Kol kas - gausiausia "Anapus FM" savaitė. Šįkart pasistengiau aprėpti ir tuos albumus, kuriuos planavau aprašyti kitą kartą, nes kitą savaitę jūsų laukia specialus leidinys!
11-as "Anapus FM" numeris aprėpia sunkiąją muziką, swingą, dark folką, bliuzą ir kitus stilius. "Cradle of Filth", "Neurosis", "Rome", "Kamelot" ir dar daugelis kitų, labiausiai šią savaitę išsiskyrusių, albumų.
Kaip aprašyti albumą, kurio muzika aprėpia absoliučiai visus metalo stilius ir dar išeina iš sunkiosios muzikos rėmų, pasitelkdama elektroniką, džiazą ir vietomis net kabaretišką atmosferą? Kompleksiška ir genialu.
Šie epitetai visada eina greta Between Buried and Me kolektyvo. Grupė žino, ką daro, žino, kaip nori padaryti ir nestokoja idėjų, kurios visada nustebina. Progresyvus metalcore`as su daug įvairiausių prieskonių. „Lay your ghosts to rest“ turėtų puikiai iliustruoti mano žodžius. Daugybė tempo, melodijų ir kompozicijos pasikeitimų.
Ilgas, kompleksinėmis kompozicijomis užpildytas, naujas Neurosis albumas yra purvino (sludge) metalo ir progresyvaus roko mišinys. Tai - gana depresyvus ir eksperimentinis albumas, paįvairintas netradiciniais elektroniniais garsais, sukuriančiais tamsią ir kiek nejaukią atmosferą. Grupės pavadinimas turbūt geriausiai apibūdina jų muziką. „Honor Found in Decay“ yra dviguba muzikinės neurozės dozė, kuri išgydoma tik tuo, kuo susirgai.
Antrasis Electro-swing kolektyvo Tape Five albumas.
"Tape Five" yra labiau neo-swing nei electro ir šiame albume grupė tai įrodinėja dar labiau. Gana paprastos, lėtos ir filmus apie mafiją primenančios melodijos, puikūs džiaziniai vokalai ir Boardwalk Empire`iška atmosfera. Nors tai ir nėra visiškai tikras Neo Swing, drįsčiau teigti, kad "Tape Five" padarė geriausią šių metų Swingo albumą, aplenkdami net "Big Bad Voodoo Daddy".
Ruduo ir toliau stebina aukštos kokybės Treilerių muzikos leidiniais.
"Picture Perfect Music" yra Position Music atšaka, kuri dažniausiai pamalonindavo paprastesniais, tik fortepijoną ir smuiką apimančiais leidiniais. Tačiau šį kart "PP Music" nustebino visiškai didingu ir galingu albumu. Tai nėra toks daugiasluoksnis kūrinys kaip "Audiomachine" „Helios“, tačiau melodijos ir harmoningumas aukščiausios lygio. Vien tik teigiamų ir motyvuojančių kompozicijų perpildytas albumas, jaukiai aktyviems rudens vakarams!
Šis leidinys buvo pristatomas, kaip ateities Treilerių muzikos pavyzdys.
Nežinau, ar galima sutikti su teiginiu, kad ateities treileriuose skambės būtent tokia muzika, bet kad muzikine prasme buvo padaryta nemažai eksperimentų, paneigti nesugebėčiau. Tradicinė instrumentinė treilerių muzika, post rokas ir elektronika puikiai savyje suderėjo ir Twisted Jukebox sukūrė šviesų bei jaukų albumą su daug malonių ir romantiškų melodijų.
„Aspire“ – albumas skirtas kalėdiniams, Valentino dienos ir panašios tematikos filmams.
Prieš pusantrų metų pristatę iki šiol nepralenkiamą hybrid trailer music leidinį „Deus Ex Machina“, šiemet grįžta su nauju šio žanro albumu „Leviathan“. Šįkart kūryba labiau orientuota į simfoninę ir roko muziką nei į elektroninę. Ir miksavimas nebėra toks nušlifuotas kaip „Deus Ex Machina“. Palikta daugiau tokio tikro purvino rokovo skambesio. Pliusas, kad kompanija nesistengia kartoti savęs, nors aš vis dėlto laukiau, kažko panašaus į pernai metų šedevrą.
Veiksmo filmai turi naują katalogą iš kurio galės ilgam laikui rinktis muziką savo anonsams.
Pernai Beth Hart pristatė bliuzo albumėlį kartu su gitaros virtuozu Joe Bonamassa, o šiemet grįžta jau su soliniu darbu.
Ir dar kokiu soliniu darbu! Sielą veriantis bliuzas – toks, koks ir turi būti. Hipnotizuojančios melodijos, vietomis primenančios "Eagles", vietomis Norah Jones, o kartais net "Maroon 5". Beth Hart visada buvo tokio bliuzo, kokį aš įsivaizduoju, atlikėja. Melodingas, šarmingas ir konkretus.
Albumas, tiksiantis lingavimui į taktą visur – tiek mašinoje, tiek darbe, tiek troleibuse.
Kažkada, labai seniai, Kamelot buvo visiška simfoninio power metalo lyderė. Tokie albumai kaip „Epica“ ir „The Black Halo“ įkvėpė tokių grupių kaip "Epica" atsiradimą. Po truputį Kamelot prarado savo išskirtinumą ir laisvą dinamiškumą bei pradėjo groti gana primityvų progresyvųjį power metalą.
Prieš išleidžiant „Silverthorn“, grupė pristatė teaserį, kuris skambėjo tikrai puikiai ir grąžino viltis į "Kamelot". Deja, tai tebuvo trumpa akimirka, kol pilnas albumas atkeliavo iki mūsų. Tas pats išsivadėjęs prog/power metalas, su niekuo neišsiskiriančiomis melodijomis bei kompozicijomis. Čia toks amžinas aštuonetas. Viskas tvarkinga, bet jokio susižavėjimo už originalumą.
Ir dar vieni veteranai pristato savo naują albumą.
Cradle of Filth seniai nebėra tie ultra melodingi ir atmosferiški vampyrai, kokiais būdami jie tapo žymūs visoje metalo scenoje. Bet kokybišką muziką jie vis dar sugeba parašyti. Melodingas juodasis metalas, niekuo neišsiskiriantis tek iš bendrosios scenos rėmų, tiek iš "Cradle of Filth" skambesio. Smagu, kad Danio klykiantys vokalai vėl grįžo ir skamba taip pat kokybiškai kaip ankščiau.
Tradicinis, skanus ir neišsišokantis "Cradle of Filth" albumas. Viskas, ko gali tikėtis.
Ekstremalu klausyti šio įrašo, ekstremalu jį buvo kurti, ekstremalu yra apie jį rašyti. Death, black ir industrial metalą maišantys Annal Nathrakh perėjo jau turbūt per didžiąją sunkios muzikos stilių kolekciją. Tačiau ta vieta, kurioje jie dabar apsistojo, yra pati tinkamiausia. Labai melodingi ir aštrūs, vyrukai neleidžia nei akimirkos atsikvėpti nuo tempą išlaikančių ritmų ir tamsių melodijų.
Taip vadinamiems „true“ sunkiosios muzikos fanams turėtų labai patikti.
Rome yra kaip ledo lytis. Ji didelė ir ją sudaro daug bet kada galinčių atskirti ledkalnių. Kai jie visi vienoje vietoje, skamba šaltai, militaristiškai ir itin atmosferiškai. Kai lytys atsiskiria, "Rome" pradeda skambėti minimalistiškai ir groja tik ant to ledo luito.
Taip atsitiko ir šį kartą. „Hell Money“ yra akustiškas, su labai saikingai panaudota elektronika ir labiausiai akcentuoja vokalo partijas, tekstus bei gyvus instrumentus. Įdomi patirtis girdėti kiek labiau folkiškus "Rome" nei visada. O tai, kas išliko kaip visada yra kokybė ir meistriškumas.
Adrian von Ziegler – Starchaser Neo-Classical/dark folk
Adrian von Ziegler - šveicarų kompozitorius, kuriantis neoclassical/dark folk muziką.
Kaip įprasta tokiam stiliui, Ziegler`io kūriniai yra tamsūs ir dvelkiantys viduramžių dvasia. „Starchaser“ galėtų būti puiku garso takelis „Game Of Thrones“ ar panašiems filmams. Nuo kitų autoriaus kūrinių, šis albumas skiriasi ryškesne keltų muzikos įtaka. Šiuolaikinis požiūris į senovinę muziką.
Vieni neoclassical/darkwave scenos lyderių - L`Effet C`Est Moi pristato naują hipnotizuojantį albumą, kuris semiasi įkvėpimo iš gotikinės kultūros bei tamsiojo meno.
Panašiai kaip Adrian`o von Ziegler`io leidinys, šis albumas yra gana tamsus, tačiau su harmoningesnėmis ir pakilesnėmis melodijomis. Jei „Starchaser“ buvo labiau garso takeliui ir fonui tinkantis albumas, tai „Il Sole a Mezzanote“ yra labiau tinkantis intensyviam klausymui ir mėgavimuisi.
Tamsiajam metų periodui puikiai tinkantis albumas.
Nu ką, nemaža tikimybė, kad vistik My Dying Bride nebus Kilkim Žaibu, atšaukė beveik visus šių metų pasirodymus. Tik organizatoriai kažkaip neskuba pranešti ir toliau reklamuoja..
guess I did make my name out of my drumming, and I have the big drum sets, and I'm doing all these crazy, odd-time signatures, so, yeah, I guess drumming was very important to what made me popular.
Pirminis išdėstymas
„Music.lt“ narių reitingas
Šiuo metu naršo narių: 0
Neregistruotų vartotojų: 418
Iš viso užsiregistravę: 73332
Naujausias narys: adcjwovwkc
Šiandien apsilankė: 89406
2012 m. spalio 24 d. 20:49:54
Jo, aš irgi net nežinojau apie naują Rome albumą. Reikės perklausyt
. Man šiandien per gimtadienį kaip tik labai gerai tiks 
.
____________________
"Death may be the biggest of all human blessings" - Socrates
2012 m. spalio 24 d. 20:00:21
Gerai, kad uzsukau cia o tai buciau praleides Rome pro akis. Arigato
____________________
Ba Doom Tss