Sveiki sulaukę, turbūt, stipriausios muzikinės savaitės šiemet. Tiek gerų ir vertų paminėti albumų išėjo, kad nespėjau visų sutalpinti į šią savaitę, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie pasirodė kiek ankščiau, tačiau dar turės palaukti savo eilės būti pristatytais. Šią savaitę jūsų dėmesiui - gotikinės scenos lyderiai Lacrimosa, progresyvaus roko magnatas Devin Townsend, atmosferinio roko gaires nusakantys The Gathering ir dar daug kitų garsių ir naujų, gerą muziką kuriančių, vardų.
Genialumas dažniausiai neturi ribų, net nusileisdamas iki paprastumo. Šįkart Devin'as Townsend'as išsprendė seną problemą: kaip melodingąjį ir simfoninį metalą nepadaryti pigiu ir gana popsovai skambančiu reikalu. Vienu metu sunkiomis ir nenublukintomis gitaromis grojantis kietus rifus ir kartu atliekantis pakilias ir harmoningas melodijas, Townsend'as naujausiame savo albume randa viduriuką tarp kabinančių ir komercinių melodijų bei gero, sunkaus progresyvaus metalo. Albume "Epicloud" galima rasti netradicinių progresyvių kompozicinių sprendimų, lengvų ir paprastų melodijų bei išraiškingų vokalo partijų. Savaitės siurprizas ir vienas stipriausių metų darbų.
The Gathering yra grupė, niekada nestovinti vietoje ir niekada nesukurianti to paties albumo antrą kartą. Prieš beveik 5 metus išėjus grupės veidui ir vokalistei Anneke Van Giersbergen, The Gathering į savo komandą pasikvietė "Octavia Speratti" balsą Silja ir akivaizdžiai neprašovė. Pirmasis albumas su nauja vokaliste „The West Pole“ buvo kaip visada eksperimentiškas, bet akivaizdžiai dar ieškojimuose, kaip geriausiai išnaudoti naująjį vokalą, kuris, nors ir nėra Anneke priešingybė, vis dėl to turi kitą tembrą.
„Disclosure“ tapo tuo albumu, kuriame Silja atrado savo vietą, o grupė muzikaliai dar labiau išlaisvėjo ir visiškai atsikratė senosios gohtic/doom metal etiketės. Šis albumas - tai tarsi „Home“ ir „The West Pole“ mišinys, susuktas nauju mikseriu. The Gathering dar daugiau naudoja Trip Hopiškų motyvų, dar daugiau eksperimentuoja efektais bei instrumentais. Be abejonės, geriausia daina albume - „Heroes of Ghosts“ - yra puikiausias to įrodymas. Saksofonas vidury šios svajingos ir atmosferinės baladės dar labiau suintensyvina įspūdį ir muzika pradeda skambėti panašiai į "Blue Foundation" geriausius hitus. The Gathering sukūrė tikrai originalų ir identitetą reprezentuojantį albumą su daug įvairių sluoksnių, kurie visi susijungia į pažįstamą The Gathering`išką skambesį.
Po 2009-ųjų „Sehnsucht“ buvau kiek sunerimęs dėl Lacrimosa ateities. Būtų visai logiška, jei po dvidešimties metų elitinio gotikinio roko kūrybos, grupė išsisemtų. Vis dėl to, „Revolution“ parodo, kad Lacrimosa dar turi neatrastų klodų ir turi dar ką pristatyti savo klausytojams. Albumo pavadinimas puikiai atspindi ir pačią muziką – tai savotiška revoliucija Lacrimosa skambesy, nes daugelis dainų sunkesnės nei ankščiau, naudojami nauji motyvai, nauji dar negirdėti vokaliniai sprendimai. Melodijos ir muzika yra gerai pažįstamos, nes grupė šioje vietoje nesistengė išrasti kažko naujo, todėl beveik visose dainose yra girdimos jau žinomos dermės. Apibendrinant, tai toli gražu geriausiems Lacrimosa darbams neprilygstantis albumas, tačiau puikių sprendimų pilnas įrašas, kuris, mano kuklia nuomone, turėtų patikti ne tik gerbėjams, bet ir gotikinio roko ir panašių stilių klausytojams. Sakyčiau, „Revolution“ puikiai tiktų naujojo Tim'o Burton'o filmo „Dark Shadows“ garso takeliui.
Abejoju, kad yra tokių, kuriems reikia pristatinėti šią grupę. O jei ir galvojat, kad jums reikia, tai išgirdę jų didžiausius hitus („Jumpin Jack“ ar „King of Swing“) iškart suprastumėt apie ką kalbu. Šiuo metu, tikriausiai, didžiausia ir populiariausia moderniojo svingo grupė pasaulyje, Big Bad Voodoo Daddy išleidžia naują albumą. „Rattle Them Bones“ yra viskas, ko galite tikėtis iš svingo ar 20s-30s nuotaikos. Lengvas, šokti kviečiantis ritmas, vežančios kontraboso partijos ir visą dieną nepaleidžiančios pučiamųjų melodijos. Labai nuotaikingas, atpalaiduojantis ir šokdinantis albumas. Man, kaip svingo fanui, tikra dovana šiais metai, kai daugiau gerų svingo albumų kaip ir neteko išgirsti. Džiazo ir svingo gerbėjams tikras saldainiukas, o ir kitos muzikos mėgėjai turėtų atrasti sau patiksiančių dainų. Atsiminkime legendinę „Kaukę“ ir Jim'ą Carrey, šokdinantį Cameron Diaz. Kažin, ar liko tam abejingų!
Pagaliau išaušo diena, kai Thomas'as Bergersen'as nusprendė išleisti kažką Adventure/Fantasy gerbėjams. Na gerai, ne gerbėjams, o filmų kūrėjams, tačiau Two Steps From Hell fanams, šis leidinys taip pat taps dovana. Aš nesu didelis šio žanro fanas, man labiau patinka Action/Adventure, bet šiame albume puikių melodijų ir kompozicijų ras filmų apie drakonus, vampyrus ar net žiedų valdovus gerbėjai. Stebuklingos, pakilios, ir euforiškos melodijos, kviečiančios į kiek kitokį Two Steps From Hell pasaulį. Ne pats geriausias šios kompanijos leidinys, bet paįvairinantis jų biblioteką.
Šie ukrainiečiai žino, kad kiekybė nereiškia kokybės. 38 minutės, tik su keturiomis, 7-9 minučių trukmės, pilnomis dainomis, prabėga nepastebimai ir itin maloniai. Va toks juodasis metalas ir turi būti. Melodingas ir vežantis. Khors vietomis primena Primordial, daugiausiai iš savo kompozicinės pusės, nes taip pat groja a la folk/black metalą ir mėgsta harmoningas melodijas. Mane labiausiai šiame albume žavi visų dainų išbaigtumas ir šilta atmosfera. Rusai ir ukrainiečiai moka sukurti tiek doom, tiek black metale tokią tikrą, juodą naktį, kurioje vienintelis žiburys būna gana pakili ir nedepresyvi jų muzika. Vietomis primenantys melodinguosius Dark Lunacy, vietomis šaltuosius rusus Amber Tears, Khors pristato egzotišką ir šiemet black metal scenoje sunkiai lygių surandantį albumą „Wisdom of Centuries“.
Ir kaip čia Billy Talent nepavadino šio albumo „IV“? Tokia pirma mintis šovė pamačius naujo albumo pavadinimą. Perklausius toks klausimas nebekilo. Atrodo, kad Billy Talent vis dar tie patys: vokalai tokie pat įtaigūs, melodijos vis dar pažįstamos. Tačiau kompozicijos ir kūrybos prasme grupė labai subrendo. Klausant „Dead Silence“ jaučiasi, kad klausai jau nebe naujokų, o daug patirties punk rock scenoje sukaupusios grupės įrašo. Iš dalies gal kiek pritrūko tokių kapotų melodijų kaip „Fallen Leaves“, tačiau nesuradau nei vienos dainos albume, kurią galėčiau pavadinti silpna. Nuotaikingas ir linksmas, ne visiškai tradicinis, Billy Talent albumas, kuriame vis dar pagrindinį vaidmenį vaidina vokalai.
Nuolatiniai savo skambesio ieškojimai man visada atrodo būtini kiekvienai grupei ir esu iš tų, kurie mėgsta, kai muzikantai keičia skambesį su kiekvienu albumu. Tokiose ieškojimuose vis dar yra ir Spheric Universe Experience, išleidusi naują, lyg ir turintį būtį progresyvaus metalo, albumą „The New Eve“. Kodėl sakau lyg ir turintį būti? Nes nemaža dalis dainų skamba kaip geras Europietiškas progressive metalas, vietomis net primenantis Dream Theater. Muzikantai pasižymi puikia technika ir orientuojasi į tiesmuką ir greitą tempą. Tačiau kita albumo pusė jau skamba kitaip. Čia galime rasti ir alternatyviam rokui tiksiančių kompozicijų ir net metalcore įtakos. Įdomiausia, kad tokie stilių mišiniai susiklausė net labai neblogai, nes S.U.E. rado įdomų derinį, kurį galėčiau pavadinti vidutiniškai išlydytu progresyviu metalu. Tiems, kam Dream Theater yra kiek per sunkūs, šie vyrukai turėtų būti pats tas.
Neal Morse man visada kėlė pagarbą, ypač po to, kai pasirodė jo albumas „Sola Scriptura“. Tokio progresyvo turėjo pavydėti net Opeth ar tie patys Dream Theater. Deja, toliau sekę albumai nebepasiekė „Sola Scriptura“ iškeltos kokybės kartelės. „Momentum“ nėra išimtis, tačiau tai nėra blogas albumas. Tikriausiai, būtų protinga sakyti, kad būtent „Sola Scriptura“ buvo labiau išimtis nei taisyklė ir Neal Morse vėl grįžta su krikščioniškojo progresyvaus roko albumu. Nereiktų bijoti žodžio krikščioniškas, nes šią pusę galima pajusti tik tekstuose, o ir jie nėra banalias maldas primenantys žodžiai. Kaip ir daugumoje progresyvaus roko albumų, čia išgirsime iš kelių dalių sudarytas kompozicijas, meistriškai valdomus instrumentus ir gana lengvą atmosferą. Kadangi šiemet labai trūksta gerų progresyvaus roko/metalo albumų, tai „Momentum“ galima būtų pastatyti į pirmą penketuką.
Matant atlikėjos vardą, turėtum spręsti, kad laukia dar vienas sėkmingas šios savaitės albumas. Deja. Theatre of Tragedy legenda ir dabartinių Leave`s Eyes lyderė, Liv Kristine niekada nepasižymėjo stipriais solo albumais. Šis - ne išimtis. Gana paprastas ir kasdienis pop-rokas, su beveik neįsimenančiomis melodijos ar instrumentinėmis partijomis. Ir kas liūdniausia, kad ir pati Liv neišspaudė nieko verto dėmesio iš savo vokalo. Ir, vis dėlto, šį albumą nusprendžiau aprašyti, nes manau, kad jis turėtų patikti Garbage ir panašių grupių gerbėjams. Nors „Libertine“ trūksta savitumo ir išskirtinumo, norint paklausyti paprastą ir neįpareigojantį albumą, pats tas.
Nu ką, nemaža tikimybė, kad vistik My Dying Bride nebus Kilkim Žaibu, atšaukė beveik visus šių metų pasirodymus. Tik organizatoriai kažkaip neskuba pranešti ir toliau reklamuoja..
guess I did make my name out of my drumming, and I have the big drum sets, and I'm doing all these crazy, odd-time signatures, so, yeah, I guess drumming was very important to what made me popular.
Pirminis išdėstymas
„Music.lt“ narių reitingas
Šiuo metu naršo narių: 3
Neregistruotų vartotojų: 172
Iš viso užsiregistravę: 73333
Naujausias narys: irving54x
Šiandien apsilankė: 35293
2012 m. rugsėjo 18 d. 22:13:54
Tikrai nusisekus rubrika - niekad nenuvilia
Man ir pats aprašymo stilius imuzika tikrai patinka 
Dėkui .
____________________
bet čia tik mano nuomonė....
2012 m. rugsėjo 15 d. 21:18:33
Anapus FM geriausias informacinis music'o puslapis.
. Žmogus išmano muziką ir moka ją pateikti.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly