– Kas žymę uždės, į velnio sveikatą tas gers -
Kapitonas subliūvo.
- Triumą lygi viršaus aukso prikraut
galėsim, šersim vaiduokliais jūrą!
Matau, trokštate turtų -
Tokie po mano vėliava geriausiai tinka,
jei į abordažą eit nedrebinat kinkų.
Lipkit į denį, mano gražuoliai.
Priimsiu visus, ir jūsų bus,
ko tik nesat svajoję!
–Pririškit patrankas, šiąnakt išplaukiam
su potvynio pirmąja banga.
Atsišvartuot, kelti bures ir tąją
juodą vėliavą, ką buvo slėpta.
Turkas, arabas, tapogi ispanas,
gaus pensų užspausti akis,
ir bet kurį pakrautą gražuolį
užklupsime visai iš arti.
Priimsiu visus, ir jūsų bus,
ko tik nesat svajoję!
Šešių dienų atstu nuo Kubos krantų
jie būrę aptiko žiūronais.
Iš bizanstiebio žvalgas sušuko:
- Aure, aukso flotilės tai galionas!
- Draugužiai, į beidevindą gult! –
kapitonas riaumojo, o akys bepročio.
- Kiekvienas, kas šiąnakt liks gyvas,
auksą į laivą temps ant kupros čia!
„Pasigailėkit“ - meldė įgula galiono,
bet veiduos gailesčio nė padujų.
Šienavo trumpi jūreivių kardai,
kraujas liejosi iš šaukiančių.
Nugintas į laivagalio denį
paskutinis gyvasis neišvengė mirties.
- Vyrai, laivas mūsų, – kapitonas šiepias.
– Nebeliko, kas išplepės.
Kapitonas pakilo nuo šilku trauktos sofos,
pistoletą spausdamas saujoj,
ir šūviu numušė spyną nuo geležinės skrynios
ir pabučiavo rubiną raudoną it kraujas.
- Duodu jums papuošalus iš turkio,
nukryžiuotąjį iš gryno aukso,
šimtą tūstančių sidabrinių realų,
kaip ir žadėjau iš anksto.
Na va ... matot, viskas prieš jus,
ko tik nesat svajoję!
Indigo įlanka mėnesienoj, čia inkarą išmetė tykiai.
Apakinti aukso aplink laužus sugulė jūrų plėšikai.
Rytas... baltos kriauklės ir molinė pypkė belikus,
o kol pėdsakus vėjas užpustyt baigė,
jie jau buvo toli, toli pranykę.
- Išpūstomis burėmis metėm iššūkį jūrom visom.
Kinkom vėją vakarį, ir gyvenkim kaip geidžiam su tom
išdykėlėm deginančiomis akimis Portobelo mieste,
kur girdėjom, kad/ karūną net
už kapšą aukso įsigysi mažne.
Jie tau patarnaus, rūbų prikraus
Tavo skarmalus keis į karališkus aksomo apsiaustus.
- Kas su manimi tostą gers?
Laisves duodu visas.
Šis miestas mūsų... šiąnakt bus.
- Smuklės šeimininke, vyno! Paties geriausio!
Pilną taurę numalšint jūrų vilkui troškulį.
Du ilgi metai kai karštinės bei įkritęs pilvas,
parazitai irgi, daro blogiausią kiek išgali.
Tegul stoja /naktis rojum.
Nešk šen persikus ir povus kol šonas plyš kuris.
Bet pradžiai noriu bakstelt į tinkamą vietą.
Šiąnakt jaustis karaliumi noriu.
Dešimt juodukių! Prancūzui nušluostysim nosį.
Atgal, šunys! Duokit erdvės joms apsisukt!
Nagi, saldūs Dangaus vartai, atsiverkit plačiai
Šiąnakt matysim, ar nudegins Dangus.
Kaip, degina ji?.. O, ji degina iš tiesų.
Noriu angelo ant auksinės grandinės
Į žvaigždes nujodysiu aš ją.
To paskutinio karto turės užtekti ilgam.
Jau išaušo, mes jau lipam laivan...
Rytinio potvynio vandenims pritvinkus
Vandenynas vėlei pravirko.
- Ši kompanija grįš, išauš diena tokia.
Jūsų ašaros graudina, bet tai kaina, kurią mokame,
Nes reikia imti laimikius ir šlovę įgyti, ją radus.
Išsilaisvinkit, grandinės kausto jūsų sielas, mes traukiam į Eldoradą.
Amžiams imsiu jus su savim kartu,
Kol pragaras nepašauks kiekvieną vardu...
- Kas išgers tostą, kurį siūlau
už velnią ir gilią žydrą jūrą,
tą auksas pavilios ...į svajonę!
|