Dovanokit, kirilicos transkripcija man per sudėtinga, todėl copypastinu originalo pavadinimą.

Алексей Ракитин -  Смерть, идущая по следу...

Kažkada, dar studijų laikais, teko girdėti kraupią 9 studentų turistų žuvimo Uralo kalnų  šiaurėje istoriją. Žūties priežastys buvo labai mįslingos: kažkas privertė turistus sprukti iš palapinės pusiau išrengtiems į žvarbią žiemą, rūbus palikus viduje bei išbarsčius aplinkui. Tris sušalo ant kalno šlaito pakeliui į mišką, du mirė prie laužo šalia kedro, o dar keturi buvo rasti vėliau skardžio dugne upelio vagoje. Youtubėj https://www.youtube.com/watch?v=oMm0-6UAVpE    7 numeriu pasakojama apie šį incidentą taip ir vadinamą „Diatlovo incidentas“. Yra Wikipedijos straipsnis https://lt.wikipedia.org/wiki/Diatlovo_perėjos_incidentas ,kur pateikiamos įvairios incidento versijos nuo lavinos iki ateivių.

Aleksėjaus Rakitino knygoje „Pėdsakais sekanti mirtis“ paneigiamos visos anksčiau kurtos versijos ir pasirinkta kriminalinė – kontržvalgybinė versija. Knyga nėra detektyvinis romanas, tai konkretus išsamus kriminalinis tyrimas iš naujo, pasitelkiant dabar jau išslaptintą visą prieinamą medžiagą. Nepaprastai detaliai ir kruopščiai aprašoma 1959 metų tyrėjų ir medicininių išvadų dokumentacija, pateikiamos foto nuotraukos iš žuvusiųjų fotoaparatų bei nuotraukos iš teismo medicinos ataskaitos ir iš įvykio vietos (kai kurios gan kraupios). Rakitinas imasi darbo visas tas nepaaiškinamas detales sudėlioti taip, kad gautųsi vienintelė logiška prielaida ir jam tai pavyksta. Viskas, kas kitų tyrėjų buvo apeita ar nutylėta, kaip absoliučiai nepaaiškinama, Rakitinui tampa logiškomis jo pasakojamo įvykio epizodų detalėmis. Knygoje apstu ekskursų į biografijas, kurios šiame incidente turėjo lemiamos įtakos. Nors knyga greičiau kriminalinė byla, tačiau ji išdėstyta taip, kad negali nuo jos atsitraukti – vis paliekama nežinomybės pauzė.

Vienas minusas yra tas, kad autorius demonstruoja savo ego, kaip vienintelis neklystantis, o ankstesnius tyrėjus pašiepdamas su gan nemenka doze sarkazmo.

Nors Diatlovo perėjos incidentas dar laikomas mįsle, manau, kad Rakitinas ją įminė, tad tam reikalui vertėtų platesnio paviešinimo ir pagaliau padėti tašką.

„Doriano Grėjaus portretas“ iš tamstos susilaukė panašių įžvalgų kaip ir iš manęs. Tik aš jau prieš kelis metus skaičiau, pasimiršo siužetas, tik kai kurias detales atsimenu.

Džoiso neskaitęs nieko, tačiau „Ulisas“ jau seniai nusipirktas ir stovi neskaitytas. Gal ir man teks imtis šio skaitinio, nors namuose yra minimum 40 neskaitytų knygų, kurios išties yra mano privati nuosavybė, taip kad bus smagu kibti į šią veiklą.

Šiandien pabaigiau kelis paskutinius likusius vienos iš pristatomų knygų puslapius, kurie vis įžūliai lįsdavo į akis ir pasąmonę, knygai gulint atverstai kasdien matomoje vietoje. Kodėl pristatau dvi knygas vienu kartu:

1) jos abi yra sustelkusios į vieną fizinį objektą - du viename

2) jos abi turi panašų pavadinimą

3) abiejų romanų pagrindiniai veikėjai išgyvena vidinius konfliktus

4) abu autoriai yra airių kilmės

Pradedu nuo pirmosios - Oscar Wilde "Doriano Grėjaus portretas" (1890). Šios knygos skaitymas man buvo tikra kelionė be stotelių. Vos perskaičius pirmuosius sakinius, pirmuosius veikėjų dialogus, susidarius pirminį įspūdį apie juos, kitame puslapyje jau, rodos, ta nuomonė įgauna visai kitokį atvaizdą. Galbūt taip yra dėl Doriano Grėjaus dar nesusiformavusios asmenybės, ir vėliau akivaizdinio jos kitimo.

Iš personažų, ir lordas Henris Votonas šiame romane yra ne mažiau įdomus veikėjas, vertas lygiaverčio dėmesio. Apie jį mano nuomonė romane keitėsi daugybę kartų, ir aš vis negalėjau atsistebėti, kad tokia asmenybė išvis egzistuoja kažkokioje ertmėje, vis svarsčiau, ir dar dabar kyla mintys, ar toks žmogus realybėje šiais laikais gali egzistuoti. Autoriaus trečiojo asmens pasakojimu, toji asmenybė yra pavojinga, turėti ryšių su tokiu žmogumi yra pavojinga, bet būtent dėl to tie ryšiai ir intriguoja. Įdomu matyti, kaip vienas žmogus atėjęs į kito žmogaus gyvenimą, gali padaryti tiek pokyčių su juo, gali padaryti tiek daug įtakos tolimesnei asmenybės raidai, jos vystymuisi, pasaulėžiūros kitimui, o vienu svarbiausiu aspektų, bent šiame kontekste - požiūrio į save, kaip fiziškai jauną asmenį, pasikeitimą, netgi suradikalėjimą.

Hedonizmas - tai viena ryškesnių temų, išsiskiriančių šiame Vaildo romane, o šis, be abejo, glaudžiai ir tiesiogiai susijęs su jaunystės tema. Šalia to yra tai, kas sukuria visą tą taip reikalingą geram romanui žmogų plėšančio dualumo dramą, kai troškimas amžinai likti jaunu, mėgautis jaunystės teikiamais malonumais susikerta su vidiniais prieštaravimais, moraliniais, savo puikybės apakintais nuklydimais, kurių pasėkmės pasireiškia labai aštriais ir kitų žmonių (ne)laisvę liečiančiais atoveiksmiais.

Dalis romano genialumo slypi tame, kad įvykiai, jų sekos yra nenuspėjami, ir kai kas nors įvyksta, tai būna tam tikro laipsnio šokas ne tik veikėjams, bet ir pašaliniui skaitytojui. Pavyzdžiui, dideli šuoliai laike, kai veiksmas gražiai nuosekliai vystosi vienoje dabartizmo realybėje, o tada staiga pradedama rašyti kaip viskas yra po kelių metų. Galbūt tai tik mano asmeninis nepasitenkinimas tokiu autorių sprendimu knygose, bet tai vis tiek negali neprisidėti prie nuomonės apie knygą formulavimo. Taip pat, pradžioje tikiesi visai kitokio tarpasmeninio ryšio tarp veikėjų, bet romanui vystantis, tie santykiai pasikreipia ne taip kaip tikėjaisi ar slapčia netgi norėjai, įgavęs veikėjų asmenybių, jų koreliavimo kartu pradmenis.

Šis romanas yra klasika, ir skaityti aš jį leidau sau kaip klasiką, nieko iš jo nesitikėdama ir priimdama tokį, koks yra. Suprantu, kad autoriaus tikslas atskleisti esmę, todėl jis ir nesileidžia į per dideles detales, nesigilina į pašalinių, foninių veikėjus gyvenimus, pereina per juos paviršiumi, tik prisiliesdamas. Pagal mano suvokimą, romano tikslas buvo atskleisti vidinę jauno, fiziškai gražaus (standartiškai) žmogaus dramą bei išaukštinti jaunystę, o nei paviršinio grožio, nei jaunystės aukštinimai man visai neimponuoja, taigi mano bendras vertinimas yra smarkiai to paveikiamas. Negaliu drįsti galvoti, kas romane turėtų būti pakeista, kad jis man būtų tobulas, nors tos mintys giliai vis tiek pasilieka. O taip pat romano atomazga, nors ir visiškai suprantama, teisinga, tačiau visiškai ne tokia, kokios mano fantazija norėtų, man paliko nesmagų jausmą. Kamavo nuojauta, kad kažkas neužbaigta, daug svarbių įvykių liko neišaiškinti tame pasaulyje, ir tai mane suerzino. Nepaisant man neitin patikusios romano esmės, jame vis tiek yra labai daug stiprybių - ryškūs aprašomi vaizdai, kuriuos gali įsivaizduoti galvoje, kai kuriose vietose graži poetinė kalba, romantikos detalės, įdomi, nors ir fantastinė idėja su paveikslu, meno kūriniu.

Taigi derindama savo asmenines simpatijas su nešališku požiūriu, išvedu bendrą vidurkį, kuris yra 7,5/10. "Doriano Grėjaus portretą" skaityti verta vien tam, kad įgautum naują suvokimą apie tam tikrus gyvenimiškus aspektus, tačiau ar labai daug gali iš jo pasimokyti - neitin.

Kitas airis, šis jau grynas dublinietis, laikomas "šiuolaikinio modernizmo tėvu", turėjęs daug įtakos XX a. literatūrai. Žymiausiu jo darbu laikomas romanas "Ulisas" (1922), kurį pasišoviau skaityti kitą iš šio autoriaus kūrybos. Tačiau kol kas susidūriau su mane asmeniškai suintrigavusiu pavadinimu, panašiu į anksčiau minėtos knygos. Tai James Joyce "Menininko jaunų dienų portretas" (1916).

Apie šią knygą turėčiau pasakyti daug daugiau nei apie pirmąją, vien dėl man įdomesnio bei aktualesnio konteksto, tačiau nežinau ar sugebėsiu, kadangi knyga yra viena tų, kuri sukuria apgaulingai žemą įspūdį pradžioje, o vėliau priverčia pradėti galvoti kitaip, ir tą daro praktiškai viso romano metu. Mane ji suintrigavo, ir tuoj pateiksiu daugiau priežasčių kodėl.

Pradedant nuo pradžių, rašoma apie jauno vaikino gyvenimą, pradžioje nuo jauniausių dienų, nuo įspūdžių mokantis jėzuitų gimnazijoje, kurioje labai griežta tvarka, nuo to, kaip jį formuoja jo artimiausia aplinka. Styvenas Dedalas auklėjamas kaip griežtas katalikas ir iš jo tikimasi, kad užaugęs taps dvasininku. Šitoje vietoje tiesiog negalima nepastebėti, kokios ryškios sąsajos kyla su V. Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly" pagrindiniu personažu Liudu Vasariu. Vėliau tas pastebėjimas mane kaip vis apsilankantis vaiduoklis savotiškai šiurpino, o ypač kai Styvenui atėjo tas "nušvitimas" kada jis suprato, kad laisvė jam yra per daug brangi, gyvybiškai reikalinga, ir kad jo asmenybei dvasininko kelias visiškai netinka. Kitas dalykas, kodėl kyla sąsajos su Mykolaičiu-Putinu yra ir tai, kad romanas parašytas sąmonės srauto technika, labai gilinamasi į individualistinį veikėjo pasaulį, nors jame nėra tiek daug psichoanalizės elementų.

Kodėl romanas man kėlė "amerikietiškų kalnelių efektą", tai tikriausiai dėl to - jeigu galima įvardinti taip - avangardinio stiliaus, vienos scenos pasirodo įdomios, bet netrukus dėmesys pradeda slopti, ilgi, rodos, nereikalingi scenų aprašymai tampa blankūs, nekuriantys vaizdinių galvoje ir taip įsivyrauja nuobodulys, tarsi skaitytum ne romaną, o mokslinę knygą. Bet kai praieni tas scenas, staiga vėl iškyla ryškesni ledkalniai į viršų, ir vėl atsiranda tas jaudulys, skaitymo ekstazė.

Veikėjų nėra labai daug ir labai reikšmingų istorijoje, nors tas santykis su Styvenu - pagrindiniu veikėjumi atrodo visai įdomus. Ypatingai įdomu skaityti pokalbius, dialogus su kitais jo mokslo draugais, įdomu įžvelgti susikertančias nuomones iš skirtingų individų. Tačiau visi tie pokalbiai, o dar dažniau, pagal airių būdą, tulžmingi ginčai, nevengiant parodyti ir paniekos oponentui, yra tiesiog reti epizodai, ir kaip kažką reto, juos labai brangini bei vertini, jie lieka labiausiai įsiminę.

Žinodama, kad visi James'o Joyce'o romanai yra susiję, kaip vieni kitų tęsiniai, ir kad "Ulisas" yra kaip tęsinys šio romano, aš negaliu jo vertinti kol kas taip, kaip norėčiau galėti įvertinti. Juolab, kai romanas man peršasi skaitomas dar kartą po kurio laiko, bet kol kas, už puikią kelionę ir savo savitumą aš mielai galiu skirti jam 8/10.

Undinė Radzevičiūtė "Frankburgas".

Rašytojos vardą ir pavardę esu girdėjęs, bet knyga mano rankose atsidūrė po to, kai aš su komanda laimėjome eilinį protmūšį ir gavom 9 knygas 8 žmonėms. Taip nutiko, kad pas mane atsidūrė viena knyga daugiau nei pas kitus. Ir čia viena iš jų. 

Knyga mažyliukė, viso labo 95 puslapiai, tai leidau sau ją įveikti vienu prisėdimu. Ilgą laiką apskritai nesupratau, apie ką ši knyga yra, man to nevientiso siužeto vaizdiniai atrodė kaip išsaugota mano vaikystės korporatyvinių fantazijų alternatyvi versija. Aš vaikystėje, matyt, įkvėptas visokių strateginių/karinių/diplomatinių žaidimų, savo galvoje būdavau kokios nors mitinės arba realios valstybės etmonas ir kontroliuodavau karo/taikos santykius su kitomis mitinėmis/realiomis valstybėmis, kitaip tariant, kurdavau naujus pasaulius arba savo valia perorganizuodavau esamus. Tai man pirmi skyreliai atrodė kaip kažkokia protagonisto Franko vaikiška fantazija, po to paaiškėjo, kad siužetas visgi randasi realybėje (na, knygos realybėje). 

Knyga apie tą patį korporatyvizmą, tik modernesniu lygmeniu - apie ofisinį gyvenimą, savo asmeninio identiteto praradimą bendrovės / kompanijos / bendruomenės / komandos gerbuvio palaikymo tikslais. Veikėjai kuria intrigas norėdami būti viršesni ir tuo pačiu įtikti bosui Ponui Panceriui, kur viskas vyksta pagal jo nerašytas taisykles. Tai tą problemos iškėlimo ir aktualizacijos etapą supratau. Tačiau visa kita: veikėjai necharakteringi (galbūt vieną kitą bruožai vienam kitam veikėjui būtų galima prilipdyti, tačiau paveikslas vis tiek nesusidėlioja), rašymo / pasakojimo stilius baisiai toksiškas / psichodelinis: iš tų atsitiktinių sakinių net labai įsigilinęs negaliu sudėlioti minties eigos. Pati siužeto linija (kur ten linija, greičiau sudėtingas Mandelbroto fraktalas) išeina iš praktiškai niekur ir įeina į skylę apskritime, atseit, va, Frankas keičiasi ir pasibaigia. O nuo ko keičiasi ir kaip keičiasi, jau nebesvarbu. Taigi, ta linija, išėjusi iš niekur, apsivyniojusi ir įlindusi į skylę užriša mazgą, kuriuo eidamas pasiklysti, susipainioji...

Taigi, nuėjau į internetus ieškoti atsiliepimų ir įrodyti sau, kad tiesiog esu durnius ir nieko nesupratau. Pasirodo, internautai irgi pasijuto durni ir nelabai ką suprato. Paguodė šiek tiek. Mačiau daug liaupsių ankstesniai jos knygai "Strekaza". Galbūt ateityje pasidomėsiu šiuo leidiniu, bet ir dabar namuose yra pilna neperskaitytų knygų.

Galbūt tikrai ši knyga "socialiai pavojinga", kaip sako pati autorė. Man ji pasirodė pavojinga mano smegenims, galbūt bet kurio skaitančiojo smegenims, todėl šitą nuodą pasidėsiu į atsargą, kai reikės nuodytis. Šiam kartui parašysiu 6/10. 

Vanda Juknaitė "Išsiduosi. Balsu."

Dar viena įspūdingai stipri šiais metais perskaityta knyga. Nacionalinės moksleivių akademijos surengtame akademikų susitikime su rašytoja teko dalyvauti 2015-ųjų kovo 11-ąją (datą labai gerai atsimenu dėl jos progiškumo). Ji man nepasirodė viena iš tokių intelektualių, kokiais gali pasirodyti, pavyzdžiui, Liutauras Degėsys. Ji man pasirodė labai moteriška ir sentimentali. Matyt, natūralu.

Grįžtant prie knygos — ji praktiškai universali, ypač tokiam žmogui kaip aš, kuris nepažįsta, t.y. netekę savo kailiu patirti nemalonių, skaudžių, rimtų jaunos ir nepriklausomos valstybės (10-ojo dešimtmečio) aktualijų. Knygos struktūra, natūralu, šiek tiek suforsuota (nes pats pagrindinis knygos kūrinys yra per mažas vien tik jį leisti atskiru formatu), tačiau man pasirodė baisiai priimtina: pirmojoje dalyje yra pagrindinis kūrinys "Išsiduosi. Balsu.", antrojoje yra daugybė trumpų ir ne visai trumpų esė, o trečiojoje yra interviu su įdomiais žmonėmis įdomiais ir aktualiais klausimais.

Pagrindinis knygos kūrinys įtraukiantis iš karto. Su pirmuosiuose puslapiuose piešiamu moters ir svetimo vaiko iš gatvės, rankomis susikibusių ir stovinčių stotelėje paveikslu efektas daromas stiprus. Rašytoja pasakoja apie gatvės vaikus, kuriuos surinko į tokią kaip ir socialinio ugdymo stovyklą Inkūnuose ir tos visos situacijos kartais žaismingos (tarkim, inspektoriams pradurtos padangos), kartais tikrai verčiančios susimąstyti (kai su moterimi susisiekė Vasia, gėdydamasis atskleisti badavimo fakto). Galbūt šios dvi pasakojimo savybės labai stipriai susilieja piniginės istorijoje. Tekstą paprastą padaro ir trumpa, bet žaisminga sakinių struktūra. Galiu sakyti, kad tai daugiasluoksnis, bet tuo pačiu įdomus kūrinys.

Antroji dalis šiek tiek mane užliūliavo, bet kai skaičiau žvaliomis akimis ir blaiviu protu pradėjau suprasti visą Juknaitės apmąstymų gelmę ir tikrai vietomis atrodė, kad ši moteriškė yra baisiai gudri, netgi visai filosofiška. Bet tekstai tikrai reikalauja susikaupimo, panašiai kaip koks Česlovas Milošas (kurį Juknaitė, žinoma, pamini ir ne kartą savo esė), užtat įdėta energija į skaitymą atsiperka su kaupu. Bet buvo ir gana vaizdžių epizodų ir šioje dalyje, pavyzdžiui, apie tą vyriškį su armonika bei garsiakalbę moterį troleibuse. Buvo ir tekstų, kurie iš esmės labai panašūs į "Išsiduosi. Balsu.", pvz, apie tris kalinčiuosius, kuriuos ruošiamasi nubausti mirties bausme (vėliau dar viename tekste Juknaitė kvestionavo mirties bausmės klausimą ir pasakė kategorišką ne). Buvo keletą tekstų žydų genocido tema, kuriuose yra ir pasakojimų iš rašytojos tėvų atsiminimų, dažniausiai žydų bendruomenės atgijimo Lietuvoje perspektyvų kontekste. Taip pat ir gimtinės tema porą tekstukų.

Viena reikšmingiausių temų turbūt būtų feministinės tendencijos ir šiai kategorijai priklauso turbūt mėgstamiausias šios dalies tekstas Tarp dviejų mėgintuvėlių — jame viskas prasideda nuo mūsuose vyraujančios racionalistinės gyvenimo santvarkos, einant prie moters pozicijos kultūroje, pereinant prie vyro egzistencijos gamtiniu požiūriu, ateinant į vaiko gimimą klausimą tiek iš vyriškos, tiek iš moteriškos, tiek iš technokratiškos pozicijos ir palaipsniui vėl grįžtant į racionalizmo klausimą, padarant išvadą, kad kai kurie klausimai, pvz, šėtono buvimo klausimas, negali kol kas būti išspręsti pagal mūsų turimą metodologiją.

Dar vienas įspūdį padaręs tekstas yra Apie dukart du — apie tai, kaip paprastam žmogui miežinė košė yra svarbesnė už laisvės klausimą ir kad šiuolaikinė žiniasklaida (pagalvok, jau tada!) smarkiai kvestionuoja laisvos pozicijos buvimą.

Kadangi minėtieji du tekstai buvo antrosios dalies pabaigoje, jau įeidamas į trečią dalį buvau atgavęs pozityvumą šios knygos atžvilgiu ir jis tik laipsniškai didėjo su tais interviu, kurie visi yra savaip įdomus, pradedant visiškai gyvenimiškais pašnekesiais su trečios klasės moksleiviu Rapolu (kuris, matyt, buvo vienas iš tų atrinktųjų į Inkūnų stovyklą), kur klausimu spektras prasideda nuo "mėgstamiausios spalvos" ir baigiasi ties "suaugusieji bijo baimės". Taip pat su aklu studentu Tomu, pergyvenusį savižudybės ir apakimo etapą. Toliau buvo bene istorijos pamokas atstojančių pasakojimų: su rašytojos mama apie kolektyvizaciją, su tremtine apie tremties patirtis, praradimus bei išmoktas pamokas. Tuometinės aktualijos buvo kabinamos pašnekėsiais su įvairiais žmonėmis Baltijos kelio nuotraukų albumo išleidimo klausimu (atsižvelgiant į šiandienos datą kažkaip net nustembi, kai neketindamas domėtis Baltijos keliu vis tiek domiesi per jo sukaktį). Interviu su rašytoju Sigitu Parulskiu yra pakankamai daugialypis: tematinis spektras pradedamas nuo gimtinės istorijų (kadangi abu kilę iš Obelių) ir baigiamas ties kultūrinės spaudos ateitimi Lietuvoje. Pokalbiai su Amerikos išeivijos lietuve Marija Stankus-Saulaite bei Švedijoje gyvenančiu rašytojo Igno Šeiniaus sūnumi Irviu panašūs: pirmoji išreiškia abejingumą Lietuvos nesvetingumu išeivijos lietuviams, taip pat pasakoja apie savo lietuviškumą bei gyvenimą Amerikoje, antrasis taip pat liečia lietuviškumą bei gyvenimą Švedijoje, bet pokalbis labiau sukasi ir apie jo tėvo diplomatinę bei kūrybinę veiklą. Galiausiai, su Irena Veisaite aptariamas žydų tautos klausimas: genocidas, lietuvių kaip žydšaudžių tautos vertinimas ir galimybių atkurti žydišką bendruomenę Lietuvoje realumas. 

Trumpai drūtai, interviu apima labai platų išgyvenimų bei realijų "plotą", ir tiek užkabinama vos 80 nedidelių puslapių, parašytų maloniu akiai šriftu diapazone. Ne visada taip įmanoma padaryti.

Žodžiu, knyga labai gera. Gal tokio emocinio smūgio kaip iš Marčėno negavau, bet tai tikrai žymiai geriau nei Degėsys ar Tamošaitis. Rašau 9,5 balo.

Liutauras Degėsys „Tavo rytoj buvo vakar“

Ir trečiasis žmogus, su kuriuo teko susidurti atviros diskusijos formate 2014-ųjų rugpjūtį. Šįkart papuolė ne esė, bet visas romanas į mano rankas. Liutauras man labai patiko tame renginyje, todėl galbūt kaip tik daugiau man būtų tikus jo eseistika, bet ir romanas gerai. 

Romanas yra grynai XXI amžiaus tvėrinys. Praktiškai viskas, kas yra romane, yra vienaip ar kitaip susiję su meilės paieškomis ir lytiniais santykiais. Nevengiama pasakojimų iki pat smulkiausių detalių. Iš vienos pusės autorius pats išsiduoda, kad dabar madinga kalbėti apie seksualinius dalykus, todėl norint lyg ir pritapti, lyg ir pašiepti, būtent tokius "dabarties" veikėjus autorius ir pavaizdavo. 

Nors iš esmės romanas yra vientisas, tačiau mintyse skaitytojas jį gali sustruktūrizuoti savaip ir man šitas romanas pasirodė vienas "netvarkingiausių" siužeto prasme: įžanga (tiksliau [čia aš išdavinėju šiek tiek siužeto] — namo pirkimas ir nuomininkų apgyvendinimas) trunka pusę knygos, pagrindinė dalis rutuliojosi labai palaipsniui ir staiga pradėjau nebevaldyti situacijos, kai atsirado masiška intriga ir iškart po jos šovė kulminacija. Knygos galas kažkaip greitai užsisuko, bet pati pabaigos esmė labai primena Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ (tik, žinoma, struktūrinis pateikimas absoliučiai skirtingas). Bet tai manęs nesuerzino. Knygos, kuriose nebandoma vaikytis chronologinio diskretumo, mane kartais jaudina dar labiau.

Protagonistą autorius perteikia antruoju asmeniu — turbūt rečiausias pasakojamasis asmuo literatūroje, todėl savaip žavus. Netgi suteikia skaitytojui jausmą, kad tai, kas yra kalbama, gali būti orientuota į jį patį, tikti jam pačiam.

Iš esmės pagrindinė protagonisto ir kitų veikėjų problema — noras, bet negalėjimas išsivaduoti iš praeities (todėl toks ir pavadinimas). Galbūt galima ginčytis, kad protagonistui romano gale tai pavyko padaryti, bet galbūt nepavyko, bet čia klausimas iškrenta į "kas būtų, jeigu būtų?" teritoriją. Kitiems veikėjams, galima sakyti, visiškai nepasisekė išsivaduoti. Vedami praeities jie greitai ėjo žemyn į pražūtį (nebūtinai tiesiogine prasme). Aiški akcentuojama idėja ir įvairus galimas jos interpretavimas yra šioks toks pliusas šiam kūriniui, kitą vertus, siužetas galimai praranda dalį universalumo. 

Autorius linkęs kaitalioti samprotavimą ir tiesioginį siužeto vystymą, kartais pasijusdavau nekomfortabiliai, nes, mano nuomone, romane pritrūko dialogų. Nors ir Degėsio monologai gana vaizdingi (juk jis greičiausiai ir eseistas visai neblogas, spėju), vis tik tokios tematikos romane jie atrodė vietomis perviršyti. 

Kai kuriais aspektais mane labiau palietė Tamošaitis, bet Degėsio kalbos vaizdumas ir, neretai, tikslumas, mane prikaustė truputį labiau, todėl rašau 8,5 balo.

Regimantas Tamošaitis „Vien tik zuikiai naktyje“ 

Dar vienas esė rinkinys iš dar vieno lietuvio. Kas gero mane taip patraukti ant lietuvių. Tas pats kaip ir Marčėno atveju — klausyto Tamošaičio minčių viename atviro tipo renginyje ir kažkur 2015-ųjų rugpjūčio ~17 d. Kitaip nei Marčėnas, Tamošaitis manęs visiškai nepalietė, bet buvo svaigstančių žmogų dėl jo (kad ir tas pats jau minėtasis R.Jankauskas). Aš maždaug supratau, ką jie jame pamatė, bet manęs tai pernelyg neintrigavo. Užsukęs į Pegasą prieš porą mėnesių pamačiau Tamošaičio esė rinkinį ir galvoju, nu, pasileisiu į šitą avantiūrą, reikia man suteikti antrą šansą žmogui.

Šičia biški stambesnė eseistika nei Marčėno. Ir pirmosios esė man sudarė įspūdį, kad Tamošaitį reikia gerai pradistiliuot, prafiltruot, išekstrahuot ir gautum beveik Marčėną. Tai yra, Tamošaitis vietomis bando daugžodžiauti ten, kur mintis, atrodo, turėtų būti suprasta vos iš kelių žodžių, jis bando vietomis moralizuoti, bet primoralizuoja per daug ir dėl to kai kurios jo esė palieka kiek slogų įspūdį. Marčėnas esmę sugeba pasakyti keliais sakiniais, o Tamošaičiui reikia kelių puslapių. Progresuojant mano skaitymui pradėjo nuomonė kiek taisytis ir paskutiniuoju skyriumi, kur buvo daugiausiai tokių buitinių situacijų, įprastinių vaizdų, kur nebuvo koncentruojamasi tiek į kažkokios minties išrutuliojimą kiek į vaizdinį pateikimą su kažkokia paprasta mintimi, kuri nereikalauja jokio "išgulėjimo" (kaip pasakytų Marčėnas), tai šitais dalykais aš jau netgi mėgavausi panašiai kaip Marčėnu.

Tamošaitis daug dažniau nei Marčėnas pabrėžia dieviškojo prado įtaką, vyro ir moters skirtybę ir santykį, iškelia šeimyninių santykių svarba savo asmeniui. Tai mane kai kada trikdė, nes aš kaip tik apie šituos dalykus stengiuos kalbėti rezervuotai, nes ir mano nuomonė yra rezervuota šiais aspektais. Vietomis, kaip ir Marčėnas, išlemendavo šį tą muzikos tema, daugiausiai mačiau Led Zeppelin referencijų. Vienas epizodas labai įsiminė, tai šis, apie paauglystės išgyvenimus:

Dabar yra toks alternatyvaus roko stilius — shoegazing, toks subžanras. Nebrandžioje savo paauglystėje jį praktikuodavau nesąmoningai. Spoksodavau į savo batų nosis ir galvodavau visokias liūdnokas nesąmones, kažką tokio, kas plaukia iš blues rocko. Dazed and confused... Visiškai confused prie vartelių į gyvenimą...

Dar vienas man reikšmingas akcentas: Marčėnas man pasirodė visada įtikinamas ir kalbantis tiesą. Tamošaitis, toks jausmas, kai kuriuose vietose kalba visiškai siurrealistinius dalykus. Man sunku patikėti jo vizitu su seserimis pas psichiatrą, sunku patikėti istoriją apie parduotą kūrinį kitam žmogui ir t.t. O jeigu visi tie abejotini yra visiškai teisingi, tada prof. gyvenimas dar įdomesnis nei Marčėno lėbavimai, daug įdomesnis... 

Ir tas paskutinis epizodas interviu formatu, kuriame nenurodyta, kas toks klausinėja Tamošaitį... ten, spėju, jo paties sugalvotas interviu su savimi. Bet tas interviu be galo absurdiškas. Į kiekvieną beveik puslapio ilgio samprotavimą/klausimą eilutės ilgio atsakymas, daug panašesnis į išsisukinėjimą, net tyčiojimąsi iš eruditiško klausovo. Ir dar tas Ko jūs čia taip spirgate? Aš jums ir taip esu per daug atviras. beveik verčia juoktis. Šmaikštus tas Tamošaitis kartais gali būti. Bet visoje tų samprotavimų jūroje jis sužiba retai, Marčėnas man pasirodė labiau nupoliruotas brangakmenis.

Iš esmės knyga verta dėmesio. Vertinant pagal Marčėną duočiau kokius 8 balus.

Neįtikėtina grįžus čia po pusantrų metų pertraukos rasti savo komentarą viršuje... Kodėl šita įspūdinga diskusija agoniškoje užmarštyje?

Man 11-12 klasė įvarė apatiją knygų skaitymui, kurią turėjau gydyti. Praėjus metams po mokyklos baigimo, sugebu pamažu reabilituotis. Ir šita knyga, kurią dabar perskaičiau, buvo pats tinkamiausias variantas, kad vėl pastebėčiau grožį knygose.

Aidas Marčėnas — „Sakiniai“

Priešistorė tokia, kad aš apturėjau jo paties poezijos skaitymus 2015-ųjų rugpjūčio ~20 d. ir ta poezija mane užkabino, bet pats Aidas ne. Pagalvojau, kad po šituo skaitovu besislepiantis nežmoniškas introvertas kalba tik eilėmis. Gerb. Ričardas Jankauskas kelias dienas po to, o gal ir prieš tai, su kuriuo teko susidurti, suformavo dar kitokį Marčėno vaizdą savo pasakojimais, daug simpatiškesnį, įdomesnį, mistiškesnį. 2016-ųjų gegužę prie Marčėno grįžta mokykloje, bet ten tebuvo "Second Hand" ir dar keletas kitokių... iš jų tavo galvoje pasilieka tik nykuma (dėl to ir susiformuoja apatija knygų skaitymui, nes pradedi galvoti, kad literatūra neįdomi). Bet Marčėnas iš mano galvos neišnyko, intriga visada liko, reikėjo atrasti naujus vartus į jo kūrybą. Radau nusipirkęs "Sakinius". Vežiojausi kuprinėje kurį laiką, bet vis neatrasdavau skaitybinės nuotaikos. Radau atostogose, šitą neįdomų birželį.

Knygos struktūra gerai atspindima prierašu ant viršelio "Menkoji eseistika" — tai tokie trumpi dienoraštiniai rašinėliai (svyruojant nuo kelių žodžių iki puslapio ar poros ilgio), kuriuose esmingiau ne tiek vaizdas, kiek mintis, o dar labiau — spontaniška, pirmykštė mintis. Ir nuo pat pirmųjų puslapių marčėniški sąmojai kirto į mano smegeninę taip, kad pradėjau žavėtis šia knyga ir šia asmenybe.

Tose mintyse yra stipraus, įsimintinio, tyčinio sąmojo, dažniausiai oksimorono pavidalu, tam tikrais atvejais iškyla iki kosminio absurdo lygmenų (spontaninės minties galia), o tai mane priverčia juoktis balsu. Ir ne kartą. Ir net ne dešimt. Tuose sąmojuose vietomis yra filosofinio konteksto (galbūt tiesiog maišau filosofinį ir poetinį mąstymą kaip dvi skirtingas sąvokas), ypač diskusijose apie gerą poeziją ir labai gerą poeziją, apie gerą poetą ir labai gerą poetą. Marčėną charakterizuojantys verbaliniai žaismai, priešingų prasmių kaitaliojimas suteikiant joms prasmės, paverčiant į oksimoronus, išlieka (giliausiai įsikirto "Mano gimtosios kapinės" apie Rasų rajoną, kuriame jis gyvena (-o)). 

O temos kabinamos labai įvairios (neskaitant poeto ir poezijos): tiek apie artimiausius žmones, poetus, su jais susijusias istorijas ir jų sąmojus (čia pasimato didžiosios įtakos Marčėnui), yra nemažai tokių trumpų memorialinių postamentų apie rašymo momentu mirusius asmenis, ir apie įprastus kasdieninius stebėjimus, ir apie kitas menines įtakas: filmus (ypač daug apie juos, jų scenas, režisūrą išsiplėsti linkęs paskutiniame skyriuje, kuriame pateikiami jo įrašai iš išvykos į Austriją), muziką (įskaitant Zappą, Ian'ą Anderson'ą, Pink Floydus ir grupes, kuriose pats būgnavo, todėl šitie momentai tokiam melomanui kaip man, dar mėgstančiam jo kartos muziką, labai patiko), o daugiausia, žinoma, apie kitų poetų / rašytojų kūrybą. Labai dažnas Sigito Parulskio minėjimas (netgi vietomis susidaro "ideologinio konkurento" portretas), taip pat Sigito Gedos, Jono Strielkūno, Rimvydo Stankevičiaus... kartais ir Alfonsas Nyka-Niliūnas (dar reikia suprasti marčėniškų epitetų "nykinis", "niliūninis" prasmes), prof. Viktorija Daujotytė, Vytautas Bložė ir kt. 

Toliau būdamas vengti a la profesorės Daujotytės stiliaus "visažinis analitikas", pereinu prie to, kad Marčėno dienoraštinė forma yra kažkas labai arti to, ką aš bandau pasiekti savo įrašais: sąmojis, absurdas, akivaizdi, bet tuo pačiu sunkiai pagaunama prasmė, vaizdumas... Jaučiuos atradęs kažką artimo, kažką, iš ko galėčiau mokytis. Ir skaityti tokius artimus sau tekstus yra nepaprastas malonumas, daug geriau net už epiško meistriškumo grožinės literatūros šedevrus. Todėl galvoju, kad mano silpnokai sukalibruota vertinimo sistema netenka prasmės prieš šitą knygą. Nes čia absoliutus maksimumas, absoliutus 10... Tiek gerų emocijų kažin ar apturėjau su kokia knyga. Šios knygos sekinys (pavadinti tęsiniu būtų nelabai teisinga) "Kasdienynas" tiesiog prašosi mano eurų. Reikės užeit į Pegasą, paskutinį kartą gulėjo pilna "Kasdienynų"...

Keli įsimintiniausi momentai iš knygos (tikiuosi, autorinės teisės manęs neužkapos už švelnų nusižengimą):

Trečia karta nuo žagrės

Architektas Justinas Žalys, trisdešimtmetis poeto Justino Marcinkevičiaus vaikaitis, prie Velykų stalo dauždamasis kiaušiniais: "Gal jums ir keistai mano klausimas nuskambės, bet — iš ko pagaminti krienai?" 

- Iš ašaros Dievo aky...

Pastebėjau

Iš arti, iš labai arti, iš labai labai arti Leonardas Gutauskas panašus į upėtakį.

Iš ko pažinsi kvailį

Jam vis dar atrodo, kad jis yra svarbus. Ir apskritai jam atrodo, kad jis yra. O svarbiausia — jam atrodo.

93

Susitinku būrelį lietuvių. "Kas nutiko pasaulyje per tas savaites, kol manęs nebuvo?" — klausiu.

Šitie, Vienos lietuviai, gudresni — jiems, kitaip nei mums, ne itin rūpi Radžio ir Merūno nuotykiai ir kas kėsinasi į Mią. "Nušovė Kadhafį", — sako. "Kas tas Kadhafis?" — noriu paklausti, nes tikrai nežinau, teisingiau, nebežinau, užmiršau. Bet laiku susivokiu, kad klausti nederėtų. Žmonės rimti, dar ką pagalvos; kad maivausi — tikrų tikriausiai.

"Tai matai, nušovė Kadhafį", — sakau. "Taip, nušovė, mėsos parduotuvėje", — galvomis kinkuoja lietuviai. Čia nebesusilaikiau. "Kas ta mėsa?" — klausiu.

Justinas Marcinkevičius — „Mažvydas“.

Šiemet randu laiko tik privalomajai literatūrai, nors jau visa lentyna baigia užsipildyti naujomis ir dar neskaitytomis knygomis (sakiau, vasarai). 

O iš Justino Marcinkevičiaus aš tikėjaus kažkiek daugiau. Na, nes labai jau išreklamintas ir švariai „išskalbtas“, t.y. reabilituotas išryškinant jo privalumus ir reikšmę kultūrai autorius, o reklamos efektą liudija milžiniškos diskusijos dėl jo kūrybos sovietinės Lietuvos kontekste. Man patinka istoriniai kontekstai, bet visiškai nevirškinu, kai tas kontekstas dirba meksikietiško serialo lygmenyje. Taip bent jau buvo kūrinio pabaigoje ir to solidumo siužete vis tik pristigo. 

Ideologinis motyvas aiškus kaip niekad: tikėjimas šen, tikėjimas ten, medis ir žmogus, kur žmogiškumas, kur pasaulio neteisybė ir t.t. Taigi, ir čia Just. Marcinkevičius neparodo nieko naujo. 

Stilistinis motyvas irgi jau matytas — neišpasakytas simbolizmas, gamtovaizdžio ir vidinio pasaulio poetizavimas. Taigi, atvirai, nieko įspūdingo. Pliusas, kad istorinis, minusas, kad meksikietiškas, ir keli kabantys neutralūs klaustukai dėl kitų dalykų. Vadinasi, įvertinimas tik vidutinis — 6 balai.

Justinas Marcinkevičius — „Mindaugas“.

Dar viena istorinė drama. Šią galiu įvertinti dar daugiaprasmiškiau, nes literatūros istorijoje buvo toks jau mano skaitytas analogas — Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Mindaugo mirtis“, gal kiek mažesnės apimties, tačiau irgi įdomus. Čia „meksikietiškumas“ akių gal taip ir nebadė, bet kiek atsimenu, Krėvė Mindaugą vaizdavo vis tiek rimčiau, solidžiau ir man anas kažkaip geriau, bet skirtumas labiau mikroskopinis negu reikšmingas. Didesnis skirtumas yra siužete: Krėvė ėmė tik paskutinius Mindaugo gyvenimo metus, o Marcinkevičius — nuo pat Volynės (1219) iki pat mirties (1263). Marcinkevičius taip daro lyg ir herojaus viso gyvenimo apžvalgą, nagrinėja jo būties tragiškumą, likimo ir jausenos kaitą (kažką panašaus, tik mažesniam laiko intervale Krėvė darė su „Skirgaila“), todėl šiuo faktoriumi galbūt Marcinkevičius perspjovė Krėvę. Bet tas simbolizmas, romantizmas ir kitoks seilėtėkizmas man nelimpa, taigi, stilistiškai man artimesnis Krėvė. Išvis, man ši drama labiau lygintina ne su Krėvės „Mindaugo mirtimi“, bet su „Skirgaila“.

Man „Mindaugas“ vis tik pasirodė kažkuo realesnis, patrauklesnis negu „Mažvydas“ ir todėl rašau tokį patį balą, kaip ir Krėvės kūriniui — 6,5 balo.

„Katedros“ neįkabinau, nes trijų dramų rinkinį gavau tik vienam vakarui. Bus ateičiai.

Michel Tournier - Girių Karalius.

Išsamiausią romano anotaciją ir analizę atliko kristina Sadauskienė Kultuirpolyje. https://www.kulturpolis.lt/knygos/michel-tournier-giriu-karalius/

Nuo savęs tegaliu pridėti tai, kad kažkada pradėta skaityti rusų kalba knyga vis tiktai buvo užbaigta lietuvišku variantu. Skaitėsi sunkokai - stilius nepatogus greitam skaitymui. Beveik puse romano parašyta dienoraščio forma. Mane itin patraukė tai, kad didesnė veiksmo dalis rutuliavosi Rytprūsiuose, t.t. dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje. Daug kur minimi lietuviški vietovardžiai. Gamtos ir medžioklės aprašymai Geringo medžioklės plotose Romintoje man labai priminė Juozo Požėros apysakas.

Knyga pilna simbolių ir jų interpretavimų įvairiausiais rakursais ir abejomis sekomis, kas jai prideda mistiškumo. Iš čia jos pavadinimas - Girių karalius (J. Getes poema). Man, mėgstančiam fentezi ir SF, toks pagrindinio herojaus sąmonėje įvykių interpretavimas II Pasaulinio fone net labai įdomus. Šią knygą sau dedu greta Bondarevo " Karšto sniego", Malapartės "Kaput" ir Voneguto " Skerdykla Nr5" - kurios man paliko ilgalaikį įspūdį apie II pasaulinį karą įvairiais gyvenimo tarpsniais.

Kažkodėl čia buvau visai pamiršęs aprašyti Antano Škėmos — „Baltą drobulę“. 

Sunku kažką naujo iškapstyti iš visiems puikiai žinomo kūrinio. Ir ta siužeto struktūra įdomi, ir kalbos stilius man visai priimtinas, ir ideologinis pamatas, nešantis kažkur tarp lietuviams būdingo realizmo ir europiečiams tuo metu būdingo egzistencializmo, man visai smagiai sulipo ir knyga susiskaitė, nors ir lėtai (kažkodėl su knygų skaitymu man pasidarė šakiai). Vis dėlto, smegenyse joks įspūdingas drebėjimas nekilo, šita knyga nuo manęs tiesiog nubėgo ir dabar, komentuodamas kiek vėliau po perskaitymo, nebeturiu ką pasakyti. Matyt, toks tas sąmonės srautas — dabarties momentu įtraukiantis, bet galvoje neišliekantis. 8,75 balo.

A. Ramonaitė, V. Klumbys ir J. Kavaliauskaitė "Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos". Įdomi ne tik istorikams, bet visiems. Joje per liudinkus, jų interviu reflektuojama ne konformaistinė visuomenės dalis, gyvenu kitaip, nei standartinis sovietmečio atstovas. Ten ir žygeivystės, folkloro, žaliųjų judėjimo, hipių, rokerių ir visokių tokių atstovų prisiminimai. 9

Alberas Kamiu - Krytis.

Ideologinis pagrindas yra labai aiškus, suprantamas, bet gan gilus. Kaip sakoma, giliai kapsto tas Kamiu. Labai puiku. Pamąstymai apie kaltę, „maišą“, ėjimą prieš sistemą įdomūs. Ir to užtenka. Siužetas nereikalingas. Pokalbiai su menamu klausytoju arba, kaip kiti gali suprasti, kliedesiai su pačiu savimi, o klausytojas tėra imitacija. Kūrinys nėra lengvai skaitomas ir nėra lengvai įtraukiantis, bet filosofai... jie visi tokie. Kuo daugiau mąstymo, tuo mažiau potraukio. Tokio balanso nebuvo ir Česlovo Milošo „Pavergtame prote“ arba „Gimtojoje Europoje“, bet šitie kūriniai man paliko gilų įspūdį. Tas pats su „Kryčiu“, kuris visa galva perspjovė „Svetimą“, bet visa galva nusileido „Marui“. Rašau šių dviejų kūrinių vertinimo vidurkį: 9,25 balo.

Apgavau, aplenkiu lietuvius, nes teko susidurti akistatoje su Alberu Kamiu.

Alberas Kamiu — Svetimas.

Mini-romanas, pristatinėti nereikia. Tiktai keletas pastebėjimų iš mano pusės. Kūrinio antrą dalį skaitydamas pasijutau lyg skaitydamas gan vykusią Franco Kafkos romano „Procesas“ plagijuotę. Kaltinamojo atskyrimas nuo teismo proceso ir teismo (visuomenės) pasmerkimas labai gerai riša šiuos du kūrinius. Man patiko natūralus pagrindinio veikėjo paveikslas ir charakteris, bent jau Kamiu jį pavaizdavo visiškai natūraliai ir pateisinamai. Tik vargšas žmogus, kažkas užplaukė, nupylė žmogų ir visuomenė jį oficialiai pasmerkė. Vonegutas būtų pasakęs labai paprastai: „Nieko nepadarysi“. Rašymo stilius taip pat natūralus, paprastas, neapkraunantis. Kūrinys estetiškai yra labai geras, tačiau siužetas nesisluoksniuoja, kūrinio negalima pasukti iš kitos pusės ir interpretuoti kitaip, nes yra taip ir taip, kitaip sakant, jis visiškai neimlus laisvam vertinimui. Galbūt dėl to ir yra įrašytas pirmu numeriu į mokyklinį kursą, o ne „Maras“. Rašau 8,75 balo.

Alberas Kamiu — Maras.

O čia jau arti tobulumo. Dar net nebaigęs jo perskaityti supratau, kad į mano asmeninį skaitytų knygų sąrašas eis į labai aukštą poziciją, nes, kitaip nei „Svetimas“, yra visoks, visaip suprantamas, daugybė siužetinių plotmių, daugybė idėjinių kolizijų. Siužetas, tarp kitko, irgi daug įdomesnis. Man patinka, kai autoriai eksperimentuoja su pasauliu. Kamiu pabandė užmesti marą ir tarsi stebėtojas užrašė savo eksperimento rezultatus. Aišku, tai asocijuojasi su realybe (nes 80 procentų vadovėlyje pateikiamos kūrinio analizės yra apie tai, jog „Maras“ rašytas pabrėžti visuotines negandas, įskaitant ir tuo metu vykusį II pasaulinį karą, o ne tiesiogiai suprasti tik kaip marą ir daugiau nieką). Prie šito kūrinio galėčiau sėdėti ir sėdėti, nes jis narstomas po žodį, bet laikas bėga ir reikia žengti toliau. Visiškai ramia galva rašau 9,75 balo (tik Fransua Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelis“ turi tokį įvertinimą mano vertinimo sistemoje).

Dabar pamėginsiu įveikti „Krytį“, o po to jau tikrai prie Škėmos šokam.

Pabaigiam Vaižgantą su trumpesniais apsakymais arba vaizdeliais (žemiau pateikiu siužetą, todėl prašau neskaityti, jei dar rengiates šiuos kūrinius skaityti patys):

„Ar jau medžiai sprogsta“ - apie anksti tėvo netekusį ir visus ūkio darbus apsiėmusį Kaziuką, kuris jaunystėje persidirbo, susirgo džiova ir numirė. Pusė apsakymo vien jau jo merdėjimą vaizduoja - tikras pozityvas iš Vaižganto, taip jau sarkastiškai sakant. 5,25 balo.

„Išgama“ - apie Peleksą, jaunuolį, neskirtam ūkio darbams ir dėl to tėvo skriaustam. Galiausiai pragėrė tėvų turtą ir jis turėjęs bėgti. Vėliau vis tiek kažkas jį nudobė, kitaip Vaižgantas nerašytų... 5 balai.

„Šventadienį karčiamoje“ - vaizdelis apie kaimo liaudį, šventadienį laistančią karčiamoje. 4,5 balo.

„Kaip Tylutis žmogų užmušė“ - pavadinimas pasako visą siužetą. 5 balai.

„Mūsų bėrasai“ - apie pagyvenusį arklį, kuris buvo draugas pasakotojui ir jo tėvui, bet jo broliui ne. O tas brolis tą arklį pradangino (užmušė greičiausiai) ir atvedė naują kumelę. 5,25 balo.

„Nei šis, nei tas“ - apie skerdžiamą kiaulę, kur pagaliau Vaižgantas išdrįsta ir pavaizduoti gyvūną kalbantį ir kaip pagrindinį veikėją. 6 balai.

Kitas epizodas bus arba Miškinio poezija, arba Škėmos „Balta drobulė“.

Atrodo kaip mano komentarų parodijos ir jūsų pučiamos fantasmagorijos miglos mix'as. Įdomų komentarą čia skėlei.

Juozas Tumas-Vaižgantas - „Žemaičių Robinzonas“

Šiek tiek didesnė už „Nebylį“ apysaka, nes ir chronologinė apimtis didelė. Prasideda nuo tėvų kartos sugyvenimų, o baigiasi vaikų kartai jau gyvenant apie vidurio amžių. Aišku, tam tikriems epizodams skiriama atitinkama pasakojimo apimtis, nes apie tojo Robinzono vaikystę minimaliai, bet labai ilga istorija, kaip jis sau trobą statėsi, labai svarbu dar pasižymėti kaip Žemaitei - piršlybos, vedybos ir šeimyninio gyvenimo ypatumai. Kūrinio pabaiga, kaip būdinga, prikimšta negatyvo. Šitame kūrinyje nėra rimtų prasminių siužeto akcentų, neapčiuopi nei užuomazgos, nei kulminacijos, nei atomazgos. Atrodo, visa istorija yra Vencės (Robinzono) vaikystė, trobos statymas, šeimos sukūrimas, prasimušimas kaimo visuomenėje, svarbios klebono paskutinės valios patikėjimas jam bei jos neįvykdymas dėl socialinių priežasčių, ir, aišku, prasigėrimas (labai primintų „Petrą Kurmelį“, bet siužetai visiškai skirtingi). Už prasminių akcentų nebuvimą minusuoju daugiau negu už man labiau patinkančią socialinių visuomenės problemų tematiką pridedu. Bet vis dar daug geriau nei „Dėdės ir dėdienės“. 6,25 balo.

Gerą kūrinį skaičiau, greitai susiskaitė, tai čia jau ženklas, kad patiko. Iš tikrųjų, vienu prisėdimu netgi, tai labai, labai reiškiasi. Skaičiau vakare, bet neužmigdė. Knygoje daug minčių, daug mislino autorius net ir mane privertė retkarčiais susimąstyti, užduoti sau klausimų, taip pat tai buvo kūrinys, kuris atsakė į mano sieloje kilusius klausimus. Knyga buvo padengta plonu popierium, primenančiu saldainių dėžutėse paklotą sluoksnelį virš saldainių, todėl kilusios asociacijos privertė praplėšti vieną dėžutę. Na bet gliukozė gerai smegenims, todėl tik dar labiau galėjau įsijausti į šį tekstą. Patys knygos lapai buvo rusvi ir trapūs (priminė...) tai tik parodo, kad knyga keliavo iš rankų į rankas, knyga buvo skaitoma, na bent jau vartoma. Sprendžiat iš to kad knygos lapai buvo lygūs taip pat nesimatė lygintuvo žymių, knyga niekada nebuvo sulieta coca cola, todėl darau prielaidą, kad šią knygą skaitė tik intelektualūs, pedantiški žmonės. Tai knyga, kuri neverta trūnyti bibliotekose, todėl nežadu jos grąžinti. Saugosiu ją savo širdyje ir stalčiuje.

Jurgis Brėdikis - Kitokiu žvilgsniu.

//

Nesu tikra, ar ši knyga įtikins racionalistus-mokslininkus-skeptikus, o visiems kitiems - tikintiems - ar reikia išvis kažkokių įrodimų iš neapčiuopiamų sričių. Bet knygoje yra labai gerų, netikėtų momentų, skvarbių įžvalgų. Autorius ganėtinai įvairiapusiškas, knyga suteikia peno gilesniems pamąstymams ir, jei sudomino, jau ieškojimams gilyn.

Grįžtu prie Vaižganto, mano nemėgstamiausio lietuvių rašytojo, su tikslu jame atrasti kažką, ką galbūt pražiopsojau.

Juozas Tumas-Vaižgantas - „Nebylys“

Per pusantros valandos perskaityta apysaka (nežinau, ar toks skaitymo greitis normalus, ar ne, bet kai išgirstu, kokiais greičiais kiti skaito, tai net pasišiaušia plaukai - matyt, aš esu labai nuoseklus skaitytojas, besigilinantis į kiekvieną žodį). Vis tiek Vaižgantas mėgsta aštrų likimo posūkį, tragišką pabaigą, jo kūryboje tokių bruožų esti, kaip ir dabartiniuose meksikietiškuose / venesuelietiškuose / turkiškuose serialuose, kaimiškos buities vaizdą, lietuvio charakteringą paprastumą ir buvimą būtent darbo žmogumi. Nekeičiu nuomonės - Vaižgantas man yra totalus realistas, kuriam ideologinė plotmė vienodai šviečia - esmė siužete, veikėjų likime, aplinkos ir charakterių aprašyme ir pan. Yra pliusų, lyginant su „Dėdėmis ir dėdienėmis“ — taisyklinga chronologija, logikos turintys veikėjų emocinės būties pokyčiai. Nežinau, kuris „kaimo vaizduoklis“ yra geresnis - Vaižgantas ar Žemaitė. Deja, tenka abu vertinti kritiškai. „Nebyliui“ duodu 6,5 balo.