2017-aisiais buvo nerealiai daug muzikos. Kai kurie atlikėjai nuvylė, kai kurie pradžiugino, kai kurie net privertė iš naujo pažvelgti į visą jų kūrybą. Būta ir naujų atradimų. 2017-aisiais man naują muziką sekti sekėsi daug geriau negu 2016-aisiais, kada pirmą kartą dariau metinį top dešimtuką, todėl šiame dešimtuke turėtų atsispindėti tvirtesnis mano apsisprendimas, žinoma, vėlgi buvo vidinė kova su savimi dėl tų, ką palikau už borto.
Žinoma, aš išlieku lojalus progresyviosios muzikos gerbėjas, tačiau variacijų aš nevengiu ir 2017-aisiais, jaučiau, kad mane dažnai aplanko alternatyvios ir šiek tiek elektroninės muzikos vėjai. Man ypač gerai klausėsi bandymai derinti alternatyvią ir progresyvią arba elektroninę ir progresyvią muziką, todėl šiame tope yra nemažai tokių derinių, kurie mane net ir po keliolikos perklausų palieka visą suintriguotą ir negalintį atsižavėti skirtingų skambesių derme.
Taip pat turiu skaitytojui priminti, kad mano pagrindinis muzikos matavimo vienetas yra albumas, o ne daina, todėl šiame dešimtuke esantys kūriniai reprezentuoja atitinkamą albumą ir bendras vertinimas labiau atitinka albumus, o ne dainas. Albumas perteikia daug daugiau informacijos ir albumus daug lengviau lyginti negu atskiras skirtingų atlikėjų dainas.
Prieš pradėdamas dešimtuką dar norėčiau paminėti 11-ąją vietą, kurios atsisakymas man kainavo kokią valandą kovos su savimi ir su artimiausiais konkurentais, patekusiais į dešimtuką: tai genialaus lenko Mariusz Duda projekto „Lunatic Soul“ albumas „Fractured“, kuriame puikiai derinasi alternatyvi dainos forma, elektroniški sąskambiai, progresyvi maniera, o dar ir saksofono prikrauta. Deja, konkurencija didelė.
„Pain of Salvation“ paskutiniai darbai manęs netenkino, netgi erzino. „Road Salt“ dilogiją esu n kartų užšaudęs aštriomis kritikos strėlėmis. Kai dar 2016-ųjų pabaigoje pasirodė „Reasons“ ir „Meaningless“, aš vis dar dvejojau, tačiau 2017-ųjų sausį pasirodęs visas albumas mane prikaustė. Aš iki šiol nežinau, kokio gerumo jis yra grupės diskografijos kontekste, tačiau „Road Salt“ sukeltos nuoskaudos manyje pilnai užgydytos. Metų pradžioje nesitikėjau, kad būtent šį albumą teks statyti ir į galutinio top10 viršūnę, tačiau aš jį labai smagiai prisijaukinau, tiesa, vis dar nesugebu deramai įvertinti titulinės albumo dainos. Kitas išnagrinėjęs iki pat gelmių, o ypač mane intriguoja „The Taming of a Beast“ — daugelio gerbėjų pražiopsota klasiška daina, kurioje visi akcentai yra vietoje, visas dainos build-up‘as tiesiog nepriekaištingas. Sunkus ir agresyvus veržlumas, kapotas rifiškumas plakasi su dramatiška atmosfera ir netgi vietomis perspaustu Gildenlöw‘o balsu ir taip sukuriamas neįprastas, tačiau ryškus „Pain of Salvation“ diskografijos perlas.
Steven Wilson vien dėl to, kad jis mano nervus tąsė bene pusmetį, vis skelbdamas po vieną dainą iš būsimojo albumo, galėtų užsitarnauti pirmąją vietą šiame tope, tačiau susilaikiau dėl tos detalės, kad vis tik albumo taip smarkiai neprisijaukinau kaip „Pain of Salvation“ atveju. Tiesa, apie šį albumą parašiau bene geriausią savo recenziją. Wilson‘as suerzino visą progfanų bendruomenę šiuo albumu, mat čia jis pasuko arčiau pop muzikos, o progresyvistai yra alergiški pop muzikai. Tačiau šitos pop muzikos formos gražiai dera su progresyvia Wilson‘o muzikos prigimtimi, ypač ryškus yra tie kūriniai, kur yra daug gitaros: „Refuge“, „Detonation“, „To The Bone“. Aš čia pasirinkau turbūt patį alternatyviausią albumo kūrinį „Song of I“ — minimalistinis dainos tekstas gražiai dera su elektroniniais ir simfoniniais garsais, Sophie Hunger dainavimo maniera itin tinka šiai dainai. Vėlgi, tai daina, kur viskas yra savo vietoje ir tobuliau padaryti neįmanoma. Na, tikri progresyvios muzikos gerbėjai mane šitoj vietoj užpjautų, bet ką jau darysi, visokių žmonių būna...
Beje, turiu paminėti, kad dėl šio albumo ir visų šiųmetinių Wilson‘o pasisakymų atradau puikią grupę „Talk Talk“, prisiminiau ir daugybę Kate Bush bei „ABBA“ kūrinių – šiuos atlikėjus Steven‘as vadina svarbiausiomis naujojo albumo inspiracijomis.
„Soen“ iki 2017-ųjų mano atmintyje šmėžavo tik pavadinimo pavidalu bei galbūt buvau girdėjęs porą dainų iš praeito albumo „Tellurian“. Tačiau vasarį pasirodęs albumas „Lykaia“ mane įtraukė bent mėnesiui. Tai yra nerealiai vientisas ir solidus progresyvaus metalo darbas, jame tiesiog nėra neįdomios dainos. Kai kurios įstrigo labiau: „Opal“, „Orison“, „Jinn“, „Stray“, kitos gal kiek mažiau. „Soen“ dažnai lyginami su „Tool“ ir jie ankstesniuose albumuose tikrai buvo panašūs, tačiau „Lykaia“ to tool‘iškumo (būgnininkas Martin‘as Lopez‘as teigia, kad „Tool“ muziką galima laikyti atskiru muzikos stiliumi) turi mažiausiai, čia jis toks suminkštintas, „Soen“ skambesys čia elastingas, įsimintinas ir net ne visai panašus į sunkiąją muziką. Nesigailiu iškart nusipirkęs šio albumo CD. Atstovauti šį albumą išsirinkau „Sister“, nors ilgai svarsčiau tarp jos, „Jinn“, „Opal“ ir „Stray“, nes jos visos palieka gilų įspūdį. „Sister“ tiesiog turi galbūt ne tokį kompleksišką, tačiau labai galingą ir įsimintiną motyvą, yra ir lyrizmo gaidelė, tai turbūt daugiausiai klausytas albumo kūrinys.
„Big Big Train“ iki 2017-ųjų man buvo grupė, kuri išleido labai pretenzingą darbą „The Underfall Yard“, kurį daugelis kritikų puolė vadinti pačia aukščiausia XXI amžiaus progresyvaus roko rūšimi, o man tas albumas pasirodė reikalaujantis daug dėmesio ir pastangų. Tačiau „Big Big Train“ šiemet išleido net du albumus, užbaigiančius pernai su „Folklore“ pradėtą albumų trilogiją: tai „Grimspound“ ir „The Second Brightest Star“. Jie abu puikuojasi mano CD kolekcijoje, nes abu iš eilės mane sužavėjo, ypač antrasis. „Grimspound“ yra pompastiškesnis, progresyvesnis, o „The Second Brightest Star“ – melodingesnis ir klasiškesnis. Daug dainų man patiko iš abiejų albumų, čia man „Big Big Train“ atsiskleidė kaip naujieji „Genesis“, spinduliuojantys britiškumu (turiu omeny tą klasikinį britišką folklorinį skambesį bei britiška kultūra ir patriotizmu dvelkiančius tekstus), taip pat kažkokia dalimi ir kaip „Pink Floyd“. Be vargo išsirenku „The Second Brightest Star“ kaip paveikiausią dainą iš abiejų albumų, mane ji sudaužo į gabalus, primena ryškiausius momentus iš didingojo „Genesis“ albumo „Selling England by the Pound“ ir iš jų pačių jau minėtojo darbo „The Underfall Yard“ — turbūt jautriausia daina šiame dešimtuke.
Dar viena lyrinė daina, šįkart iš legendinio „Pink Floyd“ nario Roger‘io Waters‘o. Kai kas sako, kad jo pirmasis albumas po ketvirčio amžiaus pertraukos yra tiesiog politinis maskaradas, kai kurie sako, kad jame visai nėra nieko mandro iš muzikinės pusės, tačiau man atrodo, kad tai geriausias Waters‘o solinis darbas. Nei hitchhiking‘as, nei „Amused to Death“ manęs tiek neįtraukė kiek šis darbas. Taip, tekstai probleminiai, poleminiai, politiniai (bet ne visi), tačiau tas lyrinis turtingumas tik puošia šį albumą. Muzika tikrai neprasta, man patiko daugelis albumo kūrinių. „Is This The Life We Really Want?“ yra galbūt įmantriausias ir vienas man labiausiai patikusių, „Bird in a Gale“ rinkčiausi dėl itin paveikios atmosferos ir įsimintino motyvo, tačiau šiam topui pasirenku „The Most Beautiful Girl“ — sunkiau pastebimą dainą, kuri, mano galva, yra labiausiai atitinkanti 80-ųjų Waters‘o kūrybinę natūrą, ši daina visai neblogai įsipaišytų į Floyd‘ų „The Final Cut“, kurio skambesį per pastaruosius metus taip pat pamilau. Taip pat šioje dainoje tiksliai sudėlioti visi skambesio akcentai, nes padaryti 6 minučių ilgio lyrinę dainą, kuri išlaikytų dėmesį visą laiką, yra nelengva, tačiau man ji neatsibosta ir po 10 perklausų.
2017 metai man buvo „Depeche Mode“ metai. Jų diskografiją išnaršiau kelis kartus, itin panirau į albumus „Ultra“ bei „Songs of Faith and Devotion“, kurie, mano galva, yra geriausi grupės įrašai. Taip pat susidomėjęs laukiau „Spirit“ pasirodymo. „Where‘s The Revolution?“ mane nustebino, tiesą sakant, visas albumas mane nustebino. Aš iki šiol nedrįstu jo gretinti su kitais jų albumais, man šis yra visiškai kitoks. Neįtikėtinai didelė klasiško roko bei bliuzo įtaka, kaip niekad ryškios pesimistinės nuotaikos, probleminė tematika, ambientinės skambesio tekstūros... dar daugiau visko esu prirašęs savo recenzijoje, tačiau tai mane be galo dominantis albumas. Nemanau, kad jis apskritai yra arti geriausių „Depeche Mode“ darbų muzikine prasme, tačiau visas albumą apimantis kontekstas jį puošia. Geriausiomis dainomis pavadinčiau „Going Backwards“, „The Worst Crime“, „You Move“ ir „Cover Me“ — pastarąją išsirenku dėl labai stiprios atmosferos bei gero instrumentinio finalo.
„Ulver“ yra vienas svarbiausių 2017-ųjų metų atradimų, o ypač jų naujasis albumas „The Assassination of Juliur Caesar“. Dar nesu girdėjęs tokios skambesių sintezės ir man itin patiko grupės intencijos derinti gotikinį bei tamsų skambesį, kompozicijas apipavidalinti saikingais elektroniniais skambesiais, įvaldyti progresyvią komponavimo manierą bei dar paeksperimentuoti netikėtais sprendimais kaip ta elektronikos fiesta „So Falls The World“ gale arba eksperimentinio roko chaosas „Rolling Stone“ finale. Šios dvi dainos man labai patiko, kaip ir „1969“, „Coming Home“ bei „Nemoralia“, tačiau šiai dienai jaučiu, kad turiu ryškiau paminėti dainą, kuri visai nesunkiai gali pranykti albumo kontekste, tačiau turi ganėtinai ryškią melodiją, kuri turėtų patikti ne tik alternatyvios, bet ir kiek populiaresnės muzikos mėgėjams: „Transverberation“. Šios dainos visas vystymas labai įtikinamas bei nuoseklus.
„Amarok“ irgi yra naujas atradimas. Šis kolektyvas iš kaimyninės Lenkijos po 13 metų pertraukos išleido naują albumą „Hunt“, kuris yra tokios aukštos klasės, kad sunku patikėti jo kilmės šalimi. Iš grupės pavadinimo nesunku suprasti, kad svarbiausia inspiracija yra Mike Oldfield muzika – minimalistiškas požiūris į progresyvią muziką, nevengiant ambientiškos atmosferos, labai akcentuotų įvairių instrumentų bei sintezatorių garsų. „Amarok“ būtent tai ir yra ir iš tokio požiūrio kartais išgimdoma tikra magija, kaip kad pačioje pirmoje albumo dainoje „Anonymous“. Šiame albume pasirodo ir mano nuskriaustasis Mariusz Duda, tiksliau, vienoje dainoje „Idyll“. „Winding Stars“ bei „In Closeness“ yra labai įsimintinos dainos, taip pat intriguoja ilgoji minimalistinė „Hunt“ magija. Vis tik išsirenku vieną klasiškiausių albumo kūrinių „Nuke“, kuris iš paprastos melodijos virsta pinkfloyd‘iška fantastika, sukrečiančia iki pat gilumos, o kur dar papildomos elektroninės detalės, sulipdančios visą dainos atmosferą...
„Wobbler“ naujasis albumas sukėlė tikrą euforijos bangą progresyvistų bendruomenėje. Nemažai kas naująjį albumą „From Silence to Somewhere“ jau tituluoja geriausiu XXI amžiaus klasikinio progresyvaus roko albumu. Taip, šis albumas sutraiško tave dar net neužbaigus jo klausyti pirmąjį kartą, tačiau žiūrint į jį kritiškai jis neatrodo toks beprotiškai nepakartojamas. Netgi drįsčiau teigti, kad stiprios „Emerson, Lake & Palmer“, „Yes“ bei „King Crimson“ įtakos vietomis virsta galbūt tyčiniu, galbūt netyčiniu jų skambesio mimikavimu. Tačiau tikrai nenoriu sumenkinti šio puikaus darbo, aš jį labai mėgstu, nors dar neturėjau progos giliau pakapstyti, girdėjau tik porą kartų. Iškart įsikalė į galvą „Fermented Hours“, kuri prasideda chaosu ir motyvu, bent jau ritmiškai nerealiai panašiu į „UFO“ – „Lights Out“, po to kiek viskas nurimsta iki „Renaissance“ primenančios atmosferos, o po to vėl užkyla. Ypač nuotaikingi motyvai prasideda ties kompozicijos viduriu.
Šiam sąraše vietos radau ir „Cosmograf“ bei jo naujajam albumui „The Hay-Man Dreams“. Šis projektas yra tikrai nepelnytai nepastebimas, „Cosmograf“ kūryba yra atmosferiška, išmoninga bei įdomi. Tiesa, man daug labiau patiko praeitas albumas „The Unreasonable Silence“, kurio į 2016-ųjų topą neįtraukiau vien dėl to, kad apie jo egzistavimą sužinojau tik metais vėliau. Taigi, 2017-aisiais mėgavausi dviem albumais iškart. „The Hay-Man Dreams“ yra labai ramaus, net „Cosmograf“ standartais ramaus ir lengvo skambesio albumas, sunkaus roko čia nė kvapo. Tačiau ir lengvas atmosferinis rokas pasiduoda įvairioms įdomioms manipuliacijoms: „Trouble in the Forest“ skamba nostalgiškai, „The Motorway“ net visai pozityviai, „Cut the Corn“ gražiai žaidžia akustinė gitara, brėždama statišką melancholiją, vienintelėje „Hay-Man“ pateikiama šiek tiek įvairesnių skambesio fejerverkų bei sunkesnių rifų. Man pati įtikinamiausia daina yra „Tethered and Bound“. Kaip jau esu ne kartą minėjęs, tai viena tamsiausių ir melancholiškiausių girdėtų dainų, atmosfera ant tiek paveiki, kad aš negaliu nesimėgauti tuo kūriniu. Pabandykite ir jūs patirti tą gilią melancholijos duobę!
Be Amarok ir Wobbler visos kitos atrinktos grupės su jų naujausiais albumais buvo ir mano akiratyje. Mūsų su Einaru simpatijos progresyviam rokui gan dažnai apsistoja prie to paties objekto. Skirtumai atsiranda akcentuojant kurią albumo dainą vertiname labiau. Šiemet, o ko gero pastarąsias metų savaites, Einaras mėgavosi melancholija ir tai lėmė jo topo galutinę išvaizdą.
Aš gi labiau linkstu prie trankesnio sąskambio, šiurkštesnių išraiškų, nes mane tuo pačiu metu vilioja sunkaus metalo muzika. Aišku, melodika ir emocijų tyrumas irgi aktualu.
Trumpai drūtai – topas mano skonio. Wobbler - puikus man atradimas.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Tikrai labai jau toks melancholiškas sąrašas, truputi svetimas man, tačiau vis tiek man atrodo pakankamai skoningas ir originalus, palyginus su daugeliu kitų, už ką gerbiu ir vertinu. Pirmos dvi vietos - suprantama, priimtina. Labiausiai mano dėmesį patraukė Soen, turbūt tas vokalas, primenantis Jono Renkses iš Katatonios, o instrumentinė dalis labai gražiai, harmoningai suskambėjo man šalia vokalo. Dar vienas toks labiau išsiskiriantis iš kitų kūrinėlis, tai Wobbler, turbūt tikėjausi iš tavęs daugiau tokių dalykėlių, nes man jie kaip ir įdomiausi yra. Tačiau kiti irgi visai neblogai susiklausė, tik vieną 7 daviau, kurį skyriau Amarok, nes matyt nelabai supratau, neatitiko skonio, kaip ir tavo aprašytos asociacijos nelabai suveikė. Tai tiek galiu pasakyti.
Bet kokiam mano sąraše vyrauja melancholija... aš gi pinkfloyd'iško, kingcrimson'iško tipo klausytojas.
Soen būtina perklausyti visą albumą, nes visos dainos jame yra labai efektingos...
Dėl Wobbler ir panašių į juos dalykėlių — aš esu smarkiai įlindęs į visokių melancholistus, pasitikiu jų leidžiama muzika ir juos seku, tačiau dėl to prarandu laiko ir jėgų klausytis kitokių progresyvistų, tų klasikinių progresyvistų kaip Wobbler. Aš Wobbler apskritai atradau gal tik pernai ir nedaug jų esu klausęs. Šį albumą tik jau metų pabaigoje beieškodamas to, ką galėjau įdomaus praleisti. Taip kad kitiems metams linkiu nesitikėti nieko panašaus į Wobbler.
Dėl Amarok ir šitos konkrečios dainos Nuke — progarchives.com vienoje iš dviejų Amarok naujojo albumo apžvalgų irgi autorius pareiškė, kad Nuke jam nedaro jokio poveikio. Todėl siūlau gerokai kitokią dainą iš to albumo bandydamas sudominti ir parodyti viso albumo įvairialypiškumą (nes ir šis topas sudarytas pagal albumus, o ne šias konkrečias dainas).
Soen ir taip planavau perklausyt visą albumą. Man irgi patinka tas principas, sudarinėjant tokius dainų topus, peržvelginėti visą albumą tuo pačiu, nes kaip teisingai ir rašei, taip lengviau susidaryti teisingą, galutinį įspūdį apie pasirinktą dainą, kadangi kontekstas yra labai reikšmingas dalykas, o ypač bandant įvertinti kritiškai.
In Closeness jau geriau, man jaučiasi šiokie tokie depešiški vibe'ai, bet, vis tiek skambesys kažko tai netraukia ir viskas, matyt be palaipsninio prisijaukinimo jokios simpatijos čia negalimos, bet neturiu tiek laiko kažką jaukintis, kas man neitin įdomu
O gaila išties, kad galiu nesitikėti daugiau nieko panašaus į Wobbler. Dabar bus sunkiau atradinėti pačią įdomiausią man prog roko muziką, bet nieko, yra pilna ir kitokių, gerų šaltinių
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
Tikrai labai jau toks melancholiškas sąrašas, truputi svetimas man, tačiau vis tiek man atrodo pakankamai skoningas ir originalus, palyginus su daugeliu kitų, už ką gerbiu ir vertinu. Pirmos dvi vietos - suprantama, priimtina. Labiausiai mano dėmesį patraukė Soen, turbūt tas vokalas, primenantis Jono Renkses iš Katatonios, o instrumentinė dalis labai gražiai, harmoningai suskambėjo man šalia vokalo. Dar vienas toks labiau išsiskiriantis iš kitų kūrinėlis, tai Wobbler, turbūt tikėjausi iš tavęs daugiau tokių dalykėlių, nes man jie kaip ir įdomiausi yra. Tačiau kiti irgi visai neblogai susiklausė, tik vieną 7 daviau, kurį skyriau Amarok, nes matyt nelabai supratau, neatitiko skonio, kaip ir tavo aprašytos asociacijos nelabai suveikė. Tai tiek galiu pasakyti.
Bet kokiam mano sąraše vyrauja melancholija... aš gi pinkfloyd'iško, kingcrimson'iško tipo klausytojas.
Soen būtina perklausyti visą albumą, nes visos dainos jame yra labai efektingos...
Dėl Wobbler ir panašių į juos dalykėlių — aš esu smarkiai įlindęs į visokių melancholistus, pasitikiu jų leidžiama muzika ir juos seku, tačiau dėl to prarandu laiko ir jėgų klausytis kitokių progresyvistų, tų klasikinių progresyvistų kaip Wobbler. Aš Wobbler apskritai atradau gal tik pernai ir nedaug jų esu klausęs. Šį albumą tik jau metų pabaigoje beieškodamas to, ką galėjau įdomaus praleisti. Taip kad kitiems metams linkiu nesitikėti nieko panašaus į Wobbler.
Dėl Amarok ir šitos konkrečios dainos Nuke — progarchives.com vienoje iš dviejų Amarok naujojo albumo apžvalgų irgi autorius pareiškė, kad Nuke jam nedaro jokio poveikio. Todėl siūlau gerokai kitokią dainą iš to albumo bandydamas sudominti ir parodyti viso albumo įvairialypiškumą (nes ir šis topas sudarytas pagal albumus, o ne šias konkrečias dainas).
Tikrai labai jau toks melancholiškas sąrašas, truputi svetimas man, tačiau vis tiek man atrodo pakankamai skoningas ir originalus, palyginus su daugeliu kitų, už ką gerbiu ir vertinu. Pirmos dvi vietos - suprantama, priimtina. Labiausiai mano dėmesį patraukė Soen, turbūt tas vokalas, primenantis Jono Renkses iš Katatonios, o instrumentinė dalis labai gražiai, harmoningai suskambėjo man šalia vokalo. Dar vienas toks labiau išsiskiriantis iš kitų kūrinėlis, tai Wobbler, turbūt tikėjausi iš tavęs daugiau tokių dalykėlių, nes man jie kaip ir įdomiausi yra. Tačiau kiti irgi visai neblogai susiklausė, tik vieną 7 daviau, kurį skyriau Amarok, nes matyt nelabai supratau, neatitiko skonio, kaip ir tavo aprašytos asociacijos nelabai suveikė. Tai tiek galiu pasakyti.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
Nu ką, nemaža tikimybė, kad vistik My Dying Bride nebus Kilkim Žaibu, atšaukė beveik visus šių metų pasirodymus. Tik organizatoriai kažkaip neskuba pranešti ir toliau reklamuoja..
guess I did make my name out of my drumming, and I have the big drum sets, and I'm doing all these crazy, odd-time signatures, so, yeah, I guess drumming was very important to what made me popular.
Pirminis išdėstymas
„Music.lt“ narių reitingas
Šiuo metu naršo narių: 0
Neregistruotų vartotojų: 254
Iš viso užsiregistravę: 73333
Naujausias narys: irving54x
Šiandien apsilankė: 47971
2018 m. sausio 10 d. 05:56:01
Be Amarok ir Wobbler visos kitos atrinktos grupės su jų naujausiais albumais buvo ir mano akiratyje. Mūsų su Einaru simpatijos progresyviam rokui gan dažnai apsistoja prie to paties objekto. Skirtumai atsiranda akcentuojant kurią albumo dainą vertiname labiau. Šiemet, o ko gero pastarąsias metų savaites, Einaras mėgavosi melancholija ir tai lėmė jo topo galutinę išvaizdą.
Aš gi labiau linkstu prie trankesnio sąskambio, šiurkštesnių išraiškų, nes mane tuo pačiu metu vilioja sunkaus metalo muzika. Aišku, melodika ir emocijų tyrumas irgi aktualu.
Trumpai drūtai – topas mano skonio. Wobbler - puikus man atradimas.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2018 m. sausio 4 d. 16:38:28
Soen ir taip planavau perklausyt visą albumą. Man irgi patinka tas principas, sudarinėjant tokius dainų topus, peržvelginėti visą albumą tuo pačiu, nes kaip teisingai ir rašei, taip lengviau susidaryti teisingą, galutinį įspūdį apie pasirinktą dainą, kadangi kontekstas yra labai reikšmingas dalykas, o ypač bandant įvertinti kritiškai.
In Closeness jau geriau, man jaučiasi šiokie tokie depešiški vibe'ai, bet, vis tiek skambesys kažko tai netraukia ir viskas, matyt be palaipsninio prisijaukinimo jokios simpatijos čia negalimos, bet neturiu tiek laiko kažką jaukintis, kas man neitin įdomu
O gaila išties, kad galiu nesitikėti daugiau nieko panašaus į Wobbler. Dabar bus sunkiau atradinėti pačią įdomiausią man prog roko muziką, bet nieko, yra pilna ir kitokių, gerų šaltinių
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2018 m. sausio 4 d. 16:03:16
Bet kokiam mano sąraše vyrauja melancholija... aš gi pinkfloyd'iško, kingcrimson'iško tipo klausytojas.
Soen būtina perklausyti visą albumą, nes visos dainos jame yra labai efektingos...
Dėl Wobbler ir panašių į juos dalykėlių — aš esu smarkiai įlindęs į visokių melancholistus, pasitikiu jų leidžiama muzika ir juos seku, tačiau dėl to prarandu laiko ir jėgų klausytis kitokių progresyvistų, tų klasikinių progresyvistų kaip Wobbler. Aš Wobbler apskritai atradau gal tik pernai ir nedaug jų esu klausęs. Šį albumą tik jau metų pabaigoje beieškodamas to, ką galėjau įdomaus praleisti. Taip kad kitiems metams linkiu nesitikėti nieko panašaus į Wobbler.
Dėl Amarok ir šitos konkrečios dainos Nuke — progarchives.com vienoje iš dviejų Amarok naujojo albumo apžvalgų irgi autorius pareiškė, kad Nuke jam nedaro jokio poveikio. Todėl siūlau gerokai kitokią dainą iš to albumo bandydamas sudominti ir parodyti viso albumo įvairialypiškumą (nes ir šis topas sudarytas pagal albumus, o ne šias konkrečias dainas).
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2018 m. sausio 4 d. 14:35:21
Tikrai labai jau toks melancholiškas sąrašas, truputi svetimas man, tačiau vis tiek man atrodo pakankamai skoningas ir originalus, palyginus su daugeliu kitų, už ką gerbiu ir vertinu. Pirmos dvi vietos - suprantama, priimtina. Labiausiai mano dėmesį patraukė Soen, turbūt tas vokalas, primenantis Jono Renkses iš Katatonios, o instrumentinė dalis labai gražiai, harmoningai suskambėjo man šalia vokalo. Dar vienas toks labiau išsiskiriantis iš kitų kūrinėlis, tai Wobbler, turbūt tikėjausi iš tavęs daugiau tokių dalykėlių, nes man jie kaip ir įdomiausi yra. Tačiau kiti irgi visai neblogai susiklausė, tik vieną 7 daviau, kurį skyriau Amarok, nes matyt nelabai supratau, neatitiko skonio, kaip ir tavo aprašytos asociacijos nelabai suveikė. Tai tiek galiu pasakyti.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.