Bandau susivokti: gal tai, kad ši daina ir klipas startavo kaip albumo anonsas, o naujo DT albumo laukiau nekantraudamas, ir tai buvo nebe pseudo opera, o grupei budingas techninis progresyvas su labai kibia nors ir pigia melodija. Panaši situacija buvo su 2013 albumu, kai The Enemy Inside susirinko simpatijas, tame tarpe ir mano, kuri vėliau albumo kontekste nublanko, daina jau atrodė kaip susintetintas bombasteris.

Štampų ir savęs plagijavimo ko gero jau nebus galima išvengti, ir tame didelės bėdos nematau, nes DT stilius pamėgtas daugėlio ir daug kas jį kopijuoja. Žinoma, būtų sveikintinas nukrypimas, kaip su albumu Falling Into Infinity. Bet kaip jis buvo sutiktas kritikų ir kai kurių fanų?

Kol kas naujasis grupės darbas man  dar "virškinimo" stadijoje, bet jau dabar galiu sakyti, kad jis greta A Dramatic Turn of Events ir Dream Theater 2013. Yra dvi itin stiprios dainos - Signal to Noise ir At Wits End.  Aplamai, antriji pusė yra stipresnė.

Vis dar bandau atrasti, ką Alvydas ir 4Blackberry šiame kūrinyje aptiko tokio stebuklingo, nes man ši daina gerai įprasmina reiškinį, kai grupė pradeda kliūti už savo pačių klišių ir jas kartoti. Priedainio melodija atrodo ištraukta iš Systematic Chaos nepavykusių kadrų, nuvalkiota ir visai ne Dream Theater'iška pabaiga. Įžangoje gal kūrinys suintriguoja, bet tuo viskas ir pasibaigia. Mano galva, tai tikrai silpniausias viso, gana įdomaus naujojo albumo kūrinys ir jis man gerokai suklaidino prieš albumo išleidimą. Silpnas 8. 

Pasakiška. Eargazmas pasiektas 100%.

Macnas pone, va šitaip, šitaip reikia groti DT. Gitarą vejasi klavišai, o juos įrėmina būgnai su bosu. LaBrie irgi ne promachas. Oi, kaip mėgstu tokia muziką. 10.