2018 metams prasidėjus atrodė, kad svarbesni, širdžiai artimesni, aktualesni atlikėjai susikoncentravo į savo kūrybinį procesą ir metai bus ne tokie įspūdingi lyginant su ankstesniais pagal naujos muzikos gerumą ir kiekį. Bet tai tebuvo iliuzija, nes kai pradėjau nagrinėti įvairius albumus, daugelis jų pasirodė labai solidūs. Dešimtuko sudarymas šiemet buvo kaip niekad sudėtingas. Yra mažiausiai 20 naujų albumų, kuriems šiemet parašiau 9 balus ir daugiau, todėl iš jų atrinkti 10 yra iššūkis. O dar blogiau, kai reikia atrinkti ne 10 albumų, bet 10 dainų. Todėl aš, kaip ir kiekvienais metais, šį topą sudarinėsiu pagal bendrą viso albumo įspūdį, o išrinksiu tiesiog didžiausią įspūdį palikusias to albumo dainas.
„Gazpacho“ albumas „Soyuz“ man buvo pirmoji pažintis su „Gazpacho“ kūryba ir iškart šį albumą pradėjau laikyti vienu favoritu. Praėjus pusmečio po jo išleidimo, „nudrožęs“ jį keliasdešimt kartų (tam net CD įsigijau) net drįstu sakyti, kad tai vienas geriausių dešimtmečio albumų bent jau progresyvios muzikos zonoje. Albumas, kaip ir pridera jo pagrindinei minčiai, labai kosmiškai ir atmosferiškai skambantis, tačiau turintis įspūdingų instrumentinių momentų, taip pat pasižymintis nepriekaištinga dainų kompozicija. Galbūt ne visos dainos savo efektu pribloškia, bet albumas praktiškai neturi silpnų vietų. O pirmoji „Soyuz One“ savo atmosfera palieka klausytoją apšalusį. Mano metų daina numeris vienas. Neveltui ją ir Alvydas nominavo į savo topą.
Puikaus britų multiinstrumentalisto Andy Tillison grupė „The Tangent“ šiam amžiuje palaiko gyvą klasikinį 70-ųjų progresyvaus roko skambesį ir toliau produktyviai dirba. Visai neseniai, lapkričio pabaigoje išėjo naujas albumas „Proxy“, kurį grupė spėjo paruošti vos per metus laiko. Šis albumas netelpa nei į grupės, nei į progresyviojo roko kaip žanro rėmus. Čia „The Tangent“ drįsta leisti į avantiūras su džiazo, fanko, bliuzo muzika. Kai kurios ritminės sekcijos skamba kaip sunkus metalas. Visa tai įvelkama į klasikinę progresyvaus roko instrumentuotę. Įdomiausias numeris albume yra „The Adulthood Lie“ — tai iš esmės suprogresyvinta šokių muzikos kokofonija, ištampyta iki 16 minučių trukmės, balansuojanti ant parodijos ribos, tačiau instrumentaliai ši avantiūra yra nepriekaištinga ir išlaiko dėmesį taip gerai, kad 16 minučių pradeda atrodyti kaip normali vienos dainos trukmė.
Progresyvaus roko veteranų „Riverside“ naujas albumas „Wasteland“ persmelktas gedulo visomis prasmėmis: tai grupę ištikusios gitaristo Piotr Grudziński mirties refleksija. Tačiau šiame albume taip tvirtai įsigėręs šis liūdesys, kad jis užkrečia klausytoją ir albumo muzika palaipsniui pradeda daryti labai sentimentalų įspūdį. Gal šis albumas nėra toks progresyvus nei ankstesni, tačiau šio pranašumas — įtraukianti atmosfera. Žinoma, nestokojant neįprastų muzikinių momentų. Šis albumas suskaldė „Riverside“ gerbėjus, tačiau pritraukė ir naujų, pavyzdžiui, mane. Tai pirmas „Riverside“ albumas, kuris man nuoširdžiai ir net labai patinka. Deleguoju topui dainą „River Down Below“, bene vienintelę baladės skambesio dainą tope. Tiesiog grožis.
MJK yra labiausiai muzikos gerbėjus erzinanti persona XXI amžiuje, tikriausiai. Na, bet 50 procentų savo kaltės gerbėjams jis išpirko — po 14 metų išleido naują studijinį „A Perfect Circle“ albumą (kita pusė kaltės priklauso „Tool“ gerbėjų stovyklai). Visiškai ne toks, kokie buvo „Mer de Noms“ ar „Thirteenth Step“. Taip skiriasi, kad aš, net nebuvęs „A Perfect Circle“ gerbėju, patapau jų naujo albumo garbintoju. Alternatyvumas čia įvairialypis: nuo vingrių pianino partijų „Eat The Elephant“ dainoje iki beveik elektropopsiškos statikos dainoje „Get The Lead Out“. Velniškai originalus skambesys. Labiausiai stogą man nunešė „TalkTalk“, kurios vienintelis trūkumas, kad ji neturi nieko bendro su kadaise egzistavusia artpop‘o grupe „Talk Talk“.
„WorldService Project“ atradau naršydamas po progresyvios muzikos gerbėjų blog‘us. Labai energingas, net sunkus džiazo skambesys. Grupė yra vadinama punk-jazz stiliaus atstovais, beklausydamas pradedi suprasti, iš kur čia tas punk žodis nukrenta. Albumas „Serve“ man labai tiko važiuojant dviračiu, pakrovė energijos ir nuotaikos. „Now This Means War“ yra sunkaus roko ir pompastiško džiazo mišinys, suderintas su poliglotišku ir deklaratyviu visų mūsų gyvenimo negatyvumų, kurie ir įžiebia karo kibirkštį, išsakymu.
Tai, ką pastaruosius metus „Aphex Twin“ kuria, tiesiog žavi. Žinoma, jo ankstyvieji atmosferinės elektronikos (ambient‘o) darbai išliks legendiniai, tačiau jo perėjimas į agresyvų IDM skambesį dar daugiau simpatijų kelia. Jau „Syro“ buvo įspūdingas albumas, tačiau 2018-aisiais išleistas nepilnas albumas (EP) „Collapse“ yra daugybės aplodismentų vertas darbas ir tiesiog vaizdus traktatas, kaip turi būti konstruojamos daugiaplanės elektroninės muzikos kompozicijos. Ritminiai perėjimai nuoseklūs, dinamiški ir energingi, melodijų motyvai keliais sluoksniais kaitaliojasi, palaiko gyvybę kūriniuose. Geriausias „muzikos architektūros“ pavyzdys man yra trečiasis albumo kūrinys „MT1 t29r2“.
Ir klausiu savęs, kodėl „A Forest of Stars“ taip žemai šįkart? „Grave Mounds And Grave Mistakes“ neabejotinai yra drąsiausias grupės albumas. Ir jis toks įvairus, kad tam tikruose momentuose vidinis balsas sako, kad tai turi būti geriausias grupės albumas, o tam tikrais momentais tiesiog nesupranti, kur link eina kompozicija. Juodmetalio gerbėjai sako, kad šiame albume daug gotiško folk motyvo, tačiau kaip tik atrodo, kad tos „gotiškesnės“ kompozicijos labiausiai prisideda prie šio albumo praturtinimo. Ypač įspūdingos yra kompozicijos „Tombward Bound“, „Premature Invocation“ ir „Children of the Night Soil“, kuriose puikiai susijungia šie skirtingi grupės skambesio charakteriai, taip gaunamos įdomios, bene teatrališkai skambančios kompozicijos. Šį albumą dar ilgai tyrinėsiu, nes turiu nuojautą, kad jis pretenduoja būti mano nauju favoritu grupės diskografijoje.
„Shining“ atradau atsitiktinai: ieškojau norvegų „Shining“, kurie vasarį koncertuos Vilniuje, radau dar įdomesnius švedus „Shining“, kurie irgi kuria tamsų, bet tuo pačiu ir gana drąsų, dinamišką metalą. Nors naujausią grupės albumą „X — Varg Utan Flock“ atradau tik gruodį, jį klausiau tiek daug kartų, kad jis visas susigulėjo ir puikiai prilipo man. Labai įdomios, puikia atmosfera pasižyminčios energingos kompozicijos, o jas ypač praturtina švedų kalba (viena man gražiausiai skambančių kalbų). Renkuosi „Jag Är Din Fiende“, kuri prasideda stipriai, bet turi ir nemenką melancholinį intarpą.
„Kayak“ irgi yra 2018-ųjų atradimas, nors grupė yra iš senojo aštunto dešimtmečio. Didelės įtakos muzikos pasauliui nepadarę olandai, matyt todėl ir yra mažiau žinomi. Jų 17-ajame albume „Seventeen“ (koks įžvalgus pavadinimas!) radau tai, ko pasigendu šiuolaikinėse grupėse, kurios bando groti kažką panašaus į simfoninį 70-ųjų progresyvų roką: natūraliai ir didingai skambančias daugiaplanes siuitas. Šiuolaikinės grupės remiasi tokių grupių kaip „Kayak“ darbais, tačiau tie veteranai pavyzdį ima daug geresnį — iš klasikinės muzikos. Britų progresyvistai iš grupių „Yes“, „King Crimson“ yra akcentavę, jog didžiausias įkvėpimo šaltinis jiems yra XX amžiaus klasikinė muzika ir tas atsispindi jų simfoninio roko siuitose. „La Pelegrina“ skamba tikrai kaip surokinta klasikinės muzikos siuita, turinti ir gražų melodinį „romansišką“ motyvą, ir maršišką instrumentalą, ir net bachiškai skambančių interliudų. Ir tai yra 2018-ieji! Negana to, albume „Seventeen“ yra dar dvi puikios ilgos kompozicijos „Walk Through Fire“ ir „Cracks“. Likusi albumo dalis užpildyta puikaus arena rock skambesio dainų, kurios ne iš tolo neprimena nuvalkioto popso, na, gal tik keliose vietose.
Mano dešimtukas užsibaigia man puikiai pažįstamu atlikėju „Ihsahn“. Ir dėl šios pozicijos aš labiausiai abejoju, dėl jos paaukojau didelį įspūdį man padariusią progresyvių metalistų „Haken“ kompoziciją „Veil“, tačiau „Haken“ albumas „Vector“ bendrai mane kiek nuvylė lyginant su „Affinity“, o štai „Ihsahn“ mane tikrai sudomino. Man nesunku paaiškinti, kodėl man naujasis „Ihsahn“ darbas „Amr“ pasirodė toks artimas, kad net ir dabar esu juo užkrėstas. Pernai klausiau daug norvegų „Ulver“ ir apskritai apčiuopiau tą briliantinį tamsumą alternatyvioj, beveik gotiškoj skandinavų muzikoje. „Ihsahn“ pataikė tiesiai į dešimtuką su „Amr“, nes jame yra ne tik agresyvaus „Ihsahn“ būdingo albumo, bet atsiranda sintezė su tamsiai skambančiais sintezatoriais ir galutinis rezultatas man primena 2017-ųjų „Ulver“ albumą „The Assassination of Julius Caesar“, kuris irgi pateko į mano dešimtuką. „Lend Me The Eyes of Millennia“ ir „In Rites of Passage“ leidžia pasimėgauti Ihsahn‘išku sunkumu, bet ypač didelį įspūdį man padarė mažiau metališka, bet atmosferiška, tamsi ir emocionali „Where Are You Lost And I Belong“. O ieškantiems viduriuko siūlyčiau pakilaus skambesio „Samr“
Labai artimas man šiemet Einaro topas. Kayak, man visai nežinomos grupės, albumas patraukė dėmesį iš karto. Yes/ELP užmojo muzika savyje slepia analizavimo ir palyginimo paskatas.Grupė su nemenku palikimu.
Riverside ir Lunatic Soul albumai mėnesį kitą buvo dėmesio rate, bet lemiamu momentu užleido pozicijas Cripled Black Phoenix ir Nosound panašaus kolorito dainoms. Lament – Riverside (Lament) – ilgai svarsčiau, kas liks tope: ši, ar Crippled Black Phoenix daina To You I Give. Abi vienodai stiprios ir mėgiamos, bet ir panašios savo emocine įkrova. Paprasčiausiai CBP albumą turiu įsirašęs ir su juo jau suaugau.
Buvo nusižiūrėta A Forest of Stars (Grave Mounds And Grave Mistakes) Scripturally Transmitted Disease –gaila, bet neužtekau valios perkrimsti šį albumą. Manau, jis turi potencijos, gal kiek mažiau už „Beware the Sword You Cannot See“, bet folkloro invazija stipriai veikia bendrą įspūdį.
By and Down the River – A Perfect Circle (Eat the Elephant) pradžioj labai mėgau šią dainą, bet po truputi atšalau. Lygiai kaip kad nutiko su Black Veil Brides albumu. Senesni šių grupių albumai geresni, ir imi klausyti juos.
Gazpacho albumas vienareikšmiškai vienas iš ryškesnių progresyvios muzikos albumų. Grupės vokalisto dainavimo maniera man primena IQ Nikolsono pastangas, tas kiek graudokas balsas jausmingose kompozicijose smeigia į širdį. Soyuz Out irgi dalyvavo atrankoje, bet neatlaikė vedamosios iš to paties albumo konkurencijos, nors momentais man ji būna stipresnė už aną.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Man made the cars to take us over the road
Man made the train to carry the heavy load
Man made electric light to take us out of the dark
Man made the boat for the water, like Noah made the ark
Man thinks about our little bitty baby girls and our baby boys
Oi jau cia turetu padirbeti viesuju rysiu specialistai.welcome to XXI century Negi nesimato kad rusai iki mano amziaus megsta vakarietiska kultura.ta pati muzika filmai drabuziai keliones.jiems priklauso ateitis te seniai pasilaidoja po tankais o ne jie
Pirminis išdėstymas
„Music.lt“ narių reitingas
Hip Hop Star
People of tomorrow
Session
US Forces
Walk On By
Šiuo metu naršo narių: 2
Neregistruotų vartotojų: 176
Iš viso užsiregistravę: 73327
Naujausias narys: kgrphwmtpj
Šiandien apsilankė: 210991
2019 m. sausio 10 d. 19:20:30
Labai artimas man šiemet Einaro topas. Kayak, man visai nežinomos grupės, albumas patraukė dėmesį iš karto. Yes/ELP užmojo muzika savyje slepia analizavimo ir palyginimo paskatas.Grupė su nemenku palikimu.
Riverside ir Lunatic Soul albumai mėnesį kitą buvo dėmesio rate, bet lemiamu momentu užleido pozicijas Cripled Black Phoenix ir Nosound panašaus kolorito dainoms. Lament – Riverside (Lament) – ilgai svarsčiau, kas liks tope: ši, ar Crippled Black Phoenix daina To You I Give. Abi vienodai stiprios ir mėgiamos, bet ir panašios savo emocine įkrova. Paprasčiausiai CBP albumą turiu įsirašęs ir su juo jau suaugau.
Buvo nusižiūrėta A Forest of Stars (Grave Mounds And Grave Mistakes) Scripturally Transmitted Disease –gaila, bet neužtekau valios perkrimsti šį albumą. Manau, jis turi potencijos, gal kiek mažiau už „Beware the Sword You Cannot See“, bet folkloro invazija stipriai veikia bendrą įspūdį.
By and Down the River – A Perfect Circle (Eat the Elephant) pradžioj labai mėgau šią dainą, bet po truputi atšalau. Lygiai kaip kad nutiko su Black Veil Brides albumu. Senesni šių grupių albumai geresni, ir imi klausyti juos.
Gazpacho albumas vienareikšmiškai vienas iš ryškesnių progresyvios muzikos albumų. Grupės vokalisto dainavimo maniera man primena IQ Nikolsono pastangas, tas kiek graudokas balsas jausmingose kompozicijose smeigia į širdį. Soyuz Out irgi dalyvavo atrankoje, bet neatlaikė vedamosios iš to paties albumo konkurencijos, nors momentais man ji būna stipresnė už aną.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly