Mantas Daleckis kartu su grupės „Awakening Sun“ nariais Niurnberge.Koncertai tai erdvė, kurioje išnyksta išorinio pasaulio ribos ir tam kas vyksta juose negalioja jokie įprastos rutinos dėsniai (taip, net jei ir koncertas vyksta lauke lyjant lietui). Suskambus pirmiesiems akordams – tarp muzikanto ir žiūrovo užsimezga ryšys, besitęsiantis priklausomai nuo pasirodymo trukmės, kurio apraiškas galima jausti ir tiesiogiai jame nebedalyvaujant. Siautulinga energija, jausminga harmonija, romantiškoji lyrika ar užkrečiantis ritmas ir jame dalyvaujantys bei šias akimirkas išgyvenantys asmenys: muzikantai scenoje ir publika jos prieangyje. Kaip juos tai veikia mes galime matyti žvitriaakių fotografų dėka, pro kurių akylą žvilgsnį nepraslysta niekas ir tuoj pat būna įamžintas. Pastarieji nematomo frontai herojai – savo darbą atlieka taip greitai, kad kartais net ir akyliausio žiūrovo nebūna susekti, tik vėliau save atranda užfiksuotą virtualiojoje erdvėje, besidairant minioje ar energingai linguojant. Tai kas gi jie, nepastebėtieji ir nesusektieji, meistriškai perteikiantys koncerto metu vyravusias emocijas, užfiksuotas nuotraukose.

2019 m. pabaigoje susipažinote su muzikos fotografijos grandu - Gediminu Bartuška, na, o 2020 metus pradedame su savaisiais. Jums prieš akis – Mantas Daleckis a.k.a. unrest.lt veidas. Šis jaunosios kartos muzikos fotografas, savo foto atminties kortelėse sukaupęs didžiulį fotografuotų koncertų kiekį, kaip kad: „Slipknot“, „Rise Against“, „Judas Priest“, „Iron Maiden“, „Muse“, „Aerosmith“, „Def Leppard“, „Scorpions“, „Red Hot Chili Peppers“, „In Flames“, „Rammstein“, „Papa Roach“, „Limp Bizkit“, „Alice Cooper“, „Queen“ ir daugybę kitų, kurių skaičius su laiku vis auga. Negana to, bendradarbiavo su sparčiai kylančiais modernaus death metal kūrėjais – „Awakening Sun“ ir yra fiksavęs jų gastroles po užsienį.

Nuo kada pradėjai fotografuoti?

- Fotografuoti pradėjau paauglystėje. Tuo metu tradiciškai fotografavau žmones, gyvūnus ir gamtą. Studijų metu nusprendžiau į tai pažiūrėti šiek tiek rimčiau.

Kas lėmė įsitraukimą į fotografiją?

- Žinoma ilgą laiką daugiau žaidžiau su fotoaparatu, net nežinojau ką pasirinkti nustatymai keičia. Kadangi jau šiek tiek fotografavau ir norėjau išmokti daugiau, studijuodamas pasirinkau fotografijos pamokas. Į jas nusprendžiau pasižiūrėti kitaip ir dėstytojui pristačiau nuotraukas iš koncerto.

Kodėl ir kada pradėjai fotografuoti koncertus?

- Iki 2013-ųjų turėjau tokį nedidelį tikslą - pamatyti visas mėgstamas grupes gyvai. Koncertų aplankiau gausybę, tekdavo ir po kelis kartus per savaitę apsilankyti ir vis su pavydu žiūrėdavau į tuos, kurie fiksuoja ir iš arti mato atlikėjus. Kaip ir minėjau, studijų metu sužinojau kaip kas veikia, pirmą kartą ant fotoaparato uždėjau blykstę ir 2013-aisiais nuvykau į savo pirmąjį koncertą.
Trivium (Manto Daleckio nuotr.)
Kaip prisimeni savo pirmąjį koncertą? Kieno tai buvo koncertas?

Pirmą kartą fotografavau vos savo antrąjį koncertą (pirmasis buvo dieną prieš) surengusius pop punk atlikėjus „Neck Deep“. Šiuo metu šie vaikinai groja ir per mūsų roko radiją, Facebook'e juos seka 370 000 žmonių, Spotify jų kas mėnesį klauso 1 200 000 klausytojų, o perklausos ir peržiūros „Youtube“ skaičiuojamos milijonais. Neblogai, tiesa?

Žinoma, buvo šiek tiek nepatogu blyksėti prieš atlikėjus (nors jie sutiko, kad būtų naudojama blykstė), tad galiausiai ją išjungiau, bet vis tiek nesijaučiau užtikrintas laviruodamas tarp gerbėjų su universiteto technika. Tada galvojau, jog ne viskas man pavyksta, bet stengiausi ir padariau keletą kadrų - pirmasis koncertas išmokė daug ir antrame klydau ženkliai mažiau.

Kaip dažnai fotografuoji koncertus?

- Daugiausiai per sezoną teko fotografuoti virš 100 renginių. Galbūt pusė jų buvo koncertai. Žinoma įprastai koncertai nėra labai dažni ir viskas labai priklauso nuo laikotarpio - visiems žinoma, jog Lietuva nėra lepinama didžiausiais koncertais, tad ieškoti patinkančios muzikos dažnai tenka vykti į užsienį.

Kas tau asmeniškai yra įdomiausia fotografuojant koncertus?

- Visada išsikeliu tikslą – padaryti bent vieną nuotrauką, kuri galėtų tapti tituline puslapyje. Turbūt įdomiausia yra pats faktas, jog fotografuoji legendinius atlikėjus, įamžini istoriją - visi mes grožimės prieš 30 metų užfiksuotais „Metallica“ ar „Iron Maiden“ koncertais, tikiuosi, jog po tiek laiko ir į savo fotografijas galėsiu žiūrėti kaip į muzikos istorijos momentą, didžiuosiuosi, jog užfiksavau tai, ko nepakartosim.

Ar jauti skirtumą fotografuojant mylimas grupes tarp tų, kurios ne visai mylimos?

- Žinoma. Mėgstamų grupių koncertams ruošiuosi labiau. Iš anksto domiuosi kokios dainos bus atliekamos, kas kur stovi, kas ką kokiu momentu atlieka ir kokio apšvietimo tikėtis – tai padeda planuotis ir nesiblaškyti renginio metu. Beje, tas jauduliukas, prieš mylimus atlikėjus, matyt, šiek tiek padeda - būtent mėgstamų atlikėjų galerijas laikau geriausiomis – „Papa Roach“, „Architects“, „Iron Maiden“, „Judas Priest“, „Slipknot“ ir t.t.
Depeche Mode (Manto Daleckio nuotr.)
Koncertų fotografavimas tau yra hobis ar gauni kažkokios finansinės naudos iš to?

- Daugiau hobis, bet teikia daugybę ne finansinės naudos.

Kas yra sunkiausia fotografuojant koncertus?

- Pirmasis sunkumas yra ten patekti, antrasis – susidoroti su apšvietimu ir prisitaikyti prie atlikėjo sąlygų. Na, jei tenka fotografuoti iš minios - išvengti gėrimų (juk tikrai koncerte yra tekę matyti skrendantį alaus bokalą), neužstoti žmonėms ir saugant techniką sugebėti namo parsinešti dėmesio vertą kadrą.

Koks yra pats įsimintiniausias koncertas, kurį yra tekę fotografuoti ir kodėl?

- Net nesu tikras... Galbūt „Rammstein“, nes vyko sausakimšame stadione? Arba „Aerosmith“, nes buvo pirmasis koncertas Siemens Arenoje? Galbūt „Def Leppard“, nes kadaise tai buvo mano pirmasis tokio dydžio koncertas ir po 8 metų fotografavau juos toje pačioje arenoje? Gal ir „Queen“, nuo kurių, dar vaikystėje, prasidėjo mano muzikinė kelionė? Na, kažkuris iš šių.

Juokingiausias atsitikimas fotografuojant koncertą?

- Juokingiausio turbūt nepamenu, bet visai neseniai teko išvysti gan keistą epizodą: grojant grupei į sceną iš moshpit'o užlipo vaikinas, atsisuko į minią, vienu staigiu judesiu liko su Adomo kostiumu, keletą akimirkų pasidemonstravo ir šoko atgal į minią. Palikti apatiniai dar kurį laiką gulėjo ant scenos. Ko tik per metalo koncertus nenutinka...

Ar turi mėgstamiausią grupę ir atlikėją, kuriuos norėtum nufotografuoti, bet dar nėra tekę?

- Turiu nedidelį sąrašą, kurio vardus po truputį braukau. Fotografavau savo favoritus „Architects“ (jau net tris kartus!), „Rise Against“, „Killswitch Engage“, „Bury Tomorrow“, „Bullet For My Valentine“, „Trivium“, „Slipknot“, „In Flames“, „While She Sleeps“ ir daugelį kitų. Numeris vienas mano sąraše – „Linkin Park“, kurių turbūt jau niekada nebenufotografuosiu. Dar liko „Parkway Drive“, „Metallica“, „Alexisonfire“, „The Ghost Inside“, „Anti-Flag“ ir pora kitų.
Papa Roach (Manto Daleckio nuotr.)
Kada ir kaip prasidėjo tavo ir „Awakening Sun“ pažintis? Kas pastūmėjo tave būtent su jais dirbti ir įspūdžiai iš to?

- Karjeros pradžioje, dar studijų metu, ieškojau būdų priartėti prie grupių ir nusprendžiau pasisiūlyti sukurti joms logotipus. Tai atrodė kaip itin įdomus būdas įgauti patirties. Viena tokių grupių buvo „Awakening Sun“. Jų albumuose ir atributikoje esantis logotipas gimė mano popieriaus lape. Taipogi, kai fotografavau savo antrąjį koncertą, scenoje grojo ir šie vaikinai. Nuotraukos pavyko žymiai geresnės, nei pirmą sykį ir mūsų pažintis prasidėjo. Šiek tiek bendradarbiavimo iš grafikos dizaino pusės, šiek tiek iš fotografijos ir galiausiausiai viskas atvedė iki to, jog kartu išvykome į turą po Europą. Tai buvo viena didžiausių mano svajonių, visada norėjau viską pamatyti iš arčiau, patirti tai, ko mano menki muzikiniai sugebėjimai nebūtų leidę - galėjau bent trumpam pasijusti grupės nariu. Esu jiems be galo dėkingas už tai. Tikiuosi, jog į turus išvyksiu dar ne vieną kartą.

Kas yra tavo didžiausi autoritetai fotografijoje?

- Dar iki fotografuojant, koncertų metu atkreipiau dėmesį į Jake Owens ir turbūt jis pastūmėjo mane link muzikos fotografijos. Visada žavėjo Tom Barnes grupių portretai, ne viena jo fotografija puošė mano kambario sienas. Fotografuodamas portretus stengiuosi į jį lygiuotis. Dabar žaviuosi Javier Bragado darbais ir tikiuosi kažkada surasti savo stilių, kaip padarė jis.

Ar skaitai koncertų recenzijas? Jos yra reikalingas užpildymas šalia foto galerijos ar nebūtinas?

- Retkarčiais paskaitau, tačiau vengiu didžiųjų portalų recenzijų – didžioji dalis jų būna parašytos dar iki prasidedant renginiui ir vėliau yra papildomos tik keletu sakinių. Atviras ir realybę perteikiančias recenzijas rasti sunkiau, nes ne visi drįsta pasakyti, jog kažkas buvo blogai ar ne taip. Manau, kad tiek recenzija, tiek galerija gali gyventi viena be kitos, tačiau kartu pateikia išbaigtą produktą tiems, kurie koncerte nedalyvavo, galbūt nori viską dar sykį prisiminti ar tiesiog nori išgirsti kitokią nuomonę.
Alice Cooper (Manto Daleckio nuotr.)
Tavo nuomone, muzikos fotografų bendruomenė yra konkurencinga? Kokius pastebi skirtumus tarp Lietuvos ir užsienio muzikos fotografų?

- Neneigsiu, yra šiek tiek - dažniausiai tai sveika konkurencija, bet deja yra ir tokių, kurie lipa per kitų galvas stengdamiesi pagauti kažin kuo geresnį kadrą. Čia išimtis, ne taisyklė, tikrai dauguma puikiai sutaria, vieni kitus pažįsta ir tarpusavy bendrauja draugiškai.

Užsienio valstybės turi daugiau koncertų, salių, leidinių, portalų, tad galbūt ir didesnis kiekis fotografų suteikia šiek tiek šaltumo bendravime, o pas mus ši bendruomenė ganėtinai maža ir bendraujame šilčiau. Pats procesas iš esmės toks pats Kaune ir Vilniuje, Londone ir Kopenhagoje.

Kokių patarimų galėtum duoti pradedantiesiems koncertų fotografams?

- Koncerto metu išlik nepastebėtas, prieš renginį pasiruošk ir pasiplanuok. Jei prie vokalisto nusidriekus fotografų eilė ir negali prieiti arčiau, pamėgink fotografuoti kitą grupės narį ar pamėgink naują rakursą iš tolėliau ir galbūt turėsi unikalų kadrą.

Mantą Daleckį kalbino Rūta Paitian

Nuorodos:
Unrest.lt Facebook
https://www.instagram.com/unrest.lt/