Nors ir išskirsčiau šiemet topus net į tris dalis, tačiau Sunkiasvoriai lieka man artimiausi širdžiai, nes tiek metų sudarinėjau tik jų topą ir tai man lieka pagrindiniu metų vertinimu. Ir išties su dideliu džiaugsmu galiu pareikšti, jog šie metai buvo labai įspūdingi ir savo rezultatais prilygsta patiems geriausiems iki šiol mano sekamiems, 2006-iesiems metams. Išleista krūva gerų albumų, ne vienas super šedevras. Užgimė nauji stiliai, grupės išsilaisvino iš rėmų. Seniai palaidoti kolektyvai staiga parodė, kad jie gali groti taip kaip niekada, o kai kurie labai nuvylė.
Bet kokiu atveju, net skaičiai rodo, kad šie metai yra tiesiog įspūdingi. Jei pernai aukštesnį nei 9.1 vidurkį turėjo tik 15 albumų, šiemet jų net 30! Įdomumo dėlei, tik 2006 ir 2009 metų nugalėtojai (beje, abu tos pačios grupės "Madder Mortem" albumai) sugebėjo pasiekti tokį reitingą, kaip šių metų čempionai.
Šiemet naudota ta pati ketverius metus pasiteisinusi sistema. Kiekvienas albumas buvo vertintas penkiolikoje skirtingų kategorijų, plius kiekviena daina esanti albume atskirai, pagal sukeliamą įspūdį. Vertinimo kriterijai: instrumentų atlikimas (Gitara, bosas, būgnai, klavišai, kiti instrumentai...), vokalas (originalumas, atlikimas, partijos), dinamika, originalumas, kompozicija, kokybė ir pan. Kiekviena kategorija gaudavo balus dešimties balų sistemoje ir tada būdavo vedamas vidurkis. Pagal aukščiausius balus buvo sudarytas šis topas.
Gero skaitymo ir klausymo! Kitą savaitę paskutinis topas – Didingieji!
Kai ankstyvą pavasarį pasirodė šis albumas, jau tada tapo aišku, kad metai bus ypatingi. Ilgą laiką nebuvo tekę girdėti kūrinio, kuris nuo pat pirmos dainos priverstų šyptelti ta keista pasididžiavimo šypsena. „Pandora`s Pinata“ yra jau trečiasis švedų Diablo Swing Orchestra albumas ir kol kas pats geriausias jų diskografijoje. Kaip jau sako pats pavadinimas, grupė groja pašėlusį svingo ir metalo mišinį su daug įvairių tautų muzikos ir stilių priemaišų. Kai vienoje dainoje girdi sunkiąją muziką, Lotinų Amerikos ritmus, retro džiazą ir net operą bei tai neskamba kaip chaosas, negali atsistebėti tokiu kūrybingumu.
„Pandora`s Pinata“ groja tradicinis roko ir metalo sąstatas, taip pat styginių kvartetas, violončelė, trimitai, klarinetas, obojus, mandolina, kontrabosas ir net fleita. Vokalo partijos patikėtos meistriško operinio balso savininkei Annlouice Loegdlund, vyriškas partijas atlieka Daniel Hakansson.
„Pandora`s pinata“ yra išprotėjęs kūrinys pilnas pamišėliškų melodijų, rimtų balandžių, retro šokių ritmų bei praėjusio amžiaus pradžios meilės himnų. To tikrai niekada nebūsite girdėję, o išgirdę negalėsite pamiršti.
Kai Damian`as Wilson`as pakeitė žuvusį Threshold vokalistą ir naujasis pastarųjų albumas buvo tikra bomba, supratau, kad atradau naują mėgstamą vokalistą. Tačiau, negalėjau tikėtis, kad taip meistriškai savo vokalą valdantis Wilson`as po kelių mėnesių pristatys naują projektą, prie kurio dirbo kelis metus.
Headspace – tas atvejis, kai tradicinį progresyvųjį metalą grojanti grupė groja taip gerai, kad ne itin originalų stilių permuša fantastiškas instrumentų valdymas ir beribis kūrybiškumas. "I am anonymous" kompozicijos susideda iš daugybės dalių ir sluoksnių. Tiek melodijos, tiek rifai, tiek vokalo partijos parašytos labai išradingai ir net klausant keliasdešimtą kartą, albumas sugeba stebinti.
Ir negaliu nepaminėt, jog dainoje „Daddy fuckin loves you“ nuo 8:20 iki 9:05 minutės Wilson`o atliekama vokalinė partija yra geriausia, ką girdėjau per paskutinius keturis metus nuo 2009 metų, kai eilinį savo šedevrą pristatė Madder Mortem. Įspūdingas atradimas ir didžiausias metų netikėtumas.
Esu didelis albumų, kurie išlaiko įtampą iki galo fanas. Tačiau, kad įtampą iki galo išlaikys šie metai, negalėjau tikėtis. Gruodžio pradžioje, jau topo sudarinėjimo metu, pasirodė nauji Saturnus ir Mors Principium Est albumai, kurie nutūpė antroje ir trečioje topo vietoje.
„...and Death said Live“ yra ketvirtas suomių melodingojo death metalo atlikėjų Mors Principium Est albumas ir pretenduoja tapti jų geriausiu apskritai. Nepaisant to, kad grupę paliko du pagrindiniai kompozitoriai, nauja sudėtis ne tik sukūrė tokio pat lygio albumą kaip 2005 metų jų šedevras „The Unborn“ (pirma vieta tų metų tope), bet gal net dar įspūdingesnį. Fantastiškos gitarų partijos, rifų melodingumas bei pozityviai harmoninga atmosfera neleidžia išjungti šio albumo ir verčia sukti jį iš naujo ir iš naujo. Klausant pirmą kartą net tikėjausi, kad perjungiant dainą bus kiek ramiau, bet kiekviena daina vertė iš kojų ir privertė patirti milijonus muzikinių orgazmų.
Greitas, melodingas ir puikiai parašytas naujas Mors Principium Est albumas ilgam užlips ant melodingojo death metalo sosto.
Saturnus – vardas, kuris visiems doom metalo fanams turėtų kelti šiurpuliukus ir pagarbą. Nuo 1997 metų išleidę 4 albumus, vyrai pristatė pasauliui labai jausmingo ir harmoningo lemties metalo versiją, kuri iki šiol išlieka legenda. Šešerius metus teko laukti nuo paskutinio šedevro „Veronika Decides to Die“ išleidimo (antra vieta 2006 metų tope) ir laukimas buvo apdovanotas gausiomis gėrybėmis.
Naujasis „Saturn in ascension“ yra mišinys tarp super melodingojo „Veronika decides to die“ bei melancholiškojo debiuto „Paradise belongs to you“. Saturnus pristato viską, ko iš jų ir buvo laukiama – pozityviai tamsios gitarų solo partijos, lėtas tempas, romantiška atmosfera, gilūs vokalai bei per tiek metų neišblėstantis optimizmas melodijose.
Ne be reikalo doom metalas yra vadinamas rudens muzika, nes naujasis Saturnus opusas taps puikiu fonu atėjusiai žiemai ir tamsiems vakarams.
Skandinavų desantas tęsia sunkiasvorių topą. Ketvirtoje vietoje pats unikaliausias šių metų albumas. Atoma išrado visiškai naują stilių ir skambesį post metal ir post roko pasaulyje, o gal ir apskritai visoje muzikoje.
„Skylight“ yra pats atmosferiškiaus albumas, kurį man yra apskritai tekę girdėti. Atoma naudoja itin erdvinį garsą ir efektus, kas sukuria tikrai apokaliptinį ir kinematografinį skambesį. Muzika remiasi harmoningomis melodijomis bei garso takelius primenančiomis kompozicijomis. Atoma muzikos negalima pavadinti nei roku, nei metalu, nei elektronika. Viskas taip puikiai sumiksuota, kad atrodo, jog tai vienas naujas skambesys.
„Skylight“ yra puikiai tinkantis pavadinimas šiam albumui – kosmosas, žvaigždės bei nepaaiškinami reiškiniai nepriekaištingai iliustruotų šią muziką. Atmosferinės gitaros, daug elektronikos, epiniai būgnai, erdviniai vokalais, simfoniniai intarpai – tik dalelė to, ką išgirsite šiame neeiliniame ir iš vėžių išmušusiame albume. Puikus pavyzdys, kaip reikia išsilaisvinti iš muzikinių stilių rėmų bei kurti tokią muziką, kokios reikalauja idėja.
The Gathering yra Olandų atmosferinio metalo veteranai, kurių gretose ankščiau dainavo legendinė Anneke Van Griesenberg. „Disclosure“ yra antrasis albumas su nauja vokaliste ir šį kart daug sėkmingesnis nei 2009 metų „The West Pole“. „Disclosure“ remiasi atmosferiniu ir erdviniu gitarų skambesiu, eksperimentinėmis melodijomis bei įsimintinomis vokalo partijomis.
Muzikantai išbando ir naujas scenas The Gathering karjeroje. Girdime nemažai trip-hopo įtakos bei daugiau eksperimentų su elektronika bei garso efektais, taip priartinant The Gathering skambesį prie tokių grupių kaip Massive Attack, Archive ar net Blue Foundation. Pridėjus savitą olandų roko skambesį gauname puikų mišinį, kuris dar kart patvirtina, kokie puikūs dainų autoriai yra The Gathering.
Anathema per savo karjerą perėjo labai daug skirtingų kelių. Pradėję kaip doom metalo grupė, vėliau nuėjo alternatyvaus roko keliais ir po gana ilgos pertraukos sugrįžę 2010 metais pristatė savo naująjį skambesį, kuris turėtų tapti galutine stotele grupės karjeroje.
„Weather systems“ yra natūralus paskutiniojo albumo „We are here because we are“ tęsinys. Erdvinis gitarų skambesys, daug eksperimentų bei didingos melodijos, kurios turi savitą Anathema stilių, kurio nesumaišysi su niekuo kitu. Albumo muzika varijuoja tarp atmosferinio roko, post roko ir daug eksperimentų, kuriais sukuriami unikalūs kompoziciniai pasažai. Taip pat šis albumas džiugina savo dinamiškumu bei išskirtinėmis vokalų partijomis.
„Weather systems“ yra tarsi tikra gamtos metamorfozė: lietingus orus keičia ryškus dangus, audros ir vėtros užleidžia vietą gaivai ir giedrai. Pasitelkę orų metaforą Anathema jo pagalba puikiai perteikia žmonių jausmus per muzikos prizmę.
Vieni iš paskutiniųjų avangardinio metalo atstovų, kurie visada patiko, bet taip iki galo ir nepavyko mums susidraugauti. Iki šiol riba tarp tiesmuko metalo ir džiazovų bei progresyvių dalių būdavo per daug aiški ir dainos susidėdavo iš atskirų atkarpų, kurios skambėdavo skirtingai, bet buvo kiekviena sau.
Su „Naught“ išleidimu, panašu, kad su Stolen Babies tapsime geriausiais draugais. Pagaliau, dainos skamba kaip vientisi kūriniai ir juose vienu metu gali rasti ir metalą, ir world muzikos, ir džiazo, ir dar visokios bieso. „Splatter“ yra geriausiai senosios ir naujosios Stolen Babies metamorfozę iliustruojanti daina. Šiek tiek rokabiliška ir nežabotai helouvyniška. Apskritai, helouvynas yra geriausiai šiam albumui tinkantis žodis. Muzika yra pakili ir ritminga, kas ir priderėtų rokalibilly ir twisto bei latino muzikos pagrindus išmanančiai grupei, bet pati nuotaika vis tiek yra niūroka. „Naught“ kaip niekada atskleidžia eksperimentinę ir labiau tamsiai aksutinę Stolen Babies pusę. „Behind The Days“ – groteskiškas mirties tango, „Don`t Know“ - greitai besikeičiančių kadrų, gotikinio roko vaizdo klipą primenanatis, himnas, „I woke up“ - paranormalumo ribas peržengianti lopšinė, „Swimming Hole“ - skeletų prikimšto baro paleistuvių serenada, o „Birthday Song“... na, norėčiau pamatyti, ją skambant per kieno nors laidotuves. Ir galiausiai „Grubbery“, atskleidžianti, ką veikia apleistos atrakcionų parko dekoracijos.
Visai tai – kinematografiškos ir garantuotai per mano helouvyno vakarėlį grosiančios dainos, pagaliau Stolen Babies užtikrintai įrašiusios į avangardinio metalo gretas. Ir tikrai ne paskutinėje vietoje.
Amerikos progresyvaus metalo veteranai šmėžuodavo prieš akis ir ausis gana dažnai. Karts nuo karto paklausydavau, ką jie groja, ką naujo išleido, bet taip niekada ir neužkabino jie manęs. Šįkart lygiai taip pat galvojau prasuksiu vieną kartelį naują albumą “The March Of Progress” ir tiek. Na, ir jau savaitė kaip jis sukasi ir tik per prievartą įsijungiu kitus, kad turėčiau, ką šią savaitę parašyti :). Labai natūraliai susiklausanti muzika.
Manau, kad grupė tikrai puikiai leido laiką kurdama šį albumą. Tradiciniai progressive ir heavy metal rifai, šiek tiek įprastų prog sintezatorių ir verti aplodismentų vokalai. Muzikinė bazė tiesiog solidi, bet ne tai svarbiausia. Threshold pagaliau parašė puikiai vartojamas dainas, kurių galiojimo terminas toli gražu nepriartėjo prie pabaigos. Tekstų prasme, gal kartais juokingai skamba toks tiesmukas politizavimas kaip “we fight against corruption” ar “do we find solutions in a constitution”, bet, bet kokiu atveju, aš visada labiau žavėjausi socialine progresyvaus metalo puse nei moksline fantastika. Albumas, tiksiantis visiems Dream Theater ir Ayereon fanams.
Shining yra ta grupė, kurią nebijodamas galiu pavadinti progresyvaus juodojo metalo lyderiais. Per savo istoriją, grupė išleido ne vieną šedevrą, kuriuos galima vadinti stilių nusakančiais pavyzdžiais.
„Redefining Darkness“ pasirodo po paskutiniojo, kiek silpnesnio albumo, ir pasirodo labai solidžiai. Shining groja viską, kas apima progressive black metal kategoriją. Nušlifuotą ir švaraus garso juodąjį metalą bei progresyvaus roko ir metalo mišinį. Dainos, dažniausiai, susideda iš kelių dalių. Ritmas kinta nuo greito blastbeatiško iki lėtesnio, neretai, akustinio skambesio. Akustinės ir progresyviosios vietos skamba panašiai į Opeth, Primordial ir Agalloch, tačiau be folk motyvų, būdingu pastariesiems. Linija tarp sunkių ir akustinių vietų yra tikrai plonytė ir kompoziciškai tai skamba vientisai. „Redifining darkness“ puikiai apibūdina šio albumo muziką – iš naujo pažvelgiama į tamsiąją muziką, randama naujų priėjimų prie progresyvios sunkiosios muzikos.
„For The God Below“ ne tik puikiai iliustruoja šio albumo nuotaiką, bet ir turi turbūt geriausią šių metų gitaros solo partiją.
Vieni iš Japonijos scenos lyderių ir post-roko genijų, apskritai. Mono yra pavyzdys post-roko, kurį galima klausyti valandų valandas ir neatsibos. Yra pavyzdys to, kaip instrumentai turėtų groti, kad jiems nereiktų vokalo. Man, asmeniškai, tik labai maža dalis post-roko kolektyvų susiklauso gerai, nes dauguma grupių tiesiog muzikaliai neištraukia tiek, kad jų kompozicijos klausytųsi be vokalo. Su Mono iki šiol, be abejo, buvau susidūręs, bet niekada jų neklausiau normaliomis porcijomis. Matyt, tuo metu dar nebuvau iki to priaugęs. O gal ir ankstesni albumai nebuvo tokie geri. „For my parents“ yra geras, nes muzika čia labai kinematografiška, paremta klasikinės muzikos ir ypač epinių garso takelių motyvais. Šis albumas yra geras, nes muzikinės dermės primena auksinio 70-80 ųjų pop laikus ir tokius kompozitorius kaip Charles Aznavour. Gal tai girdisi tik vietomis, bet tos vietos - genialios. Dar nežinau, ar galima vadinti šį albumą metų post-roko albumu, bet kad geriausiu fonu rudenėjančiam miestui, tai tikrai.
Dar vieni Japonai, bet šį kart jau grojantys visiškai netradicinę, avangardinę muziką. Death metal pagrindu grojantys, bet įpindami netradicinių melodijų, šis kolektyvas stebina savo sugebėjimu rasti naują priėjimą prie jau smarkiai išsemto eksperimentalaus sunkiojo metalo žanro. Džiugina ne tik Japonų, bet ir kitų kultūrų skambesių įnešimas bei unikalus retro skambesys.
Iš tikro su kiekvienu klausymu vis gerėja. Gana užburianti muzika, kurios niekur kitur neišgirsite.
Genialumas dažniausiai neturi ribų, net nusileisdamas iki paprastumo. Šįkart Devin'as Townsend'as išsprendė seną problemą: kaip melodingąjį ir simfoninį metalą nepadaryti pigiu ir gana popsovai skambančiu reikalu. Vienu metu sunkiomis ir nenublukintomis gitaromis grojantis kietus rifus ir kartu atliekantis pakilias ir harmoningas melodijas, Townsend'as naujausiame savo albume randa viduriuką tarp kabinančių ir komercinių melodijų bei gero, sunkaus progresyvaus metalo. Albume "Epicloud" galima rasti netradicinių progresyvių kompozicinių sprendimų, lengvų ir paprastų melodijų bei išraiškingų vokalo partijų. Savaitės siurprizas ir vienas stipriausių metų darbų.
Funeral visada balansavo ant doom metalo lyderių ribos. Jie niekada nebuvo tokio lygio kaip My Dying Bride ar Saturnus, bet muzika ir nuotaika, kurią Funeral sukurdavo, buvo arti kokybės, kurią turėdavo šio stiliaus didžiosios žvaigždės.
Ir šiemet, pakeitę vokalistą, Funeral pagaliau grįžta su nauju albumu ir pagaliau galutinai įsitvirtina, kaip doom metalo veteranai ir lyderių grupės nariai. Būtent naujasis vokalas suteikia tokių nuostabių harmonijų, melodijų ir erdvės, kad Funeral skamba netgi dar giliau ir atmosferiškiau nei ankščiau. Pridėjus dar Septic FLesh primenančius klavišinius, kurie sukuria bažnytinę atmosferą, naujasis Funeral albumas tampa savotišku ritualu.
Maloniai nustebinęs, melodingas ir gilus sugrįžimas.
Kai po savo geriausio albumo „India“ išleidimo, Xandria sekė vienas po kito nusivylimų (tragiškas paskutinis albumas, vokalistės išėjimas), sunkiai tikėjau šios grupės atsigavimu. Atsigavimu sunku būtų tai ir pavadinti, nes su nauju albumu ir nauja fantastiška vokaliste grįžusi Xandria, skamba kaip visiškai kita grupė.
Albumas parašytas laikantis pačių geriausių Nightwish – Oceanborn laikų tradicijų ir gali stoti greta į panašios gothic metal klasikos kaip Within Temptation – Mother Earth ar After Forever – Descipher gretas. Atmosferiškai, muzikaliai ir atlikimo prasme iki galo išbaigtas ir profesionalus albumas. Staigmena ir puiki paraiška į jau gęstančios gothic metal scenos gelbėtojų vardą.
Na, o dabar metas pristatyti gyvas legendas, pabudusias iš gūdaus žiemos miego ir nusprendusias, kad gulbės giesmei jiems dar ne metas. Tikrąją to žodžio prasme, legendiniai post-punk scenos veteranai Swans grįžta su nauju albumu. 2010 metais atsikūrę ir parodę, kad dar turi parako, šiemet grupė išleidžia naują albumą „The Seer“ ir artėjant 2012 metų pranašysčių išsipildymo metui, pristato savo apokalipsės versiją. 11 dainų ir dvi valandos muzikos yra tai, ką tikrai galima pavadinti netradicine patirtimi. Fantastiškos dermės, tamsus instrumentų skambesys, milijardai eksperimentų ir visa tai apvilkta mistine ir kiek baisoka atmosfera. Sunku patikėti, kad tiek metų gyvuojanti grupė sugebėtų pateikti tokį šviežią požiūrį į muziką ir išliktų vienu metu ir originalūs ir ištikimi sau. Post punk, progresyvus rokas, gotikinis rokas, experimentinė muzika – viskas telpa „The Seer“ albume. Jei turit drąsos išklausyti ne tik tradicinio ilgio, bet ir 32 minutes trunkančių kompozicijų, kurios nėra tik fonas, o turi gausybę skirtingų veidų, tai greičiau pasileiskit šį albumą, nes apokalipsė nelaukia. Ne be reikalo grupės lyderis teigė, kad šį albumą sukurti prireikė 30 metų ir jis atspindi visą grupės karjerą. Visiškas jizz in my pants.
O čia tai nieko naujo. Toks pat geras, toks pat pramoginis pilnas karinių maršų Sabaton albumas. Grupė sukūrė savo unikalų power metalo skambesį ir jo neapleidžia. Didingos ir uždegančios melodijos puikiai tiktų oficialiam Olimpiados garso takeliui.
Įspūdingą nuotaiką kuriančių klavišinių ir neperkrautos simfonijos apsuptyje sugrotas metalcore`as skamba visiškai nenuvalkiotai. Nors, pavadinti In Fear And Faith tik metalcore grupe būtų nuodėmė. Grupės skambesy galime rasti ir death, ir hardcore ar net progressive metal skambesio. Bet pagrindinė grupės jėga yra vokalų partijos ir melodingi gitarų rifai. Rifai taip veža, kad visą dieną skamba galvoje ir lauki, kol vėl galėsi paklausyti. Vokalų partijos ir instrumentų dermės keičiasi gana dažnai ir net skambant tai pačiai akordų sekai, muzikantai naudoja skirtingas variacijas ir aranžuotes, kas suteikia muzikai labai daug dinamikos. Na, o vokalo partijos tai verčia iš koto. Matosi, kad prie jų padirbėta daug. Švarus vokalas labai melodingas ir stiprus, o jo kuriamos melodijos toli gražu ne nuobodžios ir banalios.
Labai įdomus mišinys ir netikėtai stiprus albumas. Visiems melodingos ir sunkesnės muzikos gerbėjams!
Doom Metal legendos, kaip ir dauguma to meto Doom lyderių, seniai nebegroja nieko panašaus į doom metal muziką, tačiau niekada nepaliko savo emocionalumo, melodingumo ir atmosferiškumo. Ne išimtis ir naujasis albumas „Dead End Kings“. Katatonia pasirinko gana įdomų sprendimą naujo albumo rašymui – jie pabandė sukurti kažką panašaus į doom roką. Logiškai tai neįmanoma ir šis albumas, turbūt, nėra toks, kaip turėtų šis požanris skabėti, bet, vis dėlto, toks jausmas neapleidžia klausant naujausių dainų. Sakydamas doom rokas, turiu omeny, kad visos dainos yra gana lėto tempo, neužgrūstos fuzuotų gitarų ir labiau paremtos atmosfera ir pusiausvyra tarp melancholiškų vokalų bei plaukiančių melodijų. Vietomis, net atrodo, kad klausai akustinį, naujomis aranžuotėmis pagardintą, geriausių dainų albumą. Ne todėl, kad dainos skamba panašiai į ankstesnę kūrybą, bet dėl atmosferos. Rudens sezonui artėjant, pats tas pasikrauti svajingų muzikinių įspūdžių.
Viena įdomesnių grupių dabartinėje metalcore scenų. „Blood“ – naujausias albumas yra gyvas pavyzdys to, kaip turi skambėti geras industrial ir nu metalo mišinys. Kapoti gitarų ir būgnų ritmai, harmonijos nerandanti muzika ir išraiškingi vokalai. Grupės balsas ir veidas Maria Brink skamba kaip Sandra Nasic iš Guano Apes, tik dar agresyvesnė ir stipresnė. Šiame albume didelio meno ieškoti nereikėtų - tai tiesmuko ir vežančio metalo kratinys, skirtas gerai išvėdinti galvą. Ir patikėkit, padeda!
Geriausiai šį albumą apibūdina skaityta citata: „ Atrodo, kad skamba kaip tipinis melodic death/doom albumas, bet, vis dėlto, yra kažkas savito, kažkas įtraukiančio“. Ir, iš tiesų, melodijos labai artimos ir visa atmosfera puikiai deranti tarp senojo death/doomo ir moderniųjų laikų skambesio.
Paskutiniu metu Elfų Karaliai buvo kiek pavargę ir gan sunkiai padėjo nešti žiedą į kalną. Ir nežinau, ar žiedą jau užnešė, ar jie tiesiog nusispjovė į Frodą, bet Elvenking šiemet išleidžia stipriausią savo albumą per pastaruosius 6-7 metus. Šie „elfai“ groja lyg ir heavy folk metalą, folk skambesį iliustruodami smuiko partijomis bei gitarų melodijomis. „Era“ kaip niekada išsiskiria tradicinio heavy metalo kompozicijomis su himnais galinčiomis tapti dainomis. Iš tikro, albumas - labai pakilus ir net euforiškas, o vietomis nuskambantys gana paprasti tekstai nesugadina įspūdžio, nes Elvenking muzikoje svarbiausia įspūdis, o ne intelektualiam vertinimui pateiktas meno kūrinys.
Dar vienas didelis pliusas, paįvairinantis albumo skambesį yra paskutinės 3 dainos. Nepaisant to, kad prieš tai setlistą sudaro tradicinės konstrukcijos, užvedantys hitai kaip „We, Animals“ ar „Poor Little Baroness“, albumo pabaiga skamba labai progresyviai. Iš daug dalių ir sudėtingesnių melodijų sudarytos kompozicijos parodo, kad Elvenking sugeba kurti ir net labai rimtą muziką bei kad sugebėjo išgyventi kritimą žemyn bei pradėti naują "Erą".
Visi čia esantys sunkiosios muzikos gerbėjai turėtų žinoti, ką reiškia šio albumo pasirodymas. Prieš 8 metus išėjęs Wintersun debiutas iki šiol yra laikomas vienu geriausiu metalo darbų apskritai. Ir naujo albumo teko laukti net 8 metus. Atrodytų, kad nieko tokio, jei ne visa drama, sukurta aplink šį leidinį. Jo pasirodymas buvo paskelbtas, jei neklystu, dar 2007 metais, bet nuo to laiko daugybę kartų atidėtas dėl visokių mistinių priežasčių. Forumai pradėjo jau sarkastiškai juokauti, kad laikas(Time) niekada neateis. Galiausiai pernai buvo atskleista, kodėl šis albumas taip vėluoja? Istorija verta James'o Cameron'o ir „Avataro“. Panašu, kad kaip ir šis režisierius, taip ir grupės lyderis Jari laukė, kol technologijos pasieks tokį lygį, kad galėtų tinkamai įrašyti šį albumą. Na gerai, technologijos jau buvo pasiekusios tą lygį, bet Jari neužteko pinigų tokiai įrangai. Galiausiai nusižeminęs ir sugrojęs porą koncertų, kad "Nuclear Blast" duotų pinigų reikiamai įrangai, jis pabaigė šį legendomis apipinta albumą. Ir pagaliau jis išleistas. Na beveik, nes dar liko antra dalis, dėl ko labai pykti negalima, nes "Nuclear Blast" investavus tokius pinigus į šį albumą, natūralu, kad jie siekia gauti kuo daugiau pelno.
Tai po galais - kaip skamba „Time I“??? Kol kas negaliu patikėti, kad tai sakau, nes nebuvau didelis grupės debiuto fanas, bet „Time I“ skamba fantastiškai!!! Visos simfoninės partijos, kurioms reikėjo tos itin brangios įrangos, yra kiek tik įmanoma didingos ir puikiai apgaubia melodingąjį death metalą. Albume yra penkios kompozicijos iš kurių dvi instrumentinės, o kitos trys - nuo 8 iki 14 minučių trunkantys opusai su įvairiais sluoksniais ir daug vežančio epinio metalo. Albumo skambesys įspūdingas, dainos parašytos meistriškai. „Time“ taps chrestomatiniu pavyzdžiu, kaip miksuoti simfoninę muziką su sunkiuoju metalu. Lenkiu galvą prieš visą grupę ir Jari viziją, kuri išsipildė su kaupu. Nuostabus albumas ir laukiam antros dalies!
Depresijos tėvai grįžta. Grįžta ne tik su nauju albumu, bet grįžta ir į savo ištakas.
“A Map Of All Failures” yra pilnas 90-uosius primenančių gitarinių rifų, melodijų ir dinamikos. Nuo lėtų ir depresyvių melodijų keliaujama link greitesnių, net death metalą primenančių atkarpų. Kas klauso My Dying Bride, puikiai supranta apie ką aš. Tačiau pavadinti šį albumą šedevru negalėčiau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, nors ir kokybiškai viskas atlikta ir parašyta, dažnai pasidaro nuobodu. Melodijos nebe tokios širdį veriančios ir neretai jau girdėtos. Taip pat Aarono vokalas šį kart kažkoks keistas. Muzikai jis tinka puikiai, bet man - per šviesus. Iš gerosios pusės reiktų pasakyti, kad tai tikrai geriausias MDB albumas nuo „Songs of Darkness, Words of Light“ laikų. Gaivaus oro gurkšnis savo šaknis pamiršusio dabartinio doom metalo smoge.
Reziumuojant, tai šis albumas kaip gero architekto darbas. Praeityje stebinusio savo naujais ir išradingais sprendimais, po truputį pasenusio ir pradėjusio statyti kokybiškus, savo stilių atitinkančius, bet aikčiojimo nebekeliančius namus. Tiesa, į juos vis tiek susirenka pažiūrėti minios, nes kito tokio architekto nėra. Jis turi savo stilių ir jis vis dar nepakeičiamas. „A Map of All Failures“ yra būtent toks albumas. Belieka laukti, ką po mėnesio pateiks "Saturnus" ir jau galėsime spręsti, koks doom metal albumas šiemet nustebino labiausiai.
Iš niekur išdygusi ir smogusi visu pajėgumu grupė, tampa viena didžiausia šių metų staigmenų. Progressive, doom ir death metalą maišanti grupė primena vienu metu buvusį populiarų terminą Dark Metal, kuris taip ir neįsitvirtino, bet ši grupė puikus šio sub-žanro pavyzdys.
Kažkas panašaus į Darzamat ar Sacriversum, tik moderniau. Moteriški vokalai autentiški ir jų partijos yra šio albumo viršūnė.
Dar vienas progresyvaus metalo įrašas. Tiesa, šįkart jau tikrai varijuojantis tarp roko ir metalo ribos, Enochian Theory trečiasis albumas pristato atmosferinę muziką, kuri netelpa į jokius progresyvaus roko kanonus.
Nors ir sekdami tokių grupių kaip Riverside ar Porcupine Tree pėdomis, grupė nenaudoja ilgų kompozicijų ir savo dainose stengiasi išpildyti idėjas konkrečiai, saikingai, bet kūrybingai. Šiame įraše nėra nereikalingų detalių ar per prievartą ištęstų kompozicijų. Puikios vokalo partijos, klavišinių kuriama mistinė atmosfera ir aiškios gitaros virsta į subtilią kelionę per vieną įdomiausių šių metų albumų.
Nežinau, ar man šis albumas patiko taip, kaip į jį reagavo daugelis kritikų, tiesiog išliaupsinusių „Life... And all it entails“, bet galiu garantuoti, kad tai neabejotinai įsimintinas darbas.
Praėjo keturi metai nuo paskutiniojo, vienų iš gotikinės scenos lyderių Tiamat albumo, o niekas labai nepasikeitė. Grupė tęsia su „Amenethes“ pradėtą darbą, kur jie tikrąjį tamsų gotikinį roką maišė su progresyvaus roko (a la Pink Floyd) skambesiu.
„The Scarred People“ šio progresyvumo liko mažiau, tačiau būtent šios stiliaus įtaka, suteikia naujoms Tiamat dainoms šarmo ir įdomumo. Visas albumas labai melodingas ir tamsiai šviesus. Nors ir bandoma sukurti tamsią atmosferą, bet dainos gana pakilios.
Tiamat yra grupė, kuriai nebereikia įrodinėti savo vertės ir su šiuo albumu jie tik patvirtina, kad jų geriausios dienos, tikrai dar ne praeityje.
Praeitą savaitę Therion paskelbė apie pertrauką studijinių albumų leidime ir koncentravimąsi ties savo miuziklu ir kad „Les Fleurs Du Mal“ bus paskutinis albumas gana ilgam laikui. Įdomu tai, kad šio albumo koncepcija ir turinys buvo slėptas iki pat jo pasirodymo. Ir nereikia stebėtis, kodėl?
„Les Fleurs Du Mal“ yra garsių prancūziškų dainų koverių albumas. Ir nors didžioji dalis atsiliepimų yra neigiami, man šis albumas panašus į "My Dying Bride" leidinį „Evinta“. Panašu tuo, kad „Les Fleurs Du Mal“ yra taip pat albumas, skirtas grupės veikimo jubiliejui. Šiuo atveju - 25-oms "Therion" metinėms. Kitas dalykas, jog jame nėra originalios dainos, o tiesiog savo fanams ir savo malonumui pergrotos žinomos dainos. "Therion" atveju, tai kitų atlikėjų dainos, bet vis vien įdomus projektas.
Prisipažinsiu, kad šios dainos man susiklausė daug geriau nei keli paskutinieji "Therion" originalūs albumai. Labai raginu paklausyti, nes operinio metalo stiliumi pateiktos prancūzų estrados dainos įgauna tikrai kitą amplua.
Epitetais, kaip „ši grupė yra šios scenos lyderė“ svaidaus gana dažnai, bet stengiuosi be rimto pagrindo to nedaryti.
Pavadinti Worship funeral doom metalo lydere pagrindas yra su kaupu. Iki šiol visi jų albumai buvo tikra klasika ir įkvėpimas kitoms šio stiliaus grupėms. Šį kart, pirmame albume, po savo lyderio mirties, Worship neišsižada savo tradicijų ir pristato 4 naujas dainas, kurių trukmė vyrauja nuo 10 iki 17 minučių.
Muzika kiek kietesnė ir mažiau atmosferiška nei ankščiau bei melodingesnes vietas pakeitė koncentruoti rifai, kas „Terranean Wake“ priartina prie Evoken kūrybos, bet visumoje albumas nenuviliantis ir visiems lemties metalo fanams palengvins naujojo Saturnus albumo laukimą.
Swallow The Sun jau tapo savotišku prekiniu ženklu. Jų skambesys yra atpažįstamas, vardas žinomas, klonų taip pat netrūksta. Naujausias albumas kiek silpnesnis nei paskutinieji darbai, tačiau išsaugojęs melancholišką nuotaiką, tradicinius grupei rifus bei dainų struktūras. Nieko naujo ar išradingo, tiesiog, kiek save kopijuojantys, bet tie patys Swallow The Sun.
Komentarai: 0
Komentarai (4)
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Peržiūra
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:
Aš iš šio sąrašo pamėgau AtomA (su savo įdomia priešistore), Worship, MDB po naujų įrašų. Senukai The Gathering, Anathema, Saturnus, Swans, Treshold etc senukai vis figuruoja pilnu tempu. Įdomu, praėjusiais metais tikrai buvo iš ko rinktis.
Kokios jaunausios grupės šiame sąraše esti ? Bo atrodo, kaip naujų veidų ir nėra.
Neklausei Dragged Into Sunlight ? Komentaras būtų naudingas.
Klausiau, kai pasirodė, bet kažkaip neįstrigo. Dabar va užsileidau, tai jo, kai klausai tai skamba gerai, bet paskui pamiršti, nėra to noro dar kart prasukt.
Jo su tom jaunom grupėm šiemet nepavyko nieko labai gero rasti. Headspace debiutas, AtomA debiutas, bet tai juos vadinti debiutantais neapsiverčia liežuvis. Abi grupės veteranai, tik po naujais vardais. Na, nebent, Enochian Theory.
Bet kartu ir smagu, kad senukai sugebėjo surasti naujas nišas. Tiek Anathema, tiek The Gathering toli gražu neskamba kaip savo aukso amžiuje, kai grojo daug sunkiau, bet man abu šie albumai tubūt geriausi grupių diskografijoje.
Tai va, 2013 tikiuosi atneš daugiau naujų, perspektyvių kolektyvų.
Aš iš šio sąrašo pamėgau AtomA (su savo įdomia priešistore), Worship, MDB po naujų įrašų. Senukai The Gathering, Anathema, Saturnus, Swans, Treshold etc senukai vis figuruoja pilnu tempu. Įdomu, praėjusiais metais tikrai buvo iš ko rinktis.
Kokios jaunausios grupės šiame sąraše esti ? Bo atrodo, kaip naujų veidų ir nėra.
Neklausei Dragged Into Sunlight ? Komentaras būtų naudingas.
Nu ką, nemaža tikimybė, kad vistik My Dying Bride nebus Kilkim Žaibu, atšaukė beveik visus šių metų pasirodymus. Tik organizatoriai kažkaip neskuba pranešti ir toliau reklamuoja..
guess I did make my name out of my drumming, and I have the big drum sets, and I'm doing all these crazy, odd-time signatures, so, yeah, I guess drumming was very important to what made me popular.
Šiuo metu naršo narių: 2
Neregistruotų vartotojų: 428
Iš viso užsiregistravę: 73332
Naujausias narys: adcjwovwkc
Šiandien apsilankė: 202692
2013 m. sausio 16 d. 19:10:08
Aha, matyt, ne taip įrašiau.
Xandria aš apskritai turbūt įvardinčiau kaip didžiausią metų netikėtumą. Na, tikrai, išskirtinis sugrįžimas, vertas fenikso istorijos.
____________________
The Riddle Wants To Be...
2013 m. sausio 16 d. 19:07:41
Neblogų albumų yra. Xandria, Anathema, Mono turbūt man asmeniškai labiausiai įsiminė.
Beje, o Katatonia ne švedai?
____________________
"Death may be the biggest of all human blessings" - Socrates
2013 m. sausio 16 d. 18:58:08
Klausiau, kai pasirodė, bet kažkaip neįstrigo. Dabar va užsileidau, tai jo, kai klausai tai skamba gerai, bet paskui pamiršti, nėra to noro dar kart prasukt.
Jo su tom jaunom grupėm šiemet nepavyko nieko labai gero rasti. Headspace debiutas, AtomA debiutas, bet tai juos vadinti debiutantais neapsiverčia liežuvis. Abi grupės veteranai, tik po naujais vardais. Na, nebent, Enochian Theory.
Bet kartu ir smagu, kad senukai sugebėjo surasti naujas nišas. Tiek Anathema, tiek The Gathering toli gražu neskamba kaip savo aukso amžiuje, kai grojo daug sunkiau, bet man abu šie albumai tubūt geriausi grupių diskografijoje.
Tai va, 2013 tikiuosi atneš daugiau naujų, perspektyvių kolektyvų.
____________________
The Riddle Wants To Be...
2013 m. sausio 16 d. 18:25:30
Taip niekas ir neperspjovė Pandora Pinatos ? :)
Aš iš šio sąrašo pamėgau AtomA (su savo įdomia priešistore), Worship, MDB po naujų įrašų. Senukai The Gathering, Anathema, Saturnus, Swans, Treshold etc senukai vis figuruoja pilnu tempu. Įdomu, praėjusiais metais tikrai buvo iš ko rinktis.
Kokios jaunausios grupės šiame sąraše esti ? Bo atrodo, kaip naujų veidų ir nėra.
Neklausei Dragged Into Sunlight ? Komentaras būtų naudingas.