Kas sako, kad daugiau geros muzikos yra tarp senų atlikėjų, labai smarkiai klysta. Pastarieji keleri metai tokie derlingi, ypač jei kalbam apie muziką, kurią aš klausau, kad praktiškai spėju perklausyti gal 10-20 procentų viso to derliaus, todėl ir žemiau pateiktas sąrašas atspindi tik mažą kruopelę tos muzikos, kurią klausau ar bent jau galėčiau klausyti, jei turėčiau 200 valandų paroje. Tai yra visiškai nerealūs mastai ir, aišku, reikia dėkoti tokiems dalykams kaip „YouTube“ ar „Spotify“, kurie prie viso to gėrio leidžia prieiti.
Aš turėjau beveik pusšimtį kandidatų, bet man reikėjo top10 padaryti, tai kovojau ir su savimi, ir su tais jausmais, kuriuos sukelia muzika, kurią palikau 11 ar 12 vietoje. Šis sąrašas reprezentuoja ne 10 dainų, kaip įprasta kitų mano kolegų topams, o 10 albumų, tik iš kiekvieno išrenku po man asmeniškai „pačiausią“ dainą, kuri atstovauja nurodytą albumą.
„Blackstar“ perklausa ir kitą dieną — žinia apie Bowie mirtį — tikrai sukėlė baisų sprogimą manyje. Kai kuriems šie įvykiai surezonavo taip, kad jie iki šiol negali klausyti paskutiniojo albumo, o man atvirkščiai — atlikėjo mirtis privertė negrįžtamai susigyventi su albumu. Dabar kartais galvoju, kad „Blackstar“ tiesiog priaugo prie mano organų ir atlieka svarbias gyvybines funkcijas. „‘Tis a Pity She Was a Whore“ (kuriam labai tinka etiketė „eksperimentinio džiazo ir alternatyvaus roko miksas“) yra turbūt mano mėgstamiausias to albumo kūrinys, nors ten visos dainos yra skausmingai stiprios.
„Opeth“ lyderiui Mikael‘iui Akerfeldt‘ui nereikėjo numirti, kad paleista titulinė albumo daina „Sorceress“ rugpjūčio mėnesį tiesiog susprogdintų mane. Last.fm profilio statistika teigia, kad „Sorceress“ buvo klausomiausia šių metų mano daina. Pats albumas labai ilgai virškinosi manyje, tačiau kai suvirškini, pajauti tikrąjį jo gėrį. „Opeth“ paskutiniųjų metų svyravimai tarp archajiško progresyviojo roko ir modernių muzikinių atspalvių man labai patinka.
„Haken“ — „Affinity“ yra toks geras albumas, kad jis privertė mane nagrinėti visą „Haken“ diskografiją po smulkų kaulelį. „Affinity“ yra sunkumų neperkrauto skambaus progresyviojo metalo geriausias pavyzdys, kuriame tokios dainos kaip „1985“ arba „The Architect“ užgniaužia kvapą.
Devin Townsend man anksčiau atrodė gan sunkus, tačiau šiemet susidraugavau su jo kai kuriais albumais ir pamačiau, kad jis išties yra daug idėjų turintis produktyvus muzikantas, kurio kai kurios kompozicijos yra superinės, todėl su nekantrumu laukiau „Transcendence“ ir gavau, ko tikėjausi — stiprų ir sunkų bei kokybišką progresyviojo metalo performansą. „Higher“ yra neabejotinai viena geriausių šiais metais girdėtų dainų.
Senieji nemirtingi klasikai nesustoja, nors jų pastarųjų laikų muzika kai kuriems varo susierzinimą, pyktį, o ir pačių nuoširdžiausių fanų iki galo nepatenkina. Bet šįkart jie paleido tikrai gerą albumą „Do Not Disturb“, neabejotinai geresnį už bet kurį šiame amžiuje išleistą jų albumą. „VdGG“ nenusižengia savo sudėtingoms dainų formoms, šiame albume daugiau džiazinių atspalvių, daugiau elektrinės gitaros ir nemažai eksperimentavimo su garsais. „Brought to Book“ man paliko didžiausią įspūdį, nors ir „Almost the Words“, ir „(Oh No I Must Have Said) Yes“ yra labai stiprios kompozicijos.
Šiais metais dar labiau sustiprėjo ryšys su „Fates Warning“ ir labai laukiau jų naujo albumo „Theories of Flight“. Nors jis tikrai nėra pats stipriausias jų darbas, tačiau tikrai geras ir grupė parodė, kad turi dar daug potencialo. Iš esmės visos albumo kompozicijos kažkuo įdomios, bet „From the Rooftops“ buvo pati pirmoji ir suteikusi daug vilčių laukiant albumo.
„Watchtower“ yra egzotiška, mažai kam žinoma grupė, aš pats ją visai neseniai atradau ir perklausiau jų naująjį EP „Concepts of Math: Book One“ ir pamačiau, kad čia progresyvusis metalas visame gražume. Tai didelis šių metų atradimas, ir dar labai matematizuotas. Velniškai daug energijos visuose kūriniuose, bet pats didingiausias yra „Mathematica Calculis“.
Šiemet arba nebuvo daug džiazo muzikos, arba visiškai nemoku jos ieškoti, o galbūt ir nelabai ieškojau. Bet Esperanza yra tikrai unikali šiuolaikinė džiazo muzikos atlikėja, kurios albumas „Emily‘s D+Evolution“ prikaustantis nuo pat pradžios iki galo.
Kai išgirdau titulinę dainą „The Stage“, tikrai mane nustebino ir galvojau, kad „Avenged Sevenfold“ tikrai susimaus, nes nepagamins albumo, kuriame visos kompozicijos savo gerumu bent priartėtų prie „The Stage“. Bet nesusimovė ir albumas tikrai labai stiprus, man labai ir „Paradigm“, ir „Sunny Disposition“, ir kitos albumo dainos patiko. „The Stage“ satyrinis klipas labai įdomus ir patraukiantis dėmesį.
Galiausiai topas užsidaro „Megadeth“ naujausiu albumu, kuris man tikrai patiko, „Megadeth“ parodo savo atsparumą laikui ir toliau gamina baisiai gerą sunkųjį metalą. Tokiems sunkiems atlikėjams kaip „Megadeth“ pagaminti solidų albumą išties yra iššūkis (nu nes „Metallica“ nebemoka kepti albumų, kuriuose būtų daug gerų dainų, tik kelios...), bet jie padaro, kiekvieną kartą, ir dėl to sunkiosios muzikos pasaulis tik įdomesnis.
Topas visai dėsningas Einaro natūrai. Man tik vienoj vietoj iššoko klaustukas - Esperanza Spolding eksperimentai nustelbė Dream Theater operą? Na, Buovio Nr1, argumentuotas jau kelis kartus, man vis viena nepriauga svorio, lyginant su Lazarus.
Dream Theater opera manęs net nepalietė. Aš iš ten nei vieno kūrinio į savo grojaraštį nepasiėmiau. Dream Theater buvo labai didelis nusivylimas ir net nedėčiau nei į top20 ar top30 "The Astonishing". Iš pirmos perklausos atrodė visai neblogai, o po to kai pradedi klausytis labiau, ten visiškai tuščia, ten nebėra tų Dream Theater, kurie būdavo — skambesys kažkoks nuglamūrintas, supopsintas, net neįdomus. O ką aš dar planavau įtraukti į top10, galima pažiūrėti čia: https://www.music.lt/Kai-kurie-albumai-nepateke-i-mano-top10-blog-41806.html
Topas visai dėsningas Einaro natūrai. Man tik vienoj vietoj iššoko klaustukas - Esperanza Spolding eksperimentai nustelbė Dream Theater operą? Na, Buovio Nr1, argumentuotas jau kelis kartus, man vis viena nepriauga svorio, lyginant su Lazarus.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Man made the cars to take us over the road
Man made the train to carry the heavy load
Man made electric light to take us out of the dark
Man made the boat for the water, like Noah made the ark
Man thinks about our little bitty baby girls and our baby boys
Oi jau cia turetu padirbeti viesuju rysiu specialistai.welcome to XXI century Negi nesimato kad rusai iki mano amziaus megsta vakarietiska kultura.ta pati muzika filmai drabuziai keliones.jiems priklauso ateitis te seniai pasilaidoja po tankais o ne jie
2017 m. sausio 8 d. 21:02:49
Dream Theater opera manęs net nepalietė. Aš iš ten nei vieno kūrinio į savo grojaraštį nepasiėmiau. Dream Theater buvo labai didelis nusivylimas ir net nedėčiau nei į top20 ar top30 "The Astonishing". Iš pirmos perklausos atrodė visai neblogai, o po to kai pradedi klausytis labiau, ten visiškai tuščia, ten nebėra tų Dream Theater, kurie būdavo — skambesys kažkoks nuglamūrintas, supopsintas, net neįdomus. O ką aš dar planavau įtraukti į top10, galima pažiūrėti čia: https://www.music.lt/Kai-kurie-albumai-nepateke-i-mano-top10-blog-41806.html
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2017 m. sausio 8 d. 20:47:05
Topas visai dėsningas Einaro natūrai. Man tik vienoj vietoj iššoko klaustukas - Esperanza Spolding eksperimentai nustelbė Dream Theater operą? Na, Buovio Nr1, argumentuotas jau kelis kartus, man vis viena nepriauga svorio, lyginant su Lazarus.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2017 m. sausio 3 d. 13:27:36
Taviškis topas irgi geras, aš norėjau Opeth ir David Bowie į savąjį įtraukti, bet palikau už borto, kartu su naujausiu Rage albumu.