Kiekvieną kartą "Penktadienio Verpeto" namus atrasite pilnus tamsių kampų, nejaukių bruzdesių, atgarsių, neaiškių svečių ir trupučio jaudulio su klausimu: "Kas, po velnių, čia darosi ?!"
Lanegan'as, nėra tas muzikantas, kuris šalintųsi kolaboracijų, anksčiau dirbo su Isbobel Cambell, Greg Dulli ir kaip narys The Screaming Trees, Queens of the Stone Age, Soulsavers grupėse. "Duke Garwood'as yra vienas mylimiausių muzikantų", - sakė Lanegan'as. "Darbas su juo, buvo viena geriausių mano patirčių per mano muzikos karjerą". Lanegan'as ir Garwwod'as susitiko prieš porą metų, pastarąjam apšildant, ko pasekoje Garwood'as koncertavo kartu su ML praėjusių metų Europiniame ture.
Interneto užkabariuose užtikta mintis, sakanti kad Mark Lanegan'as yra savotiška Tom Waits'o reinkarnacija, pilnai įgauna pagreitį su "Black Pudding" įrašu. Talentingasis vokalistas rodosi negali nustoti stebinti solo darbais ir pastoviai itin kokybiškais kolaboraciniais darbais. Po gegužės 13-ą išleidžiamo albumo, belieka sulaukti QOTSA darbo, kuriame pažymės sugrįžimą į Josh Homme vedamą kolektyvą.
Wardruna yra grupė iš Norvegijos, įkurta Einar Kvitrafn Selvik. 2009-ais Wardruna pakerėjo klausytojus savo hipnotizuojančiu debiutiniu albumu "gap var Ginnunga", kuris taip pat buvo pirmasis planuojamoje trilogijoje. Vėliau sėkusiais metais grupė praleido daug laiko adaptuojant savo muziką į gyvą pasirodymą ir formuojant koncertinį grupės kolektyvą. Šio proceso metu įvyko keletas ypatingų koncertų, tikriausiai labiau vertas paminėti, surengtas priešais didingą 1100 metų senumo Gokstad laivą Vikingų Laivų muziejuje, Norvegijoje.
Naudodami seniausius šiauriečių instrumentus ir poetinius rimavimo būdus bei tekstus, parašytus Norvegų, senosios Skandinavų ir Proto-Norse, prokalbėmis, Wardruna dabar yra, po beveik trejetos metų kūrybos, pagaliau yra pasiruošę sugrįžti su antruoju albumu "Runaljod" trilogijoje pavadintu "Yggdrasil". Multi-instrumentalistas ir dainų autorius Einar Kvitrafn Selvik, kartu su vokaliste Kristian Espedal (aka Gaahl) ir LIndy-Fay Hella, sugebėjo sukurti stulbinančiai gražų ir intensyvų tęsinį, to kas prasidėjo su pirmu albumu, bet išvengiant pakliuvimo į spąstus paprasčiausiai save atkartojant. "Yggdrasil" taip pat yra pagerbtas, žymaus Islandų kompozitoriaus Hilmar Örn Hilmarsson ir Islandų rímur (rimo) vokalisto Steindór Andersen, pasirodymais.
Besitęsianti "Runaljod" trilogija yra 24-ių runų, žinomų kaip "Den eldre futharken" alfabetas, muzikinė interpretacija. Dalis įrašytų garsų buvo sukurti atviros gamtos vietose ar tam tikrose sąlygose, susietose su kiekviena runa. Wardruna visų pirmą naudoja senovinius instrumentus kaip elnio kailiu dengtus būgnus, Kraviklyra (styginis instrumentas, turintis tolimų asociacijų su kanklėmis ir gitara), tagelharpe (styginis instrumentas), harmoniką, ožio ragą, Lur (pučiamasis instrumentas) bei kitus. Netradiciniai instrumentai ir kiti garsų šaltiniai buvo medžiai, uolos, vanduo, deglai.
Visi šie elementai yra atsargiai suausti į turtingą muzikinį peizažą ir akompanuojant šnibždantiems balsams, melodinėmis dainomis ir galingais priedainiais. Nors Waldruna'os muzika dalinasi bendromis charakteristikomis su muzika, apibūdinamą kaip folk, world ir/ar ambient, nei vienas iš šių žanrų negali tiksliai apibūdinti jų unikalaus stiliaus. Ji tiesiog turi būti patirta.
Vienas pirmųjų, atkreipiančių dėmesį, faktų apie Margaret Chardiet aka Pharmakon (budelis, vienoje senovės graikų religijoje) yra tas, kad ji yra viena tų, retų dailiosios lyties atstovių, atliekančių power noise / industrial muziką.
Vos 22-u metus teturinti muzikantė, gimtajame New York'e operuoja šiuose garsuose jau ne pirmi metai. Oficialiai pristatomas darbas "Crawling on Bruised Knees" supažindina su atlikėjos debiutinio LP "Abandon" garsu.
Rekomenduoju kreivos, dauginant tamsuma, muzikos klausytojiems. Bu.
Dalyje oficialaus bio iš grupės svetainės rašo taip:
"2011-ais Tartufi praplėtė savo gretas bosistu Benjamin Thorne (Low Red Land, Minot). Visiškai nauja karalystė galimybių buvo atversta su ekstra pora rankų denyje. Pastatytas ant muzikinių mozaikų ir sklandaus dainų kūrimo, naujasis papildymas Thorne suteikė galimybę grupei transformuotis į trigalvį gyvį, vaikšantį lynais tarp chaoso ir kakofonijos, subtiliai ir sinchronizuotai. Kaip vienas kritikų apibūdino: "Tartufi nebijo šokti į sudėtingą garsų pasaulį, kuriame post rokas, psych ir eksperimentinis pop yra kuriamas iš nesibaigiančių loop'ų ir pulsuojančių poliritmų, tada išsprogti į kosmosą pamatyti kas iš to gausis. Rezultatas yra graži, nenuspėjama garso siena.""
Su pirmuoju pranešimu spaudai ir singlu "Nothing's Changed" albumui "False Idols", sugrižimą Tricky taip apibūdino:
"Aš buvau pasimetęs jau senai. Bandžiau kažką žmonėm įrodyti, bandžiau padaryti kažką, kad pamaloninčiau kitus žmones ir save, tuo pačiu, kas niekada nesuveiks. Atvirai kalbant, aš plūduriavau dar nuo Chris Blackwell'o ir Islands (turima omeny atsiskyrimą nuo įrašų kompanijos). Mano paskutiniai du albumai, maniau buvo geri, bet dabar suprantu kad taip nėra. Šis albumas yra apie savęs atradimą dar kart.
O sugrįžimą prie pradinio skambesio: "Iš visų mano įrašų, dauguma žmonių išskiria Maxinequaye. Taip yra todėl, kad tai buvo toks laikas ir vieta. Maxinequaye buvo dalis jų gyvenimo. Kai kurie sako, kad tai buvo jų vaikystės garso takelis. Šito negali atimti. Bet muzikaliai, naujasis albumas yra geresnis. Žinoma, suprantu, kad žmonės gali nesutikti su šia mintim."
"Does it" yra sukonstruotas ant vieno nesveiko rifo, sumaišyto su stipriu politiniu prieskoniu, kuriame Tricky į pagalbą vokalų departamente ateina Francesca Belmonte. Video klipą šiam darbui galite pamatyti puslapio apačioje.
Po pirmos dainos "Hollow" pristatymo ir būrio fanų, vis dar gyvenančių praėjusio šimtmečio muzika (kas ne visada yra taip ir blogai), teigiamų atsiliepimų, apie tikrai neblogą, bet ir neįpatingą, antrojo albumo su naujuoju vokalistu William Du Vall, garsą, mums yra pateikiamas pirmas singlas "Stone".
Belieka nuryti dar vieną gomulį gerklėje, "Stone" mano ausims skamba kaip varškė Brisiui. Jau geriau miškan. Tas pats rifas, kad ir meistriškai sudėliotas, kurį girdėjome vėl ir vėl, akivaizdžiai apeliuoja į tingius klausytojus. "The Devil Put Dinosaurs Here" tikrai nebesužais ta pačia sugrįžimo korta, kaip "Black Gives Way to Blue", gi reikia kažko ir naujo ir įdomaus!
Nu ką, nemaža tikimybė, kad vistik My Dying Bride nebus Kilkim Žaibu, atšaukė beveik visus šių metų pasirodymus. Tik organizatoriai kažkaip neskuba pranešti ir toliau reklamuoja..
guess I did make my name out of my drumming, and I have the big drum sets, and I'm doing all these crazy, odd-time signatures, so, yeah, I guess drumming was very important to what made me popular.
Pirminis išdėstymas
„Music.lt“ narių reitingas
Šiuo metu naršo narių: 1
Neregistruotų vartotojų: 222
Iš viso užsiregistravę: 73333
Naujausias narys: irving54x
Šiandien apsilankė: 336891