Vienas malonumas aprašinėti muziką per tokias derlingas savaites. Panašu, kad ruduo šiemet muzikos pasaulyje tikrai spalvingas. Naujų spalvų jis įneša ir į "Anapus FM", kuris pristato savo kiek žinomesnių ir garsesnių grupių teismo priemonę - skaistyklą. "Anapus FM" Skaistykla yra vieta, kurioje bus aprašomi nauji, žinomų grupių, albumai ir jiems bus skiriamas atitinkamas laikas skaistykloje iki galimybės pereiti į anapus. Pirmieji šią kraupią priemonę išbandė "Green Day", "No Doubt" ir "Skunk Anansie". Gero skaitymo ir pramogų!
Paskutiniu metu Elfų Karaliai buvo kiek pavargę ir gan sunkiai padėjo nešti žiedą į kalną. Ir nežinau, ar žiedą jau užnešė, ar jie tiesiog nusispjovė į Frodą, bet Elvenking šiemet išleidžia stipriausią savo albumą per pastaruosius 6-7 metus. Šie „elfai“ groja lyg ir heavy folk metalą, folk skambesį iliustruodami smuiko partijomis bei gitarų melodijomis. „Era“ kaip niekada išsiskiria tradicinio heavy metalo kompozicijomis su himnais galinčiomis tapti dainomis. Iš tikro, albumas - labai pakilus ir net euforiškas, o vietomis nuskambantys gana paprasti tekstai nesugadina įspūdžio, nes Elvenking muzikoje svarbiausia įspūdis, o ne intelektualiam vertinimui pateiktas meno kūrinys. Dar vienas didelis pliusas, paįvairinantis albumo skambesį yra paskutinės 3 dainos. Nepaisant to, kad prieš tai setlistą sudaro tradicinės konstrukcijos, užvedantys hitai kaip „We, Animals“ ar „Poor Little Baroness“, albumo pabaiga skamba labai progresyviai. Iš daug dalių ir sudėtingesnių melodijų sudarytos kompozicijos parodo, kad Elvenking sugeba kurti ir net labai rimtą muziką bei kad sugebėjo išgyventi kritimą žemyn bei pradėti naują "Erą".
Silpnybė Gregorian atsirado dar ankstyvoje paauglystėje, o pamačius juo gyvai tik dar labiau sustiprėjo. Kaip ir kasmet ši grupė nudžiugina tokius fanus kaip aš, nauju albumu. Kadangi nesu tipinis, nieko blogo nematantis, gerbėjas, tai objektyviai vertinant, reikia pripažinti, kad kelios paskutinės „Masters of Chant“ dalys nebuvo tokios įspūdingos kaip ankstesnės, su „Dark side of the chant“ išimtimi. Panašu, kad tamsius ir sunkesnius albumus kurti Gregorian sekasi geriau nei tiesiog populiarių dainų grigališkų giesmių koverius. „Epic chants“ pristato ir originalių dainų ir senų hitų naujas versijas. Tokie kūriniai kaip „Conquest of Paradise“ ar „My Heart Will Go On“ išsiskiria iš bendro Gregorian repertuaro ir, turbūt, dėl to buvo nuspręsta šį albumą išskirti iš Masters of Chants serijos. Smagu, kad ir vėl Gregorian stengiasi padaryti savo aranžuotes, atrasti naujų spalvų žinomose dainose. Bet aš vis dar lauksiu originalių ir specialiai šiai grupei parašytų dainų albumo, nes kol kas visos, būtent Gregorian parašytos dainos, yra neįtikėtinos. „World without end“ - ne išimtis.
Jau antra savaitė, kaip sunkiosios muzikos svetainės skalambija šį vardą. Vyrukai iš Graikijos groja tai, ką būtų galima pavadinti psichodeliniu juoduoju metalu. Psichodelinę pusę atstovauja senuosius siaubo filmus primenanti atmosfera, semplai, vokalai ir net akordų dermės. „Pneuma“ tikrai yra šiurpinantis ir gan vaiduokliškas albumas. Black metalo pusę atstoja visi kiti instrumentai ir kompozicijos bei grojimo stilius. Būtų galima dar labiau išskaidyti Hail Spirit Noir skambesį ir jų muziką apibrėžti ne kaip metalą, o juodąjį sunkųjį roką. Nes muzika dažniausiai skamba kaip sludge rokas/metalas ir tokio tikro sunkaus juodojo metalo čia tikrai nepavyks aptikti. Vienas įdomiausių ir netikėčiausių albumų šiemet, kurį turėtų išbandyti visi eksperimentų mėgėjai.
Jei pirma metų pusė buvo labai silpna progresyvaus roko ir metalo scenoje, tai ruduo tiesiog lepina puikiais leidiniais. Dar vieną išskirtinį darbą į jau gausų rudens derlių įrašo Marillion. Šįkart daugiau eksperimentuodami, daugiau išeidami iš rėmų ir nepaisydami savo pačių susikurtų taisyklių. Naujoji Marillion muzika apima tiek eksperimentinį ir progresyvųjį roką, tiek elektroniką ir net vietomis tokius stilius kaip trip hopą. „Sounds that can`t me made“ skamba kaip tradiciniai Marillion, vietomis net kaip Nine Inch Nails („Gaza“) ar net kaip U2 („The Sky Above The Rain"). Ir visos šios skirtingos detalės susijungia į vieną bendrą visumą taip, kad neatrodo, jog yra ne savo vietoje, suklijuotos stipriais "Moment" klijais, bet kaip tik, kaip natūraliai evoliucionavusios, skirtingos gyvūnų rūšys, kurios galiausiai susiporavo. Garsai, kurie negali būti sukurti, vis dėl to išvydo šį muzikinį pasaulį.
„Kai aš gulėjau mirties patale“ yra viena makabriškiausių ir keisčiausių mano skaitytų knygų. Bet, tikriausiai, ir viena geriausių. As I Lay Dying taip pat yra ir mano pažįstama, vaikystės grupė, kuri buvo viena iš tų, palaikiusių trampliną į sunkiąją sceną. Aišku, dabar jau "Need for speed" nebežaidžiu ir As I Lay Dying muzika nebelydi manęs, bėgančio nuo virtualios policijos, bet klausosi vis taip pat puikiai. „Awakened“ - pažadinęs vyrus dar vienam melodingo metalcore`o albumui, kuris nors ir neprilygsta legendiniam „Shadows Are Security“, bet yra stipriai parašytas, be lėkštų ir paaugliškų pacypčiojimų tiek vokaluose, tiek muzikoje, būdingų jaunajai metalcore kartai. Kaip ir dera scenos veteranams ir vieniems iš lyderių, As I Lay Dying nenuvilia fanų ir leidžia suvartoti užtikrintą ir smagų albumą.
Dar viena atlikėja, kurios gerbėjas esu jau aibę metų. Tiesa, Amanda Palmer man patinka labiau kaip kažkieno dalis nei solo atlikėja. Ir ta dalis, dažniausiai, būna cabaret amplua prisidengiantys projektai. Tiek "The Dresden Dolls", tiek "Evelyn Evelyn" yra geriausi pavyzdžiai kaip turi skambėti cabaret muzika. Savo soliniuose albumuose Amanda derina jau pažįstamą kabaretišką vokalą su roko, indie, klasikine, elektronine muzika. Ir čia man pritrūksta to originalaus Palmer požiūrio į muziką, kuris yra būdingas kitiems jos projektams. Šiuo atveju Palmer muzika primena per daug kitų atlikėjų, tokių kaip Regina Spektor, Lana Del Rey ir panašiai. Bendrai paėmus, albumas tikrai yra geras, bet ši menininkė gali tikrai daugiau. Tad šį kart labiau mėgavausi dainų tekstais nei muzika.
"/lt/albumas/Uno/31558/">Green Day – Uno Punk Rock
Pirmieji naują Anapus FM dalį „Skaistykla“ atidaro punk roko legendos Greedn Day. Ir kad ir kaip bebūtų liūdna, tikriausiai, jiems teks čia ilgai pabūti, kol išpirks savo nuodėmes ar bent nuspręs, kas su jais negerai. Tikėjausi daug daugiau. Ir jau dabar, pasirodžius tik pirmajai trilogijos daliai, galiu pasakyti, kad jiems reikėjo išleisti geriau vieną albumą, su geriausiomis trilogijos dainomis, nes dabar „Uno¡“ skamba silpnokai. Žinau, kad nereikėtų lyginti su tokiais šedevrais kaip „American Idiot“, kuris lyg ir buvo roko opera, bet vis vien, neradau beveik nei vienos įsimenančios ir kabinančios dainos. Paprastas, silpnas ir neįkvepiantis rokelis.
"/lt/albumas/Black-Traffic/34206/">Skunk Anansie - Black Traffic Alternative Rock
Nesu ir nebuvau Skunk Anasie analitikas ar išmanytojas, bet ankstesnius jų albumus kartas nuo karto prasukdavau ir prasukdavau maloniai. Tokios grupės sugrįžimas visada atneša daug diskusijų ir kontraversiškų nuomonių. Aš pats negaliu sutarti su savimi, ar man patinka, ar ne? Iš vienos pusės grupė tapo kiek sunkesnė ir rokiškesnė, gal net anarchiškesnė. Skin vokalai skamba daug eksperimentiškiau ir tapo dar labiau kraštutiniai, bet iš kompozicinės ir kūrybinės pusės, man trūksta to kiek emociškesnio cinkelio, kurį turėdavo ankstesni Skunk Anansie albumai. Bet čia ateina jau kita mintis, kad naujos dainos neturi skambėti kaip senos, ir kad ta kryptis, kurią pasirinko grupė šį kartą yra tikrai gerbtina ir puikiai išpildyta bei vis dar savotiškai originali. Štai šitaip besvarstant prabėga ir visas albumas ir tu, vis dėlto, supranti, kad tau patiko, nes neišjungei. Jei patinka Skunk Anansie, pabandykite pažinti juos naujai, o jei iki šiol nepatiko, gal pagaliau suvoksite, kodėl jie taip vertinami. Duočiau tik 10 parų skaistykloje iki Anapus.
"/lt/albumas/Push-and-Shove/33637/">No Doubt – Push And Shove Rock
Kur kas geresni reikalai su No Doubt. Jie skaistykloje ne tik, kad ilgai neužsibus, bet gal FM giltinė jų pasigailės ir nusiųs tiesiai Anapus. Ir tai vien už ištikimybę tiek savo stiliui, tiek muzikos kokybei. Smagus sugrįžimas su jau tradicinėmis funkiškomis ir ska stiliaus dainomis bei naujomis idėjomis. Patiko tai, kad net tos dainos, kurios rašytos kaip potencialūs hitai, turi šarmo ir skamba ne pigiai bei klausosi labai maloniai. Vienas labiausiai patikusių dalykų albume, tai labai ryškios ir išdirbtos vokalo partijos, kurios ne tik paįvairina melodijas, bet prideda muzikai valiūkiškumo ir maišto. Stipriai ir nuodėmingai!
Nu ką, nemaža tikimybė, kad vistik My Dying Bride nebus Kilkim Žaibu, atšaukė beveik visus šių metų pasirodymus. Tik organizatoriai kažkaip neskuba pranešti ir toliau reklamuoja..
guess I did make my name out of my drumming, and I have the big drum sets, and I'm doing all these crazy, odd-time signatures, so, yeah, I guess drumming was very important to what made me popular.
Pirminis išdėstymas
„Music.lt“ narių reitingas
Šiuo metu naršo narių: 2
Neregistruotų vartotojų: 490
Iš viso užsiregistravę: 73333
Naujausias narys: irving54x
Šiandien apsilankė: 325401
2012 m. rugsėjo 22 d. 18:47:03
Iš naujo atradau Amanda Palmer :)
____________________
If the music is too loud, youre too old.