2001-ųjų pabaiga, Škotija. Bob‘as Hardy sėdi Alex‘o Kapranos‘o virtuvėje ir laiko savo rankose bosinę gitarą. Jis ją buvo gavęs iš savo draugo su sąlyga, jog „turės išpešti iš šios gitaros naudos“.

- Bobai, ar nori išmokti ja groti? – paklausė Alex‘as.
- Ne, aš juk esu artistas, ne muzikantas.
- Tu gali manyti, kad tai visiškai tas pats!
- Jei taip, tai puiku. Aš sutinku.

Taip Bob‘as pradėjo mokytis groti ir kartu su Alex‘u mąstė, kaip įkurti savo muzikos grupę. Jų planai buvo ambicingi - nei vienas nenorėjo tapti eiliniu tik savai publikai žinomu vietiniu muzikantu. Abu vaikinai turėjo pakankamai idėjų tam įgyvendinti, tačiau jiems būtinai reikėjo susirasti daugiau bendraminčių.

Eilinį vakarą, leisdamas laiką kavinėje, Alex‘as pamatė, jog vienas žmogus slapčia bando pavogti jo užsakytą degtinę. Tai būsimajai žvaigždei visiškai nepatiko, tačiau ne itin draugiškai užmegztas pokalbis galiausiai baigėsi tuo, kad Alex‘as su Nick‘u McCarthy (toks buvo „vagies“ vardas) susitarė susitikti pas jį namuose. Nick‘as pamelavo, jog gerai groja būgnais. Jis buvo kažkada bandęs šį instrumentą, tačiau tai, ką tikrai mokėjo Nick‘as, buvo visai kas kita – pianinas ir gitara. Alex‘as greitai suprato, kaip viskas yra iš tikrųjų, tačiau nesupyko ant savo naujojo pažįstamo, o priešingai – atrado su juo bendrą požiūrį į muziką ir gyvenimą. Taip Nick‘as tapo trečiuoju būsimųjų „Franz Ferdinand“ nariu.

Paul‘as Thomson‘as buvo geriausiai vertinamas būgnininkas Glazge. Sužinojęs apie kuriamą grupę jis nuolat atvykdavo į Nick‘o namus, kur būdavo visi kiti vaikinai ir pamažu jis visiškai įsiliejo į jų veiklą.

Pagrindinė grupės idėja buvo kurti muziką „pagal kurią galėtų šokti merginos“. Keli muzikantų pažįstami studentai organizavo parodą „Girl Art“ (liet. „Merginų menas“), kurios metu vyko koncertas. Grupės vaikinai taip pat buvo į jį pakviesti ir ten atliko savo dainą. Jų pasirodymą matė apie 80 žmonių ir didžioji jų dalis šoko. Tai buvo pirmasis „didelis“ grupės pasirodymas publikai.

„Franz Ferdinand“ – taip šie vaikinai nusprendė pasivadinti. Šis pavadinimas yra daugiau simbolinis, primenantis mums Franc‘ą Ferdinand‘ą – žmogų, kurio nužudymas tapo I-ojo pasaulinio karo dingstimi.

„Franz Ferdinand“ iš Nick‘o būsto persikėlė į kitą namų įrašų studiją ir toliau kūrė dainas. Pamažu apie juos sužinojo vis daugiau žmonių, pasirodymų skaičius augo, atsirado ir nedidelis gerbėjų ratas. Bet, kaip jau minėta, vaikinų ambicijos buvo didesnės. Jie iš Škotijos išvyko koncertuoti į gretimais esančią Angliją. Per pasirodymą Londone grupę pastebėjo „Domino Record“ ir pasiūlė ‚Franz Ferdinand“ jungtis prie jų organizacijos. Jie neabejodami sutiko.

Tada prasidėjo rimtas darbas, buvo įrašinėjama vis daugiau naujų dainų, o 2003-ųjų rugsėjį pasirodė ir pirmasis singlas „Darts of Pleasure“, kuris pakilo į Jungtinės Karalystės topus. Kitų metų sausį išleistas antrasis singlas „Take Me Out“ buvo dar sėkmingesnis ir dar iki dabar yra tarsi „Franz Ferdinand“ vizitinė kortelė. Po „Take Me Out“ pasirodymo visi su nekantrumu laukė debiutinio grupės albumo. Tai ilgai netruko – „Franz Ferdinand“ (toks buvo albumo pavadinimas) pasirodė 2004-ųjų vasarį ir sulaukė didžiulės sėkmės. Albumą be pirmųjų singlų garsino dainos „Matinee“ „This Fire“ ir „Michael“. Per 2005-ųjų „Brit Awards“ ceremoniją grupė gavo 2 apdovanojimus (nominuota buvo penkiems).

2005-aisiais buvo išleistas ir antrasis albumas „You Could Have It So Much Better“ kuris buvo nemažiau populiarus už pirmąjį darbą.

„Franz Ferdinand“ sėkmės sulaukė dėl savo netradiciškumo ir išskirtinumo. Jų muzikos stilius yra sunkiai nusakomas – tai tarsi lengvas rokas su indie muzikos elementais, dažnai vadinamas tiesiog „New Wave“ („Naujoji banga“). Keistas ir nestandartinis vaikinų įvaizdis taip pat pridėjo jiems daugybę gerbėjų. Šiuo metu jie yra viena perspektyviausių ir geriausiai vertinamų Škotijos grupių.