje. Nors albumas ir nebuvo vienos nakties pasisėkimas – grupė kartu jau buvo 4 metus. Manieros, kuriomis Nirvana užkariavo muzikos industiją, jų staigmenos buvo neprilygstamos. Iš esmės, prieš me

Niekad nebuvo tokio roko žvaigždės, kaip K. Cobain. Jis buvo labiau anti žvaigždė, negu garsenybė: atsisakė limuzino nuvežamas į radijo ir televizijos kompaniją; per „Saturday Night Live“ devėjo tuos pačius rūbus, kaip ir praėjusias dvi dienas: Converse batai, džinsai, įplyšę keliuose, marškinėliai reklamuojantys nežymią grupę ir ant viršaus susegamas megstinis. Jis neplovė savo plaukų savaitę, bet yra juos nusidažęs raudonai ir pavertė jo šviesius plaukus panašius, lyg jie būtų buvę suvelti su sudžiūvusiu krauju. Niekad, prieš tiesiogiai transliuojamos televizijos istoriją, atlikėjas taip mažai rūpintųsi pasirodymu arba higiena, kad šitaip akivaizdžiai matytųsi.tus dar nežinomi, Nirvana karščiavosi dėl populiarumo su savo „Smells Like Teen Spirit“, kuri tapo labiausiai pripažinta 1991m. Daina, jos įžanginė gitaros partija pažymi tikrojo roko pradžią.

Kurt‘as buvo neaiškus, prieštaringas mizantropas. Daugelyje interviu jis atviras, kad neapkenčiapripažinimo kurį gavo per MTV, dar pakartotinai jis kvitėsi savo vadybininkus ir skundėsi, kad internetas nepakankamai paleidžia jo video. Apsėstai ir įdomiai planavo kiekvieną muzikinės karjeros kryptį, rašydamas mintis į savo žurnalus. Netgi tie, kurie pažinojo jį geriausiai, pažinojo jį visai sunkiai – sekmadienio ryto įvykiai šitą gerai patvirtina.

Pasibaigus „Saturday Night Live“ ir praleidžiant vakarėlį, kuris apibūdinamas kaip „ne jo stiliaus“, Kurt‘as davė 2 valandas interviu radijo žurnalistui, kuris baigėsi tik 4 valandą ryto. Per „Saturday  Night Live“ jis pamatė, kaip jo albumas pasiekė pirmą vietą, o paprašė leidimo parodijuoti „Teen Spirit“. Šie įvykiai, sudėjus kartu, aiškiai atžymėjo jo trumpos karjeros apogėjų, apie jo pripažinimo būdą daugiausiai atlikėjų tik svajoja, o Kurt‘as save fantazavo kaip paauglys.

Augant mažame miestelyje šiaurės vakarų Vašingtono valstijoje, Kurt‘as niekad nepraleisdavo „Saturday Night Live“ epizodų ir gyrėsi savo draugams mokykloje, kad vieną dieną taps žvaigžde. Po dešimties metų, jis buvo labiausiai dominuojanti figūra muzikoje. Po jo antrojo albumo išleidimo jis tapo pripažintas jo kartos puikiausiu dainų kūrėju; o tik prieš du metus jis buvo atleistas iš darbo, kuriame valydavo šunų būdas.

Paryčiais Kurt‘as nejausdavo stipraus noro švęsti. Jis jautėsi psichiškai sergantis, iškęsdavo,  kaip jis apibūdino: „besikartojantį deginamą šleikštulio skausmą“ pilve, kėlė jam vis daugiau streso. Išgarsėjimas ir sėkmė, atrodo, tik pablogino jo savijautą. Kurt‘as ir jo sužadėtinė Courtney Love buvo labiausiai apkalbama porelė rokenrole, nors dauguma tų kalbų buvo apie narkotikų piktnaudžiavimą. Kurt‘as visada tikėdavo, kad jo talento pripažinimas išgydys dauguma emocinių skausmų, kurie pasižymėjo jo jaunystėje; tapusiam pripažintu, suprato, kad mąstė kvailai dėl išgijimo ir augant gėdai, jis pajuto, kad jo sparčiai augantis populiarumas sutampa ir su didėjančia narkotikų priklausomybe.

Jo viešbučio kambaryje, anksti ryte, Kurt‘as pasiėmė mažą plastikinį maišelį balto heroino, paruošė įsišvirkšti ir susileido į savo ranką. Tai tapo įprasta nuo tada, kai Kurt‘as pradėjo vartoti reguliariai heroiną jau keletą mėnesių , o prisijungus ir Love, jie tapo porele. Bet ši ypatinga naktis, kai Courtney miegojo, Kurt‘as beatodairiškai suvartojo daug daugiau heroino, negu buvo saugi norma. Perdozavimas jo odą pavertė žalsvai melsvu atspalviu, sustabdė jo kvėpavimą, o jo raumenys sustingo. Jis išslydo iš lovos ir nukrito veidu žemyn į drabužių krūvą, atrodė, kaip lavonas, nužudytas serijinio žudiko.

„Tai reiškė, kad jis negyvas. Jei nebūčiau pabudusi septintą... Nežinau, galbūt aš nujaučiau. Buvo sumautai.“ Love pašėlusiai pradėjo jį gaivinti: šlakstė šaltą vandenį ant savo sužadėtinio ir trankė taip, kad jo plaučiai vėl priimtų deguonį. Kai jos pirmieji veiksmai nedavė jokių rezultatų , ji ėmėsi daryti dirbtinį kvėpavimą, kaip pasiryžusi medicinos seselė, gelbėjo auką, ištikusią širdies priepuolio. Galų gale, po kelių minučių pastangų, Courtney išgirdo atodūsį, tada Kurt‘as dar kartą įkvėpė. Ji toliau jį gaivino taškydama vandeniu ant jo veido ir judindama jo galūnes. Po kelių minučių jis jau sėdėjo, kalbėjo ir nors vis dar labai sustingęs , šaltakraujiškai šyptelėjo, beveik kaip kad jis didžiuotųsi savo žygdarbiu. Tai buvo jo pirmasis šalia mirtis perdozavimas.

Kurt‘as gimė apsuptas žmonių, mirė vienumoje savo tamsybių. Jo nepaprastas žygdarbis, neįtikėtinas ir beveik įmanomas, bet taip galime pasakyti ir apie jo gyvenimą, pradedant ten, kur gimė.

Laukite tęsinio...