Penktadienio Verpeto namus atrasite pilnus tamsių kampų, nejaukių bruzdesių atgarsių, neaiškių svečių ir trupučio jaudulio su klausimu: "Kas, po velnių, čia darosi ?!"
Kaip mano mama kažkada sakė: "Dieve Brangus, ir vėl tu savo skalbimo mašiną paleidai!" Tikiu, kad ne vienas iš jūsų panašių komentarų susilaukėte. Tik, kažkada tada, buvau labiau įsitikinęs tuo keliamu triukšmu iš mano garso kolonėlių. Šįkart, pats savęs nenustoju stebinti naujai atrastu polinkiu į sunkaus techno garsą. Sakyčiau, būtų netikslu tai apibūdinti kaip "skalbimo mašinos skleidžiamas garsas", o labiau "kaimyno, iš už sienos, lovos bildėjimas į minkštą sieną" ... kaip kam, rinkitės.
Karenn yra dviejų techno prodiuserių, Blawan ir Pariah, gimdyvis. Abu veikėjai atėjo iš label'ų su giliomis šaknimis bass, ar pradinio dubstep'o kultūroje. Todėl nenuostabu, kad šios muzikos sekėjai atkreipia dėmesį į šiuos du, apsiginklavusius pneumatiniais asfalto kūjais, rave'ų veikėjus. Praėjusių metų pabaigoje atliktas setas Boiler projektui susilaukė itin gerų atsiliepimų, gerų ir iš užkietiejusių techno fanų, kurie paminėjo AnD ir Surgeon palyginimus. Galų gale, įtikinėjimai yra viena, nes šitie šmotai mano smegenis ištaškė nesumirksint. Pristatytas EP "Untitled (Sheworks 004)" mėgėjus tik pamalonins.
P.S. Nekalbu apie Scooter, Brooklyn Bounce ir panašių ... techno. Šis reikalas yra dalykas rimtas (...).
Vienas labiausiai, prisidėjusių prie power electronics subžanro, ekstremalios muzikos kūrėjas Wiliam Bennett'as jau tris dešimtis gyvuoja evoliucionuodamas šiame garso ruože. Nuo Whitehouse "Lightning Stuck My Dick" iki Cut Hands albumo "Afro Noise". Rašysiu apie šio, naujausio WB projekto muziką, pristatytą praėjusiais metais.
"Black Mamba" antrasis W. Bennett'o albumas po Cut Hands monikeriu. Šis projektas inkorporavo ilgametę autoriaus Afrikos folk muzikos kolekcijos įtaką ir patirtį su radikalios muzikos valdymu, tad dviejų polių sąveika gali priminti techno, industrinius ir noise trinties elementus. Tačiau, tai yra labiau tamsios prigimties ritmų ir energijos garsai ir ritmai, kuriems pristatyti buvo panaudoti mums suprantami, skaitmeninio amžiaus, metodai. Kiek ši muzika tikra, ar kiek joje ekstremalizmo, nedrįsiu teigti ar net bandyti, bet ir negaliu likti abejingas.
Peršokant nuo pulsuojančios, stipraus ir greito ritmo muzikos, į tranzicinio (gal kiek kampuotas perėjimas) kūrinio vietą siūlau "bytmeistrio" iš Belgijos François Boulanger arba, kaip jis save pasivadino "Cupp Cave" darbą "Kid's A Loner", iš praėjusiais metais išleisto, ir tokios veikėjos kaip Mary Anne Hobbs įvardinto kaip "Metų Albumas" - "Retina Waves."
Norisi tai vertinti kaip įrašą, kuriame atsispindi gana išbaigta vizija, kaip turi skambėti bebalsis chillwave, post dubstep albumas. Jisai daug iš klausytojo nereikalauja, tačiau turi subtilių detalių, kurios pačios įsirango pro ausis ir primena, kad ši muzika su teisingu konceptu savo klausytoją atras ir džiugins, kaip stilistiškai aiškus darbas. Jeigu esate akvarelės spalvų, Sun Glitters, nieko prieš "drum machines" neturintis klausytojas, "Kid's A Loner" gali pritapti prie likusio jūsų grojaraščio.
Minėjau savas simpatijas skandinaviškiems moterų balsams, kurie kartas nuo karto pliumpteli ant peties ir įsigeria. Po susipažinimo su Susanne Sundfor, iškart užtikau dar vieną, šiaurietišką kristalą - Rebekka Karijord.
Iš Norvegijos kilusi, tipiškai aiškaus vokalo savininkė, pasižymi puikia savimone dainų konstrukcijos, vokalo pateikimo idėjomis. Prablaškantis ir jaukiai melancholiškas solinis darbas "We Become Ourselves" neslegia, o įtraukia turiningumu. Pasiūlo tvirtas folk pop dainas lengvai kitokiu kampu.
Šis įrašas buvo kruopščiai surinktas patyrusios rašytojos, barokiško pop prieskoniai ir švarios aranžuotės su retkarčiais prisijungiančiu vyrišku vokalu, pasiūlo didžiulį malonumą klausytojui. O "You Make Me Real" tiesiog spindi genialumu paprastume.
Savaime suprantama, kad persikėlus gyventi į tokį miestą kaip Mančesteris, vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau, reikės pasidomėti vietiniais muzikiniais vardais. Negaliu pasigirti atradęs kažkuo nustebinusius projektus, vis tik vienas vardas nuo praėjusių metų pabaigos dažnai figuravo vietiniuose bloguose, kol grupę pastebėjo jauno talento skautė - pati Mary Anne Hobbs (kuri, tarp kitko, pradėjo naują šeštadienio ryto BBC Radio6 šou). Galiausiai, net NME suteikė garbę, atiduodami dalį "naujų veikėjų" skilties, pažymėdami ne 'įspūdingą' muziką, o tai kaip kolektyvas pasiima savo kąsnį blogosferoje.
Kalbant apie tai, kas yra atliekama, Embers per dvejus metus pristatė šešis/septynis kokybiškus kūrinius singlų forma ir įrašė tikrai kokybišką mini koncertą vienoje vietinių bažnyčių. Rodos tinkamas konceptas ir turima idėja, garsui, kurį galima lyginti tokiais kaip God Is An Astronaut. Kalbu būtent apie "Hollow Cage."
Norėjosi įtraukti ne tokį akivaizdų teigiamos energijos darbą ir pasisekė susipažinti su šviežiu, debiutiniu grupės "Haiku Salut" singlu, debiutiniam albumui "How Does It Feel to Be Loved?", kuris pasirodys š.m. kovą.
"Los Elefentes" tai jaukus instrumentinis merginų trijulės darbas su trupučiu prancūziškos dvasios (akordionas). Jų sukeliamą įspūdį lyginčiau su Crystal Fighters minimalizuoti garsu. Tiesiog maloni perklausa.
Nu ką, nemaža tikimybė, kad vistik My Dying Bride nebus Kilkim Žaibu, atšaukė beveik visus šių metų pasirodymus. Tik organizatoriai kažkaip neskuba pranešti ir toliau reklamuoja..
guess I did make my name out of my drumming, and I have the big drum sets, and I'm doing all these crazy, odd-time signatures, so, yeah, I guess drumming was very important to what made me popular.
Pirminis išdėstymas
„Music.lt“ narių reitingas
Šiuo metu naršo narių: 1
Neregistruotų vartotojų: 198
Iš viso užsiregistravę: 73333
Naujausias narys: irving54x
Šiandien apsilankė: 56865