B. Johnson "The Churchill Factor: How One Man Made History"

Piiiiize, kai geraaa! nesu biografiju megeja, jau filmu nelabai ziuriu tokiu, tai apie knygas isvis nesneku. Bet tai neatsitraukiau visa savaite nuo sitos. Realiai, nepasakojama jo viso augimo istorija, gyvenimo detales, kurios visiskai neidomios, ir nors ir begalybe faktu, datu ir pavardziu, jos ne siaip sausai pateiktos. Ir skaitau, ir prisimenu tas nuobodzias istorijos pamokas, kai mokytoja lygiu tonu ispasakodavo visa skyriu, be jokiu emociju, bet taigi sitas zmogus verrrrtas emociju! jo atkaklumas ir drasa, protas, nuojauta, galu gale, tokie krastutiniai, kad 'lygiai' neismokstami. Beprotiskai idomus ir jis ir jo veiksmai. jo kalbos minioms issilavinusiu, galia turinciu savo rankose, zmoniu... nu zo, neprastesnis lyderis uz hitleri. nors, ekhem, soriuka, geresnis

2014 metų perskaitytų kūrinių ataskaita:

1. Fransua Rablė - Gargantiua ir Pantagriuelis (9,75)

2. Česlovas Milošas - Gimtoji Europa (9,5)

3. Erichas Marija Remarkas - Juodasis Obeliskas (9,5)

4. Onorė de Balzakas - Tėvas Gorijo (9,5)

5. Fiodoras Dostojevskis - Nusikaltimas ir bausmė (9,5)

6. Viljamas Šekspyras - Ričardas III (9)

7. Oskaras Vaildas - Doriano Grėjaus portretas (9)

8. Adomas Mickevičius - Ponas Tadas (9)

9. Johanas Volfgangas fon Gėtė - Faustas (9)

10. Adomas Mickevičius - Krymo sonetai (9)

11. Erichas Marija Remarkas - Vakarų fronte nieko naujo (8,5)

12. Balys Sruoga - Dievų miškas (8,25)

13. Viljamas Šekspyras - Hamletas (8,25)

14. Adomas Mickevičius - Vėlinės (8)

15. Viljamas Šekspyras - Makbetas (8)

16. Viljamas Šekspyras - Sonetai (8)

17. Andrius Tapinas - Vilko valanda (8)

18. Viljamas Šekspyras - Romeo ir Džuljeta (7,75)

19. Kristijonas Donelaitis - Metai (7,25)

20. Motiejus Kazimieras Sarbievijus - Lemties žaidimai (5,5)

21. Lietuvos lobiai (5) - pažintinę knygą tarp grožinių kišti nelabai korektiška, bet šiaip, tik palyginimui.

22. Uršula Poznanski - Erebas (4)

Ten, kur vienodas balas, vietas išrikiavau pagal tai, kaip man dabar atrodo, jau susigulėjus visai nuomonei. Iš tikro, kur 9,5 balo įvertinimo kūriniai, tai ten labai sunku ir išrikiuoti - visi jie galingi. 

O aš šiaip galvojau, kad daugiau skaitau - nė velnio, tik 22 kūriniai. Esu užimtas žmogus ir taip pat tingintis žmogus, todėl knyga lieka reta pramoga mano gyvenime, ypač sausio-balandžio mėnesiais, nes pats mokslinis sezonas man, daug mokslo, mažai laisvo laiko.

Nusistačiau 2015 metų tikslą - 30 kūrinių. Tikiuos, pasieksiu, o gal net ir permušiu.

Vincas Krėvė-Mickevičius - Šarūnas.

Vienas ankstyviausių rašytojo kūrinių. Žinant, kad tai yra dramos pobūdžio kūrinys, tai jis labai stambus (daugiau nei 400 puslapių). Bet išties gana neblogas, gana neblogas daiktas.

Iškart galima atspėti, kad tai yra lietuvių rašytojo kūrinys, nes viena pagrindinių idėjų kūrinyje yra tautinis identitetas ir kova už tėvynės išsaugojimą. O iš esmės, tai šiek tiek istorinis, o gal ir mitinis siužetas. Vaizduojamasis laikotarpis sukasi kažkur ~1230 m. (kryžiuočių pirmasis puolimas į suvienytą Dainavą, o baltų žemių suvienijimas ir vyko tuo metu, kryžiuočiai savo ekspansiją į baltų žemes irgi pradėjo po atsikėlimo į Mozūriją 1226 metais, jei gerai atmenu). 

Kūrinio tautinė jausena puikiai atsiskleidžia per liaudies dainas, kurių apstu. Aišku, kaip rašyta aiškinimuose, ne kartą kilusios diskusijos dėl jų autentiškumo - gal tai pačio autoriaus sugalvotos falsifikacijos. Na, bent jau man pasirodė fifty-fifty: kai kurios dainos atrodė labai natūralios, o kitos kažkaip nelimpančios, kažkuo "neliaudiškos". Visos tos pagoniškosios vestuvių, laidotuvių ir kitos tradicijos dar daugiau efekto šiam kriterijui prideda, nes baltų tikėjimas gali būti laikomas specifine lietuvos tautos dalimi, nors pagonių pagal paskutinį surašymą turbūt yra tik virš tūkstančio, bet tikėjimas prisidėjęs prie tokios mūsų valstybės susiformavimo. Nepamirškime ir pagrindinio Šarūno užmojo - suvienyti visas žemes, atkurti bendrą Dainavą. Bet labiau jis stengėsi tą daryti dėl nepasotinamo egoizmo, noro tapti visų valdovu. 

Labai didelis dėmėsys dar vienam aspektui: tikėjimo galia. Mat dievai visas negandas po Šarūno visų protestų prieš juos atnešė. Ir vėlgi, Šarūną norisi lyginti su tokiomis viską paminančiomis asmenybėmis kaip Faustas, nes tokius herojus (Šarūnas, beje, daug daug dramatiškesnis už Faustą, jo nerimastinga vidinė jausena poeto vaizduojama viso kūrinio eigoje per jo pačio monologus, be to, skirtingai nuo Fausto, viskas sukasi apie visos senosios tvarkos sulaužymas ir naujosios sukūrimą jėga, karu) galime vadinti "netelpančiais šiame pasaulyje". Pasipriešinimas dievams buvo su žinute "kodėl sukūrėt šį pasaulį tokį ankštą tokiam ereliui kaip aš". Dar vienas skirtumas nuo Fausto - Faustas teigiamas, Šarūnas neigiamas. Aišku, svarbiausias jo siektas daiktas - kraštų suvienijimas, pasiektas, ir anksčiau jį kritikavę veikėjai jau po jo mirties iškelia jo beprotiškų žygių svarbą, kadangi tik bendromis jėgomis, sutelktomis iš visos visos Dainavos, buvo nugalėti kryžiuočiai.

Dar vienas įdomus pastebėjimas: viso siužeto metu vyksta kova tarp dviejų kartų: jaunųjų ir senųjų. Po kūrinio, sunku suformuluoti išvadą, kas gi laimėjo. Gal ir jaunieji, kadangi būtent jų dėka pasiekta tai, dėl ko senieji rovėsi plaukus. Kita vertus, senieji buvo prieš visus tuos chaosus ir norisi kelti klausimą "kas būtų, jeigu būtų". Tad šis kartų konfliktas kūrinyje deramai neišspręstas ir toliau tęsiasi realiame gyvenime.

Kūrinio siužetas - gana įvairūs, apstu visokių įvykių. Čia kaip ir panašumas su Faustu. Bet kai kurie epizodai labai tęsiami. Tas pats dialogas per 20-30 puslapių eina, iš veikėjų sulaukiama po kelis kartus tų pačių jau atsibostančių argumentų. Tokie dialogai, deja, bet labai neskoningi ir nuobodūs.

Dar vienas visiškas nonsensas: kad visa istorija įvilkta į vieno iš keturių naktį miške nakvojusių berniukų sapną. Kam tie berniukai, apsireiškę tik pradžioje ir pabaigoje, taip ir nesupratau. Neprofesionalus žingsnis, nors V.Krėvė tuo metu buvo tik rašytojas pradininkas, o kitam ta smulkmena gali pasirodyti net ir labai pozityvi, todėl neskubu smerkti, bet man asmeniškai viena vientisa istorija kaip šmotas numestas būtų buvus geriau patiekta. Ir sutaupyta 20 puslapių būtų ir popieriaus, ir mano akių būtų pagailėta ir pačio rašytojo rašalo būtų sutaupyta.

Nors lietuvių literatūra - ne man, bet šitas kūrinys nebuvo jau toks ir blogas. 7,5 balo.

Po šiokios tokios pertraukos grįžtame prie skaitymo, bet grožinė literatūra gaus labai nedaug laiko (kol turėsiu atostogas ateinančias dvi savaites). 

Adomas Mickevičius - Vėlinės.

Guli seniai, o perskaičiau tada, kai jau ir mokykloje prasidės šio kūrinio nagrinėjimas. Jau daug kartų minėjau, kad romantizmas yra ne mano sritis ir šitas kūrinys turbūt dar tai tik patvirtins. Mickevičiaus vaizdinga eiliuota kalba, tas lyrizmas-poetizmas yra stiprus ir veiksmingas, bet jaunatviško entuziastiško revoliucionarizmo ideologija man nelimpa. Ir tas simboliškumas, tie romantizmui būdingi peizažai ir kūrinio atmosfera manęs kažkaip pozityviai nenuteikia. Vietomis Adomas Mickevičius virsta labai sąmojingu, pašaipiu rašytoju, kuris nevengia kritikuoti tam tikrų asmenų, t.y. III dalis yra labai politizuota. Galbūt III dalį ir pavadinčiau mėgstamiausia. Joje buvusi "Improvizacija", kuri iškeliama vos ne svarbiausiu epizodu mūsų literatūros vadovėliuose, nuneša stogą. Pirma mintis - žolės apsirūkiusio hipio ekspromtas, kažkas "out of universe". Kūrybinė ekstazė gera, bet ne labai gera, kažko tokio labai neįprasto joje nebuvo. Srautas ir tiek. Bet kuris srautas nuneša stogą, šitas, matyt, nunešė mažiau.

I dalis - nesuprasta; II - šiek tiek didaktiška, ideologiška, nors ir neilga. Bet man to užteko, man patiko. IV - romantizmui būdingas siužetas. Bet veiksmingas, man daugiau ar mažiau patiko.

Pati "Vėlinių" koncepcija įdomi. Nors nesupratau tik III dalies sąsajų su pačiomis Vėlinėmis. Labai ryšku tai buvo tiek II, tiek IV dalyse, I taip pat daugiau ar mažiau, bet III dalis tiesiog niekaip nepridera prie bendro konteksto, o dar ta Gustavas --> Konradas (???) transformacija man paliko tuos tris klaustukus, kuriuos skliausteliuose parašiau. Šitos transformacijos pagrindinių aspektų dar nesuvokiu, tikiuos, ši tema bus paliesta mokykloje ir pasidarys šiek tiek aiškiau.

Kūrinys pasitarnauja ir kaip šioks toks istorinio konteksto šaltinis, ypač apie šviesuolių organizacijų veiklą XIX amžiaus 3-ajame dešimtmetyje ir pasiruošimą 1830-1831 metų sukilimui, kurio nesėkmę vėliau A.Mickevičius pavadins "lenkų tautos mirtimi".

Prieš II dalį buvęs eilėraštis "Vaiduoklis" įdomus. Skaičiau du kartus ir nelabai pasisekė pagauti esmę, bet perskaičius po to, kai perskaičiau visą kūrinį, pasidarė aišku kaip dieną. Kritiški yra "III dalies fragmentų" tekstukai. Ypač eilėraščio pobūdžio paskutinysis fragmentas "Draugams rusams". Aštri kritika carinei priespaudai. Politizuoti kūriniai man patinka, bet III dalies koncepcija, pasikartosiu, tiesiog nelimpa prie bendro kūrinio konteksto.

Taigi, iškritikavau, išdergiau Lietuvos klasiką, ir rašau gal ir visai neblogą skaičių: 8 balus. (prasčiau nei "Ponui Tadui", kuris pasirodė labiau sukoncentruotas ir žymiai nuoseklesnis, be to, ir tema tojo labiau patiko ir tiek pat prasčiau nei "Krymo sonetams", kurie yra labai kabliuojanti romantinė lyrika).

''Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį''

Žinai, neprailgo skaityti. Gargantiua ir Pantagriuelis berods buvo programinis veikalas, kaip ir Servanteso Don Kichotas. Teko skaityti abu, tiesa, dar vidurinėje. Tokio kūrinio suvokimo, kaip tavo, neturėjau anei pusės to. Bet linksmos, pikantiškos vietos įsiminė, ir vėliau prie šios knygos grįžinėjau ne kartą. Kad ji man patiko liūdija tas faktas, jog aš ją nusipirkau. Labai didelis darbas nuveiktas Dominyko Urbo. Vertimas unikalus - versti tuos pantagriuelizmus reikalas nepavydėtinas, rasti archajiškus, bet gyvybingus žodžius, kurie kuo autentiškiau perteiktų šešiolikto amžiaus leksikoną uždavinys ne iš lengvųjų. Taigi, perskyrimas , o ne skyrius. Dabar, "ant greičio", iš atminties rūsio iššoko epizodas -kuo geriausiai šluostyti užpakalį? Ar tik ne pūkuotu žąsiuku? Va tokios blevyzgos įstringa amžiams.

Gentle Giant minėti tekstai tik kalba grupės naudai, pademonstruodami jos narių išprusimą, skonį bei norą tuo pasidalinti su klausytoju. Gentle Giant muzikoje yra barokinės muzikos elementų, tad Gargantiua ar Panurgas jos terpėje ne svetimkūniai.

Pastaruoju metu atgaivinta Tangerine Dream diskografijoje gulėjusi Dantės Dieviškoji komedija mane įtraukė tiek, kad panorau vėl iš naujo perskaityti Churgino vertimą, o dar geriau Sigito Gedos.

Fransua Rablė - Gargantiua ir Pantagriuelis

Ši knyga išskirtinė iš visų skaitytų. Viena sudėtingiausių, viena kompleksiškiausių, viena absurdiškiausių, netgi viena vulgariausių... Labai gerą epitetą randa kritikė E.Kuosaitė - daugiaplanė. Galima sakyti ir daugiskaitą, nes realiai tai yra 5 knygos, bet lietuviškame vertime jos jungiamos į vieną didelį tomą. Tie 700 puslapių - toks banginis, ir ant galo jau džiaugiausi, kai pamatydavau didesnį šriftą, eiliuotą tekstą, ilgą antraštę, nes pabaigti norėjosi ypatingai. Skaičiau iš pradžių lėtai, po to buvo ilga pertrauka, o likusias tris iš penkių knygų suvalgiau per kelias dienas - netolygus skaitymas truko iš viso apie du mėnesius. 

Kūrinys, kaip minėjau, sudėtas iš penkių atskirų knygų: pirmoji - apie Gargantiua gyvenimą "Baisenybingas Didžiojo Gargantiua, Pantagriuelio tėvo gyvenimas, kurį kadaise surašė M.Alkofribasas, kvintesencijos traukovas" (realiai antroji, nes išėjo 1534 metais, o 1532 metais išėjo knyga apie Pantagriuelį "Pantagriuelis, Dipsodų karalius, atgyvintas tikruoju pavidalu su visais baisiais savo darbais bei žygiais. Parašė velionis M.Alkofribasas, kvintesencijos traukovas"). Kitos trys dalis labiau orientuotos į Pantagruelį, Gargantiua pasirodo tik keliuose epizoduose. Jos vadinasi "n-ta knyga apie gerojo Pantagriuelio herojiškus darbus ir kalbas, parašyta M. Fran. Rablė, medicinos daktaro". Kaip matome iš knygų pavadinimų formuluočių, jis tiesiog simplifikavo, nieko mandro. Nuo trečios knygos pasirašė nebe savo vardo anagrama, bet tikruoju vardu, gal nebematė pagrindo slėpti savo asmenybės, bet užtat nuo trečios knygos prasidėjo ideologinis Rablė ir Sorbonos (Paryžiuje esančio universiteto bendruomenės, kuri buvo konservatyvi ir viduramžiška, nes šis universitetas buvo orientuotas į teologijos mokslus) karas. Apie tai plačiau vėliau. 

Be to, penktosios knygos autorystė galutinai nėra ištirta. Fransua Rablė, manoma, iki savo mirties spėjo parašyti tik atskirus fragmentus. Atrodo, kai kurie fragmentai buvo papildyti kitų žmonių ir redaktoriai jau išleido išpildyta penktos knygos variantą 1564 metais (Rablė mirė 1553 metais). E.Kuosaitė mini: "Penktoje dalyje aiškiai justi jau kito, nežinomo autoriaus ranka". Aš jos nepajutau, bet galbūt esu nepakankamai geras skaitytojas ir neturiu tiek kompetencijos apspręsti šito klausimo.

Pirmoji knyga nepasirodė itin glausta, bet realiai Gargantiua skirta tik šioji. Nuo pat pirmųjų epizodų prasideda keistenybės, kaip mat, Gargantiua gimimas pro kairiąją motinos ausį. Aptariame vaikystė, jam suaugus pereinama prie jo intelekto pabrėžimo, ne fizinių duomenų (kas žinote, tiek Gargantiua, tiek Pantagriuelis buvo milžinai), tėvas Granguzjė jam nurodo teisingus kelius ir jais paseka. Didžioji dalis vis dėlto skirta savo šalies gynimui ir didvyriškoms jo pergalėms aptarti, todėl intelektinis jo "milžiniškumas" atsiskleisti nelabai spėjo. Vis dėlto, čia figūravę veikėjai, tokie, kaip Žanas Krušila, figūruos ir tolimesnėse knygose.

Antroji knyga dar glausčiau aptaria Pantagriuelio gimimą ir vaikystę. Vėliau jo studijos ir intelektinių talentų atskleidimas. Pažymėtinas epizodas, kai jis išsprendė de Palaižos ir de Padaužos bylą, kurios nei vienas negalėjo išspręsti. Raktinis epizodas - susipažinimas su apsišvietusiu Panurgu, kurį jis iškart pamilo. Panurgas yra kitų trijų knygų epicentras. Antros dalies pabaigoje žymima kova su dipsodais ir jų nukovimas, analogiškai Gargantiua knygai. Bet čia Pantagriuelis labiau pažymėtinas kaip intelektualinė, o ne fiziškai galinga asmenybė.

Trečia knyga jau kitokia - čia visa ko pagrindas yra Panurgo iškelti du klausimai: ar man vesti, ar nevesti? ar aš būsiu raguotis, ar ne, jei vesiu? Ir Pantagriuelis su Panurgu ginčydavosi, aptarinėjo tą, prašė pagalbos įvairiausių būrėjų, kvailių, intelektualių žmonių, patys būrė iš Vergilijaus ir Homero eilių ir t.t. ir skirtingai aiškindavo tas pranašystės, todėl nesurado kompromiso. Ši knyga yra kitokia tuo, jog čia mažai veiksmo, bet čia labai daug dialogo, visa trečia knyga formuojama disputo pagrindu, skirtingų nuomonių aiškinimu. Čia Rablė vis drastiškiau išjuokdavo įvairias institucijas, ypač teisininkus ir viduramžiškus prietarus ir burimus. 

Ketvirta ir penkta knygos yra lyg trečiosios tąsa - vykimas į fantastinę Žiburijos salą išgirsti butelio pranašystės šiuo klausimu. Ten vėl grįžta daugiau veiksmo, bet tuo pačiu dar labiau ryškėja ir sąmojinga satyra, Rablė sukurti fantastiniai herojai parodijuoja tam tikrus žmones: teisininkus, dvasininkus, antstolius ir įvairias kitas valdžios institucijas, kurias akivaizdžiai čia pašiepia autorius. Tiesiog vaizduojama kelionė laivu ir apsilankymai skirtingose salose, kuriose gyvena tik tam tikro tipo žmonės, kitaip sakant, piešia daugybę utopinių pasaulių (neskaičiau Tomo Moro - Utopijos, kuri galimai padarė įtaką F.Rablė). Labai man patiko ši koncepcija.

Taigi, čia trumpa siužeto apžvalga. Turinys labai sudėtingas, paaiškinimai, paruošti D.Urbo, čia užėmė net 50 puslapių, tai suprask, kad F.Rablė rodė išskirtinę erudiciją ir kūrė labai sąmojingus epizodus, už kurių slypėjo kritikuojamoji, pašiepiamoji ir išjuokiamoji tam tikrų realybės dalykų potekstė. Šis kūrinys labai subtilus ir dėl žodyno: įvairių kalbų mokėjimo demonstravimas (ypač lotynų ir graikų, nes jas F.Rablė mokėjo labai gerai), o dar jo kalba buvo labiau buitinė negu meninė. Štai kaip jis pradeda ketvirtosios knygos pratarmę: "Žmonės gerieji, tegu dievas jus saugo ir globia! Kur esate? Neįžiūriu jūsų. Pala, pala, užsidėsiu akinius! Aha, štai! Sveiki gyvi, drūti laibi! Dabar matau jus. Na kaip? Gerai šiemet vynuogės užderėjo, kiek teko girdėti. Tai neblogas daiktas.". Kaip matote, jis visai nestokoja improvizacijos ir nekreipio dėmesio į tai, kad tai knyga - jam tai labiau sakytinės kalbos įrašymas. Beje, jis iškart mini vynuoges. Prisiminkite, kaip minėjau pantagriuelizmo sąvoka: juk svarbiausia yra patenkinti savo jusles: gerti, valgyti ir nesirūpinti dėl kitų. E.Kuosaitė giliau išnagrinėja tokį gyvenimo būdą ir sako, kad tai yra "sugebėjimas atmesti viską, kas trukdo žmogui siekti gyvenimo pilnatvės, tai tikėjimas žmogaus proto galimybėmis", nes nuo trečios knygos pantagriuelizmo sąvoką papildė ir moralinis visų tų dalykų vaidmuo. Čia yra pagrindinė reiškiama filosofija šioje knygoje.

Minėjau, kad kūrinys absurdiškas ir vulgarus. Taip, jaunimą tam tikri "perskyrimai" (keista, kodėl redaktoriai ar vertėjas nusprendė juos vadinti ne skyriais) pavergtų, nes pakankamai daug minimi nešvankūs dalykai, lytiniai organai ir pan. Na, F.Rablė buvo medicinos daktaras ir nevengė pabrėžti kūniškumo. Absurdiškas dėl to, jog įvairiausi kvaili fantastiniai dalykai yra sugalvoti. Jau minėjau Gargantiua gimimą (kuris, beje, buvo nešiotas 11 mėnesių), utopinius pasaulius, kur pvz, "Varpų salos" aprašymo, kurio autorystė neabejotinai priskiriama F.Rablė, gyventojai buvo paukščiai ir tai buvo dvasininkų interpretacija. Kad iš kitų salų atklydę paukščiai (atseit, pasaulietiniai) tampa "klerigais" (atseit klerikais) ir iš jų gimsta aukštesni hierarchiniai lygmenys, kol prieinama iki "vyskupėgų" ir vieno vienintelio "popiego". Rablė išsigalvoja niekur negirdėtas kalbas, niekaip nesuvokiamas istorijas. 

Beje, jis labai remiasi antikos pagrindu, nes visgi, kūrinys yra Renesanso epochos ir jis orientuojasi į antikos atgimimą ir antikinių idėjų skleidimą. Bet jis antikinius įvaizdžius vartoja saikingai ir pertransformuoja savaip. Būtent dėl to, kad penktojoje knygoje mažai "pantagruelizmo" ir atsiranda daug nepakeistų antikinių motyvų, tiesiog neribotai plagijuojamos antikos rašytojų istorijos, ir abejojama jos autorystė. Kaip jau minėjau, autorius labai išjuokia viduramžiškas gyvenimo normas, ypatingai scholastiką, scholastų nesąmoningas pasaulio supratimo teorijas, griozdišką jų žodyną (čia jis įtraukia keletą veikėjų, kurie vartoja griozdiškus terminus nesaikingai, pvz. antros knygos šeštas perskyrimas "Kaip Pantagriuelis sutiko vieną limuzinietį, kuris darkė savo gimtąją kalbą". Ir galiu pateikti ištrauką:

"Mes transfretuojame Sekvaną sulig dilukuliu ir krepuskuliu, mes deambliuojame per miestą kompitus ir kvadrivijus, mes despumuojame Latiumo žemės verbocinaciją ir, kaip tikrų tikriausi amorabundai, kaptuojame omniapsisprendžiančios, omniformuojančios ir omnigeneruojančios moteriškosios lyties benevolenciją."

Suprask, kaip nori, ar ne. Dėl tokių dalykų ir jau kitų minėtų ši knyga yra labai sunkiai skaitoma.

Dar norėčiau pakalbėti apie Rablė kritiką. Dėl vulgarumo, liberalumo ir viduramžiškų doktrinų išjuokimo Sorbona pasmerkė Rablė po trečios knygos išleidimo, viešai ją sudegino. Na, jis turėjo stipresnį ramstį, nes buvo remiamas Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I ir kitų Renesanso įtakingų menininkų, bet mirus karaliui ir išėjus ketvirtajai knygai, kurią Sorbona irgi sudegino ir įtraukė į "draudžiamųjų knygų sąrašą", Rablė buvo priverstas slapstytis, kad nebūtų sudegintas ant laužo. Net ir protestantizmo vystytojas Žanas Kalvinas, garsėjęs savo radikalumu, išpeikė knygą ir net grasino Rablė. Šis neišsigando ir toliau vystė sąmojingas pastabas. Ketvirtoje knygoje užslėpti atsikirtimai prieš Kalviną ir Sorboną atrandami, be to, šios knygos pratarmėje jis juos iškoneveikė ir pareiškė, jog jokių erezijų jis neskleidžia (išvis, Rablė labai pasitikėjo savo žodžiu ir primindavo "jei aš sakau netiesą, nukirskit man galvą" ir panašiais pastabas). Ir štai cituoju: "Bet kai kurių kanibalų, mizantropų, agelastų šmeižtai palietė mane taip bjauriai ir buvo tokie kvaili, jog buvau apsisprendęs neberašyti daugiau nei raidės". Tai tokios intrigos vyko Reformacijos laikais, todėl ši knyga ir dalinai politizuota. Nesuprantu, kodėl kai kurie vis dar linkę šių knygų ištraukas duoti vaikams - juk tai tipiškiausia knyga apsišvietusiam suaugusiujui. Pripažinsiu, kad gal per anksti užsiėmiau šios knygos skaitymu, nes čia reikia nepaprasto intelekto, kad suprastum, kas ten rašoma.

Mano mėgstama grupė Gentle Giant sukūrė dvi dainas remdamiesi motyvais iš "Gargantiua ir Pantagriuelio" - "Acquiring the Taste" (1970) albume pasirodė daina "Pantagruel's Nativity", kurioje pasakojama apie Pantagriuelio gimimą ir gimdyvės mirtį, dėl ko gedėjo tėvas Gargantiua. "Octopus" (1972) albumo daina "The Advent of Panurge" - lemtingas Pantagriuelio ir Panurgo susitikimas. Šiame tekste pabrėžtas jų staiga užsimezgęs nesuskaldomas draugiškumas, nors, ko dar neminėjau, Panurgas buvo intelektualus, bet ir bailus, užsispyręs, egoistas, kietakaktis ir arogantiškas iš būdo. Šios interpretacijos man patiko ir galbūt pateiksiu jų vertimus kadanors, nes Gentle Giant labai nepersistengė pridėti sudėtingų frazių. 

Iš šio labai ilgo teksto galiu susidaryti nuomonę, jog šis kūrinys toks įvairiapusis, kad net sunku jį vertinti dešimtbalėje sistemoje. Kadangi mano vertinimas balais labiau subjektyvus, nei objektyvus ir mano dešimtbalis atskaitos taškas nebuvo aplenktas, rašau visgi labai daug: 9,75 balo.

''Slaughterhouse-Five'' K.Vonnegut

labai grazi. ne grazigrazi, bet nu, zinot. uzsilanksciau labai nemazai puslapiu, pavyzdziui, sitas manes vos nepravirkde kai perskaiciau:

"When the bombers got back to their base, the steel cylinders were taken from the racks and shipped back to the United States of America, where factories were operating night and day, dismantling the cylinders, seperating the dangerous contents into minerals. Touchingly, it was women who did this work. The minerals were then shipped to specialists in remote areas. It was their business to put them into the ground, to hide them cleverly, so they would never hurt anybody ever again.

The American fliers turned in their uniforms, became highschool kids. And Hitler turned into a baby, Billy Pilgrim supposed. That wasn't in the movie. Billy was extrapolating. Everybody turned into a baby, and all humanity, without exception, conspired biologically to produce two perfect people named Adam and Eve, he supposed."

arba

"It is so short and jumbled and jangled, Sam, because there is nothing intelligent to say about a massacre. Everybody is supposed to be dead, to never say anything or want anything ever again. Everything is supposed to be very quiet after a massacre, and it always is, except for the birds. And what do the birds say? All there is to say about a massacre, things like "Poo-tee-weet?" 

Uždarykime Šekspyrą galutinai:

Viljamas Šekspyras - Sonetai (154)

Taip, sonetai įdomūs, meistriškai sueiliuoti, bet kai jų yra 154, tai galvoje jaustųsi apkrova net skaitant juos lėtu tempu. O juos aš sudorojau per dvi dienas ir stengiaus tą daryti analizuojamuoju žvilgsniu, bet tikrai ne viską pavyko užfiksuoti, nes aš nemoku skaityti lyrikos, aš dažnai eilėraščius, sonetus ir kitokius lyrikos rūšies tekstus tik prametu akimis nesiteikdamas išgirsti jų tikrojo sąskambio, jų pagrindinių minčių ar kažkokių subtilių užslėptų užuominų. Vis dėlto, Viljamas Šekspyras skaitomas žymiai lengviau negu to pačio amžiaus kūrėjas (na, jau toks subarokintas) Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir galbūt jau pagal skaitomumą (lengvumą skaityti) galima lyginti su 200 metų vėliau gyvenusiu Adomu Mickevičiumi. 

Aišku, pagrindinė tematika sonetuose yra meilė. Daugiau Šekspyras nužemina sonetų "lyrinį aš" prieš mylimą objektą (na, 127-154 aiškiai įvardytas juodaplaukės tamsaus gymio moters portretas, ankstesniuose konkretūs išoriniai ypatumai neįvardija ir 1-126 sonetai skiriami nebūtinai moteriai, nes jų tematika varijuojanti, juk kritikai įvardija, kad šie skirti "aiškiai neapibrėžtam draugui"). Kitas labai svarbus, gal net lygiavertiškas meilei dalykas - laikas, jo nesustabdomumas ir greitas lėkimas. Kaip jo poveikį Šekspyras visada mini senėjimą. Jaunystės/senatvės kontrastą jis stiprina tuo, kad būdamas senas jau palikuonių "nebepagaminsi", o kiekvieno Žemėje gyvenančio žmogaus tikslas yra perduoti savo bruožus, tęsti savo "dinastiją". Jei jis to nedaro, tai individas yra šykštuolis, nes veltui eikvoja gamtos dovaną (savo egzistenciją, arba, konkrečiau, jaunatvę, nes, suprask, Šekspyras atmeta senatvės svarbą gyvenime). Iš laiko sąvokos išplaukia ir permanentinio ir laikino grožio priešprieša. Tik vidinis grožis yra pastovus ir nesileidžia įveikiamas Laiko (Šekspyras dažnai laiką įvardija kaip kokį dievą, kažkokį subjektą, lemianti mūsų gyvenimą ir rašo iš didžiosios raidės), o išorinis grožis egzistuoja tik tol, kol tu jaunas. Kitaip sakant, jaunystės sąvoką poetas sieja su išorinio grožio kriterijais (kaip net ir mūsų amžiuje populiaru matuoti žmogaus jaunumą pagal raukšlių ant kaktos skaičių). Tokį laiko vaidmenį 16 sonete jis metaforiškai apibrėžia taip: "Laiko tironija".

Nors mano knygos paaiškinimų autorius D.Judelevičius tokią soneto idėjinę struktūrą sieja su itališkuoju sonetu, bet aš tokį dėstymą pastebiu daugelyje Šekspyro sonetų, o pats D.Judelevičius jį mini ten, kur ji man sunkiau sekėsi atpažinti. Kalbu apie struktūrą: pirmas ketureilis - tezė; antras ketureilis - tezės papildymas; trečias ketureilis (itališkame: trieilis) - antitezė (opozicija ar prieštaravimas, kaip lengviau suvokt) ir paskutiniame dvieilyje (itališkame variante: trieilyje): sintezė (tezės ir antitezės suvedimas į bendrą gyvenimišką moralą, sentenciją). Priminsiu, kad sonetą sudaro 14 eilučių. Itališkojo struktūra: 4-4-3-3; Angliškojo ("šekspyriškojo" arba "elzbietiškojo"): 4-4-4-2. Be to, net ir mokykloje buvo minėta, jog ideologinė struktūra Šekspyro eilių yra būtent tokia, tad D.Judelevičiaus argumento dar nesuprantu, kodėl jis tokią struktūrą Šekspyrui laiko išimtimi (?)

Iš Antikos kilusią filosofiją apie keturis pasaulio elementus (žemę, vandenį, orą ir ugnį) Šekspyras taip pat mini. Žmogus - žemesniųjų elementų - vandens ir molio mišinys (žmogus pats save yra tik fizionomija, jokių nematerialiųjų dalykų pats savaime jis neturi), o visi tarp žmonių esantys saitai, dvasiniai dalykai yra ugnis ir oras (aukštesnieji elementai). 

Lygina save su kitais poetais ir pabrėžia savo pranašumą (nepagrįsta), kad jo eilės kilusios iš jausmo (bet retai kieno ne, todėl ir nepagrįsta). (Esu aš nemažai poetų skaitęs: / Jie garbino daug menkesnes dievaites" (59 sonetas))

"Bet mano posmų laikas nepalytės" - kaip ir suvokimas, kad tai, kas užrašyta, nenyksta. Kita vertus, galime suprasti, kad jis išpranašavo tai, kad jo eilės per amžius liks nepamirštos.

Peikia valdžia - valdžia yra šlykštybė. Kerai užgožia ydas. Grožis bent keliuose sonetuose lyginamas (priešpastatomas) su gėlėmis.

Viena tokia įdomi (graži) sentencija: "Taip, tu esi tik tu! Ar gali būti / Aukštesnis pagyrimas negu šis?" (84 sonetas).

Taip pat įdomi vertimų dilemą. Perskaitai Aleksio Churgino vertimus, po to atsiverti Sigito Gedos ir supranti, kad to teksto nesi skaitęs, nors iš tikro esi. Kaip skirtingai kiekvienas interpretuoja kiekvieną frazę, nors Aleksio Churgino "Hamleto" vertimas perspjovė Alfonso Nykos-Niliūno, kaip ir sonetų vertimas Sigito Gedos.

Dar noriu čia skaitytojų pasiteirauti: ar čia tiesiogiai Šekspyras tą ir turėjo omeny, ar čia mano paaugliška fantazija neša nederama linkme:

"Įsimylėjusi gamta pabandė

Tave paversti moterim švelnia,

Bet vieną daiktą tau pridėt nusprendė,

Kuris mažai tejaudina mane" (20 sonetas)

Vertinu sonetus 8 balais, nes per daug sonetų tomis pačiomis temomis, o ir tam tikri ideologiniai elementai nesutampa su mano šiuolaikine pasaulėžiūra.

Viljamas Šekspyras - Romeo ir Džuljeta

Man nėra artima šio kūrinio tematika, tikrai nesu romantikas ar iš tos krypties, kad mane žavėtų tos žmogiškosios prigimties silpnumo meilei seilės. Ir visokių tvailaitų pilna per tv3 gali prisižiūrėti, bet, matyt, esminis bruožas čia tas, jog vis dėlto tai yra tragedija. 

Nežinau, ką čia daugiau pasakius apie šį kūrinį: siužetas labai tiesus, labai gerai išlaikoma intriga (šiuo kriterijumi tai turbūt pats geriausias autoriaus kūrinys), kulminacija pakankamai stebinanti, šokiruojanti, kitaip sakant, siužeto vystymas beveik tobulas. Tik, kaip minėjau, nemyliu pačio siužeto. Ideologinis spektras nėra itin platus - praktiškai visas svarbiausias kūrinyje keliamas problemas galima apibrėžti meiles tema (ar meilė gali sutaikyti nesutaikomus? ar meilė yra Dievo dovana, ar žudikas? ir pan.). 

Ši tragedija priskiriama prie brandaus Šekspyro kūrybinio laikotarpio - gal ir sutikčiau, nes tam tikros problematikos ir apmąstymų čia yra pakankamai, aišku, nėra ką lygiuotis į Hamletą, tik minėjau privalumą iš techninės kūrinio pusės. Poetizmas irgi didelės, eilės, atrodo, pačios plaukia lengvai ir tokios puikios, tokios gražios. Lyg ir meilė, ar ne? Galvoju, o ar pats Viljamas nebuvo įsimylėjęs tada, kai rašė "Romeo ir Džuljetą". Vertinu kūrinį 7,75 balo.

Viljamas Šekspyras - Makbetas

O šitas kūrinys išvis užminė daug mįslių. Pirmiausia - kodėl taip sutrauktas turinys. Gal teisingos tyrinėtojų spėlionės dėl to, kad mus yra pasiekęs jau tik sutrumpintas kūrinio variantas, nes perskaitęs bandžiau į grandinę sudėliot visus įvykius ir pastebėjau, kad kai kas vyko per greitai ir net nespėjo deramai susiklijuot, "išsisluoksniuot". 

Kita vertus, "Makbetas" yra niūresnė, enigmatiškesnė, daugiau į egzistencialistines problemas lendanti "Ričardo III" versija, aišku, yra atitinkami skirtumai tarp veikėjų: kai Ričardas yra totali neigiamybė, bjaurus, šlykštus, arogantiškas, beširdis ir bedvasis, kuris mėgsta naikinti savo priešus, kad pasidarytų iš to sau pramogą ir iš jų smagiai pasityčiotų, o Makbetas buvo žmonos įkalbėtas (nes iš būdo yra šiek tiek nedrąsus) nužudyti Dunkaną ir vėliau lyg ir jautė sąžinės graužatį ir vis sunkėjančią savo tiek dvasinę (ypač laumių pranašystės jį veikė ir tų šmėklų vaidenimasis), tiek politinę situaciją. Šitas herojus todėl yra tragiškas. Kalbu kaip iš vadovėlio, nes jaučiu, tas pats ir jame parašyta.

Bet vadovėlyje greičiausiai neparašyta, jog aš pastebėjau V.Šekspyro kūriniuose svarbiausią dalyką: norą įsiteikti publikai minint visokius subtilius, bet kasdieninius dalykus. Tam puikiausiai tinka prietarai. Jau kiek visokių viduramžių anglų tautos liaudies prietarų yra, ojojoj, todėl ir paaiškinimų skiltis užversta būtent tais nagrinėjimais, ką čia Šekspyras turėjo omeny. 

Dar vienas įdomus elementas: kažkas kažką vis tiek kažkodėl kiekviename kūrinyje turi išpranašauti. Gal čia irgi norima intrigą sustiprinti, šiek tiek pridėti žavesio kūriniui ir sugluminti klausytoją/skaitytoją/žiūrovą, bet pranašystės atsiranda labai dažnai ir dar nelabai suvokiu tiksliai, kodėl Viljamas tam nejautė saiko. 

Grįžtant prie "Makbeto", tai, jei gerai pastebėsime, mano nuomone visiška priešingybė "Romeo ir Džuljetai" - techninė pusė prasta, užtat tematika gera ir problematika čia aprėpia ne meilės ir santykių temas, bet žmogaus moralę, sąžinę, gal net paliečiami etiniai visuomenės principai, kitaip sakant, "Makbetas", lygiai kaip ir "Hamletas", yra labiau filosofiškesnis ir man tai artima. Nenoriu duot daugiau už "Hamletą", bet noriu duot daugiau už "Romeo ir Džuljetą", todėl duodu 8 balus.

Viljamas Šekspyras - Ričardas III

Šitas velnias, nors pagal visą Šekspyro bibliografiją, yra vienas ankstyviausių kūrinių (kartu su "Henriko VI" trijomis dalimis sudaro tetralogiją), bet man nuo Hamleto kūrybiniu brandumu nedaug tesiskiria. Ir visų pirma, sunku lyginti su vėlyvesne-populiaresne autoriaus kūryba, nes tai istorinio pagrindo kūrinys, o dar kažkokius traginius teigiamųjų herojų likimus pakeičia neigiamas antiherojus, kurio mirtis kūrinio pabaigoje veda prie teiginio "vat šitas kūrinys vis dėlto baigėsi laimingai". Istorinis kontekstas tą patvirtiną: Jorkų valdymo era baigėsi, kaip ir kovos su Lankasteriais (VIII klasėje mokytis Anglijos istoriją buvo gan įdomu), į valdžią ateina Tiudorai.

Kaip jau minėjau, pagrindinis veikėjas Ričardas III čia yra antiherojus ir, kaip skaitytojai vertina, vienas neigiamiausių herojų Šekspyro kūryboje. Žinoma, istoriškai yra patvirtinta, jog po Edvardo IV mirties jis nužudė savo sūnėną kaip realiausią įpėdinį, toliau šalino savo priešus, bet vis dėlto, Viljamas siužetu patvirtina pagrindinę idėją - visi darbai grįžta bumerangu ir Bosvorte yra nukaunamas. Aišku, Šekspyrui būdingas "lavonynas" - daug kas tiesiai šviesiai išmirė (praktiškai visi Ričardo III užsakymu nužudyti, greičiausiai tik jis pats mirė ne nuo savo rankos).

Visas siužeto dramatizmas šitame kūrinyje man pasirodė dar galingesnis nei Hamlete, tas gerųjų herojų poetizmas, emocingumas čia akcentuotas labai neblogai. Herojus charakteringesnis už Hamletą. Jei Hamletą galėčiau vertinti kaip keršto apsėstą, bet pasaulyje pasiklydusį depresišką žmogų, o toks teiginys realiai nieko nepasako apie būdo bruožus, tai Ričardas III drąsiai nusipelnė lavinos epitetų: negailestingas, beširdis, garbėtroška, arogantiškas, išdavikiškas (nepatikimas), išdidus, pasitikintis savimi, klastingas, sarkastiškas ir t.t. Man patiko jo ir Jorko grafienės, tiksliau, jo pačio motinos kolizija (dialogas) ketvirtame veiksme, aukščiausią tašką pasiekęs nužudytųjų šmėklų apsireiškimas ir pralaimėjimo išpranašavimas Ričardui naktį prieš Bosvorto mūšį, taip pat Klarenso žmogžudžių dialogas "žudyti ar nežudyti", kuriame labai ryškiai apsireiškia sąžinės ir naudos darant purviną darbą priešprieša.

Kita vertus, ar dėl daugybės žmogžudysčių kūrinį galima vadinti tragišku - greičiausiai ne, nes reali tragedijos sąvoka yra labiausiai surišta tik su pagrindiniu herojumi, o epizodinių veikėjų mirtys labiau primena "CSI: Majamis" arba "Komisarą Reksą" negu šekspyriškąją tragediją, tokią, kaip "Romeo ir Džuljeta" ar "Hamletas". Vis dėlto, didelių seilėtėkių, tokių, kaip minėtuose kūriniuose, nesutikau ir nors mažiau egzistencialistinių problemų formavimo, bet monologų, veikėjų apmąstymų pakankamai ir tikrai ne per mažai. Man šis kūrinys patiko ir rašau 9 balus.

Kitas kūrinys: "Romeo ir Džuljeta" (su kuria jau esu daugiau ar mažiau pažįstamas iš literatūros pamokų)

Pradėkime šekspyriškąjį sezoną:

Viljamas Šekspyras - Hamletas

Nes reikia mokyklai, todėl ir perskaičiau. Mokykloje einama programa mane privertė susidomėti renesanso epocha, todėl dar be Šekspyro skaitau lygiagrečiai ir Fransua Rablė - "Gargantiua ir Pantagriuelis". Pastarajame dar yra viduramžiškas atspalvis, bet jau visaip, skersai ir išilgai, viduramžiškos idėjos yra kritikuojamos, o V.Šekspyro kūrinyje viduramžių išvis praktiškai nebeliko, nei kritikos jiems. Liko individualizmas, renesansiškas humanizmas, pagrindinio herojaus išryškėjimas, jo kaip teigiamo charakterio vaizdavimas, iškilmingas, didingas kalbos tonas ir šekspyriškai tragiškas siužetas. 

Vis dėlto, atsiranda tos pačios šekspyriškosios seilės, tie patys šablonai. Nuodai ir kautynės, man rodos, visiškai tipingas dalykas Šekspyro tragedijose (atmenu prieš kelis metus mokykloje skaitytas "Romeo ir Džuljetos" ištraukas). Ir visi miršta. Tokia pertirština tragiškoji pabaiga - vietoj Hamleto mirties miršta visi, atseit, blogi dalykai grįžta bumerangu (tik Laertas, žiūrint iš šio taško, nenusipelnė mirties, o Hamletas vis tiek privalėjo mirti). 

Klasiokas rėkė, kad tai labai geras kūrinys (ir lengvai skaitomas). Taip, tai lengvai skaitomas kūrinys, nes tai yra draminis kūrinys - eiliuotas, nerimuotas, lengvo kalbinio stiliaus (kad susivirškintų ir pastatyto spektaklio žiūrovams), na, juk Šekspyras yra dramaturgas klasikas, todėl jo standartai masėms atrodo prieinami. Ir dar tas psichologinis efektas - va, čia 180 puslapių, ilgai reikės skaityti, bet perskaitai per keletą valandų (man prireikė kokių 3,5 h, nors esu negreit skaitantis žmogus), nes eilutės trumpos, tarpų daug. Draminį kūrinį dar lengviau skaityti negu eilėraštį vertinant šiuo atžvilgiu, bet eilėraštį dėl jo turinio ir rimo yra sunkiausia apskritai iš visko skaityti, todėl bet kuriuo atžvilgiu teikiu dramai pirmenybę. Bet dėl pavadinimo "geru kūriniu" suabejočiau. Verčiau klasiškas negu geras, nes geras turi kažkuo paliest reflektorius, sujaudint, suvirpint širdį, priverst susimąstyti, o Hamletas yra realios mąstysenos ir įdomios veikėjų jausenos perteikimas gan šabloniškame, didelio išskirtinumo neturinčiame siužete.

Vertinu 8,25 balo. Kitas Šekspyro kūrinys eilėje: "Ričardas III".

kas gali patiketi kad tu skaitai knygas :) cia kaip narkomanu pasakojimas apie ju baigtus mokslus :)

Glen Cook'o - The Black Company seriją kartu su spin-off novele Silver Spike

Pirma turiu paminėti, kad sukčiavau neskaitydamas, o klausydamasis "audio book'o". Pirmas toksai kartas, bet susiklostė  idealios sąlygos, tad ilgai negalvojęs "nėriau" į epinio dydžio istoriją, kitame laike, kitame pasaulyje. 

Magija, inkorporuota į militaristinę aplinką, The Black Company grupuotės viduje ir už jos ribų, buvo naudojama, kaip labai išskaičiuotas karo resursas. Todėl istoriją priimti buvo nesunku, aiškūs charakteriai ir aiškiai sudėliotas siužetas, buvo ne apie painiavą išsiaiškinant kaip kas ir kada, o kiek toli arkliukas ištrauks. Kada ant jo pakliuvau, tada buvo įdomiausia. Dėmesį išlaikiau iki pat pačios pabaigos ir esu visai patenkintas. Suprantu, kad rašytojo darbas, toksai greitmaistis, tačiau kabliukai, kaip Sci-Fi ir Fantasy stilių ilgalaikiam mėgėjui suveikė. Žargonas, itin plati veiksmų scena, stiprūs charakteriai aplinkui pagrindinį (ala Cleant Eastwood macho :D ) ir kažkieno fantazijos ribų tyrinėjimas man tinka. Niam niam.

Tegaliu lyginti su Stainless Steel Rat serija, su kitokiomis tokio dydžio nesu susipažinęs. Kertelė žemesnė, dėl subjektyvių priežasčių, bet Croaker'io tapimas pusdieviu-stebėtoju, mano nuomone, atrodo kaip tesinga istorija. 

Dabar kimbu į senai senai pradėtą Dark Tower'io seriją. Drawing of the Three tikrai sužavėjo. The Wastelands priminė Harry Harrison'ą, A.C. Clarke su miesto Lud vizija, bet neprikaustė. Toliau - Wizard and Glass :)

C.S.Lewis Perelandra.

Tai antroji kosminės trilogijos knyga. Pirmoji Out of Silent Planet, ją perskaičiau pernai, atsisiuntęs pdf failą originalo kalba - tad bibliotekoje užtikęs tęsinį, nedvejojau. Perskaičius liko dvejopas jausmas - arba tai tikrai klasika, kaip skelbia daugelis leidėjų, arba tai pigi Biblijos imitacija. Nelygu, kokios skaitytojo religinės pažiūros ir ar iš viso jis jas turi. Save priskiru prie pastarųjų, nors, pripažinsiu, krikščionybė domina kaip savišvietos objektas.

Veiksmas nukeltas į Perelandrą, taip senąja soliarine kalba vadinama Venera. Tai priešistorinės Žemės prototipas, kur kone visą pavišių užemęs vandenynas su lyg kilimai pludūriuojančiomis salomis ir tvirtos žemės salelėmis. Štai čia ir sprendžiamas naujo Rojaus likimas. Perelandroje tik du žmonės - Moteris ir Vyras-Karalius, kol kas atskyri savo nuolat dreifuojančiose salose. Jiems Maleldilas (suprask - Dievas, Jahvė)paskyręs pradėti naują žmoniją bet jau nekartojant Ievos ir Adomo nuopolio. Šiai misijai siunčiamas Kembridžo filologas Rensomas (net pavardė su užuomina - Atpirkėjas). Žemėje tuo metu vyksta Antras Pasaulinis (beje visos blogybės Žemėje dedasi todėl, kad ... Ievos obuolys? - Gal, bet nurodoma, kad blogieji eldilai (suprask - angelai) iš Mėnulio ir pačioje Žemėje įtakoja žmonių blogąsias savybes - iš čia ir pasekmės. Taigi gerasis eldilas iš Marso (pirmos knygos herojus, iš ten ir senosios soliarinės kalbos, tinkamos ir Venerai, žinios). karsto formos konteineriu perkelia Rendomą į vietą. Žinia, tuoj susiranda nuogą žalią Moterį ir čia jau prasideda nesusikalbėjimo, kazuistikos, išvedžiojimų maratonas, kuris netiesiogiai atspindi Genezes pirmuosius paragrafus. O štai ir gundytojas -  paplaukęs mokslininkas Vestonas - kosminių skrydžių išradėjas iš pirmos knygos. Didesnę knygos dalį užvaldo Moters nuomonės formavimo pastangos iš abiejų žemiečių lūpų. Čia gal stipriausia knygos pusė praktikuojančiam krikščioniui. Liujisas į Vestono, kurio kūną, t.y. protą jau visai užvaldęs šėtonas, kalbą įdėjo tiek protą jaukiančios polemikos, kad man, skaitančiam lietuviškai, teko kelis kart versti puslapius atgal ir įsiskaityti iš naujo. Moteris buvo įkalbinėjama nepaklusti dievo draudimui (prabėgom paminėtas draudimas nepraleisti nakties ant tvirtos žemės), dėl didesnio gėrio, ir tai bus jos kaip moteries dvasinis stiprumas, drąsa, kurie atreityje bus įvertinti jos vyro, kad tai daroma jo labui ir t.t. ir panašiai.

Citata: "Viso šio veiksmo (nepaklusnumo)prasmė - visa didybė - padaryti tai be Karaliaus žinios, paliekant jam visišką laisvę, taip, kad visa nauda atitektų jam, rizika jai, o kartu su rizika, žinoma, ir didžiadvasiškumas, patosas, tragedija, ir originalumas. Be to, prasitarė gundytojas, neverta atsiklausti Karaliaus, nes jis gali imti ir nepritarti šiam poelgiui: vyrai yra tokie. .... Jis ėmė žaisti jos baime, matyt, slipinčioje jos prigimtyje, panašiai kaip Žemės moterų, - baime tuščiai išvaistyti gyvenimą, pražiopsoti nežinia kokią didingą progą".

Kas dėl veiksmo fabulos, viskas aukštam lygyje - nuotykių mėgėjas bus apdovanotas. Knygos pabaigoje nepakeliamos liaupsės kūrėjui ir mėginimas paaiškinti jo metafizine- teologinę, chrien znajet kokią dar, esmę. Čia jau ne mano smegenim suvokti metaforų alegorijų, palyginimų, hiperbolizmų ir šiaip viena kitai prieštaraujančių tezių " .. mums neišmatuojamai reikia visko, ką jis suklūrė.... mums taip pat nereikia nieko, kas tik sukurta...(?) lavinai.

Teologijos mindfuck'o mėgėjams ši knyga tikras atradimas.

Negaliu objektyviai vertinti. Vistik esu grynos mokslinės fantastikos apologetas, iš bėdos, fenezy mėgėjas, tad ko gero trečios dalies nebesigriebsiu.

Į vieną komentarą suplaksiu apie dvi knygas. Vieną mokslinę (pažintinę?), kurią skaičiau dar liepos pabaigoje, o kitą - puikiai daugeliui žinomą grožinės literatūros klasiką.

1. Knyga „Lietuvos Lobiai“

Taip, kas tikisi, kad bus kalbama vien apie monetų, brangenybių lobius, tie nesugebės perskaityti jokiais būdais šios knygos. Sakykim, kad knyga aptaria įvairias istorines materialines vertybes, pradedant architektūra, keramika ir daile, baigiant archeologų atrastais egzotiškais monetų lobiais. Bet čia yra kliūvinys - per plačiai paimtos ribos. Manau, jog Pažaislio vienuolyno architektūrinės subtilybės nei skersai, nei išilgai nėra įtalpinamos į "lobio" sąvoką. Kitą vertus, ar mes norime "vaikiškos" keliasdešimties puslapių knygutės. Taip, norim, vis geriau negu į akivaizdų išpažinimą skaitytojui, kad neturime apie ką rašyti.

Faktai sausi, o jau skyrius rengusių specialistų žodynas tragiškas. Viename skyriuje, dideliame, apie taikomąjį meną, buvo kiekviena pastraipa pradedama: "Lietuvos TSR dailės ir architektūros enciklopedijos I tome [arba kas nors panašaus] minima, kad...". Po velnių, veizėti į tą, neapsirikdamas sakau, arti triženklio skaičiaus kartų, struktūrą... Keiksmažodį norisi ištarti tokiam neįtaigiam, abejoti verčiančiam stiliui. Teksto rengėjas neturi rinkti citatas iš tekstų, iš jų lipdyti tekstą ir dar apie tai trejetą kartų per puslapį užsiminti, teksto rengėjas turi pagal save perfrazuoti norimus pasakyti faktus ir sudėlioti taip, kad tekstas būtų kuo įtaigesnis, nes, galų gale, knyga tai pažintinio-mokslinio stiliaus.

Na, man gal ir ta tematika knygos ne visai artima - archeologija niekada nebuvo žavus mokslas, lobiai man tik siejasi su "Karibų piratais" ir kt., o architektūrines subtilybes ir taip žinau iš istorijos pamokų, nes per jas yra mokoma pažinti ir atskirti kiekvienos epochos architektūrą, tą patį kursą dublinant praeidavome ir per dailę. Bet, galiu pasakyti, kad tokią knygą reiktų gražinti į redakciją ir dar kartą patikrinti (neabejoju, jog redaktoriai be minėtų pastabų apie šlubą stilistiką dar atras ir mažiausiai dvi teksto/gramatikos/žioplas klaidas). Mokslinio tipo knygą, žinoma, vertinti sunkiau, bet na, 5 balų gal ir nebūtų gaila.

2. Fiodoras Dostojevskis - Nusikaltimas ir bausmė.

Žinoma, gera knyga. Ir pasakyčiau, truputį sunkoka. Pirmas pastebėjimas apie tai, kokiai krypčiai galime skirti knygą - ji akivaizdžiai realistinė, bet jei vakarų europiečiai - Balzakas, Tekerėjus, rašė šiek tiek subtiliau, tai Dostojevskis visą siužetą vysto gan tiesiogiai ir tiesmukiškai. Bet, bet, Dostojevskis čia perspjovė Tekerėjų, net ir Balzaką dėl to, kad jis išorinį pasaulį nuleido tik kaip įvaizdį, bet visas romanas nuo A iki Z buvo paremtas dvasinių išgyvenimų plotme.

Pereikim prie pačio siužeto: man patiko tai, kad pagrindinis veikėjas yra klaidingas, arba, kalbant švelniau, prieštaringas. Jis pasiklydęs pats pasąmonėje, nors jo būdas per daug fanatiškas ir karštakošiškas. Kartais net pagalvoju, kodėl toks žmogus, kaip jis, taip beviltiškai susileidinėja. Nejau žmogžudystė taip palaužia žmogaus dvasią. Taip, čia gi buvo viena iš rašytojo idėjų, bet tada atsiranda prieštara - kodėl jis turi tokį šaltą protą, bet yra toks karštakošis. Čia turbūt tas retas žmogaus sąstatas, kaip sakant, tokį turintys tik genijai ir pamišę mokslininkai. Šiek tiek kontroversiškas tas Raskolnikovas, žinoma, bet labai įdomus siužeto progresavimas iškėlė vat tokių klaustukų, kurie privertė suabejoti tokiais sąmoningais rašytojo nukrypimais tai į vieną, tai į kitą pusę.

Jei manęs paklaustų, kuris charakteris visame siužete labiausiai patiko: pasimesčiau. Porfilijaus būdas įdomus, pats Raskolnikovas su savo pamišimu arba Katerina Ivanovna prieš mirtį, kai jau pamišo. Paminėtos figūros yra subtilūs charakteriai, turi tokį cinkelį. Apskritai, šioje vietoje labai daug psichologijos, Dostojevskį galima statyti priešpriešon su lietuvišku variantu - V.Mykolaičiu-Putinu. 

Stilius man, tiesą sakant, visiškai neužkliūvo. Nu sudėtingi tie labai ilgi dialogai ar situacijos aprašymai. Epilogas išvis buvo sausa teksto siena, bet ką darysi, realistinėje kryptyje be to gana sunku apsieiti.

Šiaip, nenoriu labai leisti į didelius nagrinėjimus šios knygos, bet ji man patiko daugeliu atžvilgiu ir aš laikausi standarto geroms knygoms: 9,5 balo.

Lorant Deutsch "Metromanas. Viena diena senovės Paryžiuje"

Ši neseniai išleista knyga pakliuvo man į rankas po prieš mėnesį praleisto savaitgalio Paryžiuje, kurio metu pajutau didelį susidomėjimą Prancūzija. Išvažiuodama iš Paryžiaus išsivežiau ilgesį ir dabar ieškau jo (Paryžiaus) ir visko, kas prancūziška,  knygose... 

Labai patiko knygos struktūra. Knyga padalinta į 21 skyrių . Tai kelionė Paryžiaus metro išlipant 21 stotelėje. Kiekvienam amžiui  vis kita metro stotis. 

Knyga informatyvi, tarsi būtų mini Prancūzijos istorijos kursas, tačiau nenuobodi. Gaila, kad jos neskaičiau prieš kelionę, dabar į daugelį matytų istorinių objektų žiūrėčiau kitaip. Aišku, buvo vietų, kur norėjosi stabtelėti ilgiau , norėjosi išsamesnio aprašymo. 

Rekomenduoju mėgstantiems istoriją bei besidomintiems Prancūzija. 

Eckhart Tolle - Naujoji žemė.

Na, nemažai jau tokio tipo knygų perskaičiau, bet porą dalykų tikrai atradau naujų ir vis pagaudavau save šią knygą kam nors cituojant.

Einarai - siūlyčiau tau paskaityti, būtų kažkas naujo tavo skaitomų knygų repertuare ; )

Ten daug apie ego ir kaip mūsų susirekšminimas žaoja mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimus.

Johanas Volfgangas fon Gėtė - Faustas.

Knyga, kurią reiktų, kuri prašyte prašosi analizuojama dar ir dar. Ją reiktų perskaityti keletą kartų, kad skaitytojas įkastų, ko čia buvo norėta, kas čia buvo pasakyta ir kodėl viskas nukrypo iki tokio taško. Bet šiaip, tokio baisiai nevientiso, griozdiškai struktūrizuoto kūrinio turbūt dar nebuvau skaitęs.

Drama, kuri nelabai tiktų teatre (antroji dalis - gal, gal). Faustas spektaklio formate tikriausiai nebūtų įdomus, nes čia velkasi ne išorinis siužetas. Jame išties yra daug spragų, šokinėjimai tarp realaus ir dieviškojo pasaulio, nesusietos veiksmo sferos. Galime pilti pamazgas Gėtei, kad jis taip nesusietai viską dėstė, bet ką padarysi, žmogau, kai pats tą kūrinį kūri apie pusę amžiaus. Čia labiau rutuliuojasi ištisas rinkinys globalinių dogmų, vystoma ideologija, perpinta su antikos ar viduramžių filosofijos (atitinkamai kalokagatijos ir scholastikos) motyvais. 

Atkreiptinas dėmesys į įžangą - dedikacija, kuri taip ir nenurodo tikrojo objekto, kam dedikuojama. Ir dar net priklijuojami du prologai - prologas teatre preciziškesnis ir aiškesnis, bet iškrenta iš konteksto. Prologas danguje pagaliau įveda kūrinį į siužetą. 

Pirmoji dalis yra labai šauni, drįsčiau pasakyti. Kūrinys žiūrint tik pagal šią dalį, tikrai vadintinas tragedija. Ir šiaip, atkreipiant dėmesį į tai, kad Mefistofelis gali pasirodyti Fausto išgelbėtojas, išties jis pražudo viską, kas tik Faustui atsivėrė prieš akis. Galbūt dėl to, kad pats Faustas - nepastovi, o labai permaininga asmenybė. Iš pradžių dar spyriojasi, po to jau savo krauju pasirašo, paskui Mefistofelį lakioja, po to jau tampa prieštaringesnis, savarankiškesnis ir galiausiai antros dalies pabaigoje mes pamatysime, kad Fausto ir Mefistofelio ryšys telikęs tik simbolinis. Beje, pabaiga nenustebino, net ir atspėjau tą faktą, kad Gretchen dar kūrinio pabaigoje apsireikš. 

Antroji dalis - kiek nuobodoka, bet labai daug antikos motyvų, galima pasiklysti pačioje siužetinėje linijoje, reikia susigaudyti tarp įvairių veikėjų ketinimų ir tai, kas įvyko, o kas dar tik ruošiasi įvykti. Neprognozuojamumas, galbūt tai pakiša dar koją skaitant antrąją dalį. Išties, vienoje recenzijoje pastebėjau recenzento pastabą, kad nėra nei intrigos, nei kulminacijos, kad šis kūrinys galėtų vadintis klasikine tragedija. Aš sutikčiau, na, kulminacija dar diskutuotina, iš esmės, bet intrigos nebuvo nė velnio ir tai iškart komplikuoja kūrinio vertę pačiam skaitytojui, bet ar kūrinio teorinė vertė nuo to galėtų nusmukti - žinoma, ne.

Man dar sunku kalbėti apie tai, kiek tame kūrinyje visko prikišta. Šis kūrinys tikrai ne geriausias dalykas, ką esu skaitęs, bet manyje paliks šiek tiek prieštaringumo jausmą, ką kolkas sugebėjo padaryti tik keletas knygų. Jas galima įvardyti: H.Hesės - Stiklo karoliukų žaidimas (tada susikonfūzijęs tarp įvairių minčių buvau kelias dienas po perskaitymo), Č.Milošo - Pavergtas Protas ar netgi V.Mykolaičio-Putino - Altorių šešėly (nors galima teigti, jog šioje nieko tokio mįslingo net ir nebuvo). Gal galėsiu lengviau apie tai kalbėti, kai galėsiu šiek tiek apkalbėti ją su mokytoja mokykloje (mėgstu padiskutuoti apie knygas), gal man kiti skaičiusieji labiau apšvies protą, ir neatmetu galimybės, jog šitą knygą ateityje skaitysiu ir antrą, ir trečią kartą, nes dabar aš esu užtemimo būsenoje.

Rašyti balą? Sakykim, tebus 9 balai. 

Adomas Mickevičius - Ponas Tadas.

Taip aktyviai su romantizmu tenka susidurti pirmą kartą. Ir labai smagu palyginti su realizmu.

Pirmiausia, ką pastebėjau šioje poemoje, kad charakteriai necharakteringi. Realistinės pakraipos kūriniuose kiekvienas veikėjas išsiskiria savo būdu, o "Pone Tade" buvo galima paskęsti tarp jų, nes nei vienas neiškelia specifinių savo bruožų. Gervazas ir Telimena gal turintys daugiausiai specifinių bruožų veikėjai, o tas pats Tadas ir ta pati Zosė yra visiški pilki šiuo atžvilgiu.

Kitas daiktas, kad romantizme poetinis požiūris į pasaulį yra daug stipresnis nei realizme. Bene kiekviena iš dvylikos poemos knygų pasižymi tuo, kad pradžioje labai pabrėžiami peizažai, gamtos vaizdiniai, o daug kur galima atrasti ir gamtos bei tėvynės sąryšio motyvų (kažkur ir buvo tas epizodas, kur buvo kalbama apie tapybą ir Tadas įkišo savo nosį, maždaug, "kodėl netapai mūsų krašto, juk nėr gražesnės vietos pasauly už tėvynę"). O šiaip, patį stambiausią ideologinį vaidmenį čia buvo perėmęs, žinoma, kas gi romantizmui daugiau tiktų -  tėvynės reikalingumas, svarba žmogui.

Aiški opozicija prieš maskolius (rusus) ir aiškus palaikymas Napoleono su viltimi, kad kraštas vėl bus laisvas. Deja, istorijos vadovėliuose parašyti, kad Napoleonas net neturėjo minčių apie nepriklausomos valstybės Lietuvos teritorijoje atkūrimą, ji turėjo likti prancūzų sudėtyje (net jei Napoleonas būtų "žygį į Rusiją" laimėjęs), o patys prancūzai Lietuvą laikė priešų kraštu, todėl nuolaidų turbūt nebūtų sulaukę. Geriausia, kas galėjo nutikti, tai Varšuvos kunigaikštystės likimas - mokesčiais apdėta nuskurdusi šalis, dalinai priklausoma nuo Napoleono. Atleiskite už nukrypimą į istorines peripetijas.

Ideologijos vis dėlto čia buvo įvairios, tačiau tas pats atvejis, kaip recenzijoje apie „Mastodon“ albumą dėsčiau - visos jos tokios panašios (daugiau mažiau susijusios su romantistine pasaulėžiūrą), kad visuminių skirtumų taip ir neįgavo visas tas daiktas. Galbūt dėl to ir pranyko veikėjų charakteringumas. Norisi pasakyti "palaida bala", bet per daug drastiška būtų.

Ir dar vienas ryškus požiūris, kurio aš net XXI amžiuje netoleruoju ir pradėsiu toleruoti, kai pasieksiu keturias dešimtis (tai dar tolokai) - seniau buvo geriau, o dabar visai laikai pagedo. Taip, čia buvo motyvų dėl carinės priespaudos, bet nebūtinai. Voiskis, berods, sumanė dvyliktoje knygoje pakritikuoti, kad vengriną krašte pradeda keisti rusiškas šampanas, kad puotos anksčiau buvę iškilmingesnės ir linksmesnės. Na, tos pačios senių giesmės, kokias galime girdėti dabar.

Labai gerai padirbėjo Vincas Mykolaitis-Putinas, išvertęs beveik pusę viso kūrinio. Justinas Marcinkevičius taip pat, bet kažkiek sklandesnė eilėdara buvo pirmoje knygos pusėje, tai jam palieku mažiau nuopelnų. 

Dėl knygos stilistikos - labai vargina, kai yra du paaiškinimų rinkiniai knygos gale - autoriaus ir redakcijos paaiškinimai. Turi turėti tris žymeklius iš viso ir dar kas kelias eilutes vartyti knygą į kažkurį iš paminėtų dviejų paaiškinimų rinkinių. Žinoma, patiko, kad buvo pateikta tokių pastabų, daugiau išprusimo skaitytojui suteikia ir įdomu pasitikslinti, palyginti kūrybines detales su tikrove. 

Epilogas su nuoskaudos gaidele - Mickevičius nusivylęs, kad nei 1812 metais Napoleonui nepavyko, bet dar baisiau yra tai, kad 1831 metais neišdegė sukilimas. Aišku, atkreipę dėmesį į rašytojo biografiją, pastebėsime, jog jis iki pat mirties siejo savo gyvenimą su galimybę išlaisvinti Lietuvą ir Lenkiją nuo carinės priespaudos.

Taigi, įspūdį visa tai paliko pakankamai nebloga, nors tenka pripažinti, jog realizmas man daug artimesnis stilius negu romantizmas. Rašau 9 balus