4Blackberry

Skambėjimas neša truputi į stoner rock - traukia ausį visai. 

Matyt čia ir yra priežastis, kodėl aš taip niekada ir neįsitraukiau į AIC muziką - jie pernlyg lėti ir statiški mano skoniui, kad įžiebtų tą aštresnę emociją. Ši daina aiškiausias to pavyzdys. Apskritai, žinoma, nėra blogai.

Labai geras susigrojimas jaučiasi tarp narių. Taip pat didelis dėmesio kreipimas į kokybę, ypač koncertų metų. Patinka ką darot, varykit toliau.

Įdomi. Patinka instrumentinė dalis, dinamiška ir virtuoziška. Toks ne iš pirmo klausymo limpantis, bet geras kūrinys.

Kartais taip annoyingly primena Coldplay, bet šiaip patinka. Suku iš naujo, kad perprasčiau šiuos šiknius.

Panašu, kad ilgai mokėsi groti, jei tik dabar pirmi albumai leidžiami. Bet varo gan neprastai, paklausius 2018 m. albumo.

Oho. Reikėtų kažkaip tai organizuotis...

Antroje dalyje man pasirodė, kad naudojamas panašus stilius, koks yra muzikos ir vokalo sintezėje, kurį naudoja ir Opeth, turiu omenyje dalį nuo "Sometimes". Tiesiog užneša, geriausiu atveju sutapimas. Šiaip antra dalis labai integruota į įvairovę, elektroniniai garsai, būgnai pradeda nešti į etno muziką, tada įsijungia gitaros solo bei išryškėja fleita, taigi tie "nešimai" tarsi niekada nesibaigia. Kitos dalys yra apsiraminimas po didelio eksperimento. Arba tik paskutinė tokia yra, o vidurinė ta su būgnais ir fleita.

Gaila, kad į europinį originalų leidimą neįtraukta Stars Die, kuri labai tinka šio viso albumo kontekste.

Dar vienas neblogas instrumentalas, labai bliuzinis.

Šita kompozicija man netikėtai smarkiai patiko, o dar tekstas pridėjo efekto, todėl negailiu ir 10. Maloni staigmena.

Dabar bandau klausytis kasetinių darbų, pačių pačių ištakų.

Nežinau ką galėčiau įdomaus pasakyti apie šį debiutą. Pirmas blynas prisvilęs? Galbūt ne taip stipriai. Man klausosi sunkiai, nes klausyti nelabai yra ko. Kompozicijos labai lengvos ir paprastos, tačiau neįsimintinos ir be didelės vertės (mano nuomone). Greičiausiai Radioactive Toy yra viena pirmųjų rimtesnių išleistų Porcupine Tree dainų, kuri geriausiai atskleidžia, kas bus tolimesnėje jų karjeroje. Tad žmonėms, kurie nusprendė pradėti klausyts grupės nuo pradžios, į ją vertėtų atsižvelgti. Nine Cats yra labai alternatyvaus skambėjimo, tokia akustinė, tekstas primena Kurto Cobain'o stilių. And the Swallows Dance Above the Sun tokia įsimintinesnė man, nors vokalas primena Moby kažkaip keistai, tačiau tam tikrai nuotaikai daina gali susiklausyti. This Long Silence dar neprasta, tekstukas gan crazy, bet tuo geras.

Šiam debiutui nei daug, nei mažai - 7. Nors ir turėčiau rašyti mažiau.

Labai koncentruotos, vientisos sudėties albumas. Tokie Porcupine'nai iki šiol nebuvo man girdėti. Gal dėl ramios vasaros nuotaikos šis albumas puikiai sueina, žiemą jau nebesusiklausytų taip smagiai. Tekstai daug kur man paliko gerą įspūdį taip pat. Todėl negailiu ir 9.

Iš esmės, įdomus albumas, prie kurio mielai sugrįšiu kai ambientas labiau trauks. Kol kas trys dainos paliko neabejotiną didelę simpatiją - The Sleep of No Dreaming, Waiting (Phase one) bei Dark Matter. Albumui safe choice vertinimas - 8.

Puiku, aš net ir nenoriu suprasti tavęs daugiau. Kuo mažiau suprasiu, tuo geriau. Grojaraščių aš nesudarinėju čia, juos aš sudarinėju Spotify ir kokia tik noriu tvarka. Ši platforma seniai nebetinka grojaraščių sudarinėjimams, beje. Galite ir toliau ignoruoti mano nuomonę ir ją taip demonstratyviai atmetinėti. Lyg man rūpėtų.

Kam kalbėti apie kažkokius sukarpymus, jeigu kalba eina apie full length normalius kūrinius.

O jūs pagalvokite apie kitų žmonių, ne tik savo perspektyvas. Galbūt aš noriu savo palike'intų dainų sąraše turėti ne bet kokias, o specifiškai man ypatingiausias dainas. Rekomenduoju tiesiog pradėti žvelgti plačiau, matyti ne tik save, bet ir kitus žmones. Gal tada taps lengviau diskutuoti ir nebus tarpusavio nesusikalbėjimų.

Aš ne meno kritikė, aš esu tik žmogus, mėgstantis meną, ir vertinu jį labiausiai iš savos pozicijos - tai pirma priežasts, kodėl aš nesuprantu mano požiūrio kritikavimo. 3 minutės instrumentalo man yra mažai. Instrumentalus mėgstu bent 5 minučių minimum, o priežastis labai paprasta - per 3 minutes nespėji įsijausti, įsiklausyti į kūrinį, kuris neturėdamas žodžių dažnai gali pasakyti daug daugiau nei su jais.

Man kūrinys atrodo nevisavertis. Like'o yra verti tik tie kūriniai, kurie formuliškai atitinka standartus. Kuo kliudo toks nusistatymas?

Dėkui, šį vakarą pasiklausysiu. Nes turiu pripažinti, kad nors Camel laikau vienais stipriausių įvairiapusiškai progroko atstovų, tačiau visos jų kūrybos nežinau. Mielai padiskutuočiau vėliau kuris gi albumas stipresnis šia prasme.

Artrokas paprasčiausiai yra labai platus, platesnis už progroką, jei kalbant apie jų specifikas. Art rokui galima priskirti daugybę grupių bei atlikėjų, juolab, kad tai subžanras. Progroko bet kam nepriskirsi. Pvz, jei imant kokį David Bowie ar Bjork - jie labai tinkami artroko pavyzdžiai. Bet jei jie yra ryškiai ekspresyvūs, ekscentriški, tai nebūtinai kiti turi būti priėję prie tokio ekstremalaus lygio. Camel logiška priskirti prie progroko visų pirma dėl jų origin'ų, bet kad jie nėra vienas progrokas, tad tas atrodo nelabai tikslinga. Manau, tai vienas tų atvejų, kai negali dominuojančio stiliaus priskirti, tad turi sulipdyti vieną iš kelių pavadinimų.  

Dainos nemėgimas, vien dėl to, kad ji iškrenta iš pradinio, visiems pažįstamo grupės grojimo formato tik byloja apie "gerbėjų" nesugebėjimą palikti to, prie ko yra pripratę ir atverti protą naujiems grupės eksperimentams. Ypač tai kvaila šiuo atveju, kai Camel jau anksčiau yra išėję iš to pradinio savo skambesio (visas The Single Factor albumas yra toks, kas beje, tik dar įdomiau ir smagiau dėl diskografijos įvairovės faktoriaus, plius, yra savaip vertas simpatijų). Kitas dalykas, Camel net nėra iš esmės pirmiausia progroko grupė, jie pagrinde groja art roką (bent jau tokia kryptis man atrodo teisingiausia priskirti) su daug progroko detalių, ypač pirmoje karjeros dalyje (vėlesnės neteko nagrinėti kol kas).

Cloak & Dagger Man daina yra viena stipriausių albumo vietų, kadangi ji tiek dinamiška, kad išjudina tokį kind of baladinį statiškumą su likusiomis albumo dainomis, kurios dominuoja. Apskritai visas albumas gal yra pats melancholiškausias ir liūdniausias savo dainomis visoje Camel diskografijoje.

Na čia akivaizdžiai reikia ir šią sisteminę dalį keisti, kaip ir viską reikia keisti nuo pagrindų šioje svetainėje. Pastovėjome kampe jau pakankamai ilgai, dabar jau kai/jei bus tie pokyčiai, tai tiesiog viską reikės daryti daug protingiau ir apgalvočiau. Nors kaip sureguliuoti šią sistemos dalį, kad tie muzikiniai skoniai kuo geriau atspindėtų realią situaciją, nežinau, neišmanau. Čia turbūt reikėtų ir klausomų stilių duomenis integruoti, ir išvesti kažkokią tai sudėtingesnę formulę.

Struktūriškai labai gera elektronika, neneigsi, nors kažkaip netraukia manęs. Ne daugkartiniam klausymui.

Per daug Drive ir Blade Runner prisižiūrėjo. Jeigu būtų galima rinkti didžiausią metų nusivylimą, man neabejotinai pirmą vietą užimtų Muse.

Tai bent pažiūrėt, kaip buvo prieš 4 metus.