4Blackberry

Jei atsižvelgiant į skaičius dabar sistemoje, tai taip išsidėsto didžiausias procentas:

svaika - 26%

einaras13 - 24%

Alvydas1, ganedas - 17%

Konditerijus - 15%

HUMANOID - 14%

juozasp - 13%

muzikorius - 12%

enkeli, KastisG, SweetSix - 11%

rositara - 10%

Maloniai ir lengvai skaitosi tekstas, dar geriau nei kai kurios recenzijos. Beskaitant automatiškai kyla susidomėjimas minimomis grupėmis. Festivalis atrodo gerai subalansuotas, jis yra vienas tų, kuriame apsilankyti atrodo verčiausia tokiai melomanei, kaip aš, tačiau kasmet tai atkeliama į "kada nors" plotmę. Labiausiai sudomino Rotting Christ, dar prieš festivalį sužinojus, kad jie bus, kilo smalsumas, kaip skambės šie "scenos sunkiasvoriai" gyvai, atviroje scenoje. Ir panašu, kad gerai.

Jei The Musical Box yra kažkokia viršūnė, tai nebent tik šio albumo. Ir tikrai ne visos grupės. Ir prašome neprieštarauti sau pačiam skirtinguose komentaruose, nes tai sudaro asmens, kuriam ginčytis rūpi tik dėl pačio ginčo, o ne dėl sveikos diskusijos vystymo, įspūdį.

Aš manau, kad kai kalbama apie "grupės viršūnę", reikėtų neapsiriboti pavienėmis dainomis, kadangi šioms reikia bendresnio konteksto, kažkokio backgroundo, kad patvirtintų savo egzistencijos reikšmingumą. Jeigu albume visos dainos prastos, bet viena yra žiauriai gera, tai kaip tą dainą gali verstis liežuvis vadinti grupės viršūne?

Reikia įvertinti albumo kontekste. Va tada bus aišku tikrai.

Dainos dinamika tiesiog parbloškianti. Vietomis atrodo, kad grupė į progmetalį net užnešinėja, nors sunkumo tiek daug nėra. Akimirką pagalvojau, kad čia jau yra Genesis viršūnė, bet toks įspūdis susidarė tikriausiai dėl to, kad ilgai nesiklausiau jau muzikos taip gerai ir tokios geros, ir dar dėl to, kad dar nepažįstu Genesis taip gerai.

Viena geriausių man dainų iš filmų garso takelių.

Štai kas būna, kai žmogus pamiršta pridurti stebuklingus žodelius "aš manau".

Neteko domėtis tuo sąrašu, tai tik iš savo žinių lygio pasakiau taip.

Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas" (1935).

Trumpai pasakius, tai yra labai geras lietuviškas romanas, kuris galbūt nepelnytai yra per daug ignoruojamas. Bet sunku pasakyti, ar vertas jis daugiau dėmesio, kai rodos, realizmas ir misticizmas pernelyg glaudžiai persipynę jame. Bet romaną verta skaityti, jis gali sukelti daug įvairių emocijų, Simonaitytė rašo labai gražia vaizdinga kalba, galima pasimokyti iš tam tikrų situacijų matant veikėjų elgesio modelius.

Išsamesnį atsiliepimą apie knygą galima rasti mano tinklaraštyje, kurio nuorodą galima rasti informacijoje apie mane. Jeigu tatai kam nors įdomu pasirodys.

O vertinimas 8,5/10.

Keista tema, užtektų pagooglinti ir būtų atsakymas. Tiesiog nusiperki Acic iš vaistinės ir viskas. Nežinau kitokių. Nors dar yra kažkokie specialūs pleistrai, bet neteko naudotis.

Iš mano pusės tai tėra prisikabinimas dėl recenzijos kokybės, nagrinėjant, kur yra skundimasis, o kur yra kritika. Ir šiame straipsnyje mane užkabino nemokėjimas gerai išsakyti kritikos, kas sukūrė tiesiog tą įspūdį, kad recenzentas skundžiasi dėl to, ko ir taip buvo galima tikėtis. Sakinys "Apskritai grupė niekad netryško gausia energija, o šį kartą viskas buvo daug prasčiau" tą gali atskleisti. Kita mano dalis supranta, kad tai tėra žmogiškų emocijų natūralus reiškimas, na bet aš negaliu nežiūrėti į profesionalų recenzijos išpildymą. Tokia mano perspektyva, nieko nepadarysi :)

Nu nežinau, man pavyzdžiui, kvaila atrodo skųstis atlikėjais, kurie jau yra metuose ir turi tiek patirties. Juk toli gražu ne kiekvienas, net ir legendinių grupių koncertas nebūna tobulas. Reikia gerbti ir išvis džiaugtis, kad turi galimybę pamatyti ir išgirsti legendinę grupę gyvai. Čia tikrai nemetas kelti kažkokius savo standartus ir lyginti su Iggy Pop ar Dave Gahan. Kelkite jaunoms grupėms standartus geriau. Nes jiems dar yra ką pasiekti, sukurti naujo, yra vietos tobulėti. Suprantu, kad yra noras kuo geriau praleisti laiką, pagal sumokėtą kainą, bet realiai reikia suvokti, kad negausi to pačio, ką girdi studijiniuose įrašuose. Ypač sunku suvokti man tokius skundus iš žmonių, kuriems koncertai yra didelė gyvenimo dalis, veik įprotis.

Labiausiai patiko Haruki Murakami ir Kurto Vonneguto darbo etikos (artimiausios, priimtiniausios). Čia komentuojant žemiau pateiktą straipsnį :D

Šis albumas turi tiek visokių skirtingų atspalvių ir poteksčių, kad man dar sunku surinkti reikalingą kiekį žodžių. Kai, galima sakyti, kiekviena daina yra skirtinga, skleidžia skirtingas mintis ir nuotaikas, tai atsiranda tas pasimetimas vertinant. Aš tik asmeniškai žinau, kas yra albumo lyderės, ir tai būtent yra trys dainos, išėjusios pačios pirmosios. O su kitom aš dar matau daug vietos dirbti, gilintis. Čia netgi reikalingas laiko patvirtinimas teisingam šio albumo įvertinimui. Ar lyginti jį su ankstesniais A Perfect Circle albumais galima, nežinau, bet žinau, kad nei prastesniu, nei geresniu negaliu jo pavadinti, bent jau ne dabar. Jau skyriau 9/10, ir tai labai teisingas vertinimas iš mano pusės, nors gali pasirodyti ir per aukštas, kai kitų dainų apart tų trijų nepuolu aukštinti.

Iki apvalaus dešimtuko trūksta išraiškos, dabar tiesiog per daug statiška visa daina, o kai yra 6 minutės dainos, man tai yra labai didelė klaida.

Man šis albumas labiau linksta link 8, tačiau teisingai išvardinai albumo vinis. Kelios iš tų dainų laikosi mano mėgstamiausių viršūnėje iš DM. Ir šiaip yra dainų į kurias verta geriau įsiklausyti, manau.

Prasmingumą gal ir ne visada galima įžvelgti, bent jau ne tokį ir prasmingą prasmingumą. Bet šios dainos tekstas - vienas mėgstamiausių. Vien dėl to nepagailėsiu 10 šiam kūriniui. Atlikimas irgi gražus, ramus, mažiau besidrąskantis, kaip daugelio kitų albumo dainų.

Gal viena tų labiausiai pervertintų visuotiškai. Lyg ir kažkas panašaus į Right Here In My Arms, tik trūksta kažkokio cinkelio, kad sudomintų, gal per daug obnoxious, beskonė ji man.

Gerai parinkta daina, kaip įžanginė. Niekada nelipo tik ji man, per daug paprasta, neįdomi.

Laikiau Love Metal mėgstamiausiu HIM albumu ilgą laiką, bet dabar žiūriu, tiksliau klausau, ir nežinau, ką jame taip mėgti. Dabar bandau lyginti su Deep Shadows and Brilliant Highlights, ir kaip bebūtų keista, jame yra mažiau man mėgstamų dainų nei čia, ir vis tiek jis atrodo savaip geresnis. Manau, tai dėl dainų įvairovės. Negaliu pasakyti, kad šiame tos įvairovės trūksta, bet ir nėra jos tiek daug, kiek norėtųsi iš sekančio HIM albumo. Norėtųsi, kad jis jau būtų labiau pabrendęs, ir albumas, ir Ville kartu. Tačiau tai dar ne su šiuo albumu įvyksta, čia tarsi bandoma ir atkartoti Razorblade Romance, ir taip pat bandoma ieškoti naujų dalykų, o dalinai ir tęsiama tai, kas iš esmės dominavo Deep Shadows albume. Kas yra kartojama, tai daug pernelyg saldžių baladžių, su gan tuščiais tekstais (This Fortress Of Tears, The Sacrament, Endless Dark). Kas galbūt yra bandoma, tai įvesti naujų skambesių - prisiminus Soul On Fire dinamiką, aštrumą, ar Buried Alive By Love tempą. The Path čia man yra didžiausias jų eksperimentas, atliktas iki šiol, ir jį aš dievinu. Kaip daina, ji neatitinka tos standartinės, truputi supopsintos dainos, kai kalamas tas pats priedainis daug kartų, tekstas, na paskaitykite jį kelis kartus. Love's Requiem yra bonusinė daina, ją išgirdau daug vėliau, ir ji man paliko nemenką įspūdį tuo metu, sudomino jos trukmė, sunkumas bei lėtumas, tačiau šiaip ji niekuo neišsiskiria. Circle of Fear yra viena tų mano pervertintų dainų, priedainis gerokai per daug kartojamas, ir kai tas pats akordas gitaros tuo pačiu brazdinamas, irgi pradeda atsibosti po kurio laiko, tekstas geriau pagalvojus galėtų būti geresnis. Beyond Redemption su Sweet Pandemonium buvo mano gal mažiausiai atklausytos dainos, kurios iš pradžių atrodė išsiskiriančios kažkuo, sunkiau pasisavinamos, bet dabar jos atrodo tiesiog panašios vidutiniokės.

Mėgstamiausios dainos šios: Buried Alive By Love, The Funeral of Hearts, The Path.

Vertinimas: 8/10. Nors atrodytų vertas mažiau iš mano komentaro, tačiau iš tikro jis tokio pat lygio yra, kaip ir Deep Shadows and Brilliant Highlights, na ir nėra nei vieno vertinimo žemiau 9, kas sudaro keistą paradoksą šiek tiek. Greičiausiai atkreipiau dėmesį į bendrą kokybę.

Šioje šiek tiek išsijudinta iš tos pačios, pasikartojančios struktūros, kurios vyrauja beveik visose dainose vienodos. Priedainis truputi pabosta, taip dažnai kartojamas, bet ką čia darysi, čia vienas HIM bruožų, ir kadaise tai netrukdė. Bet dabar trukdo, taigi 10 rašyt jau neberašysiu.

Čia tai jau grynas "seilėtekis", pagal mane :D Traukia dėl to perdėto emocingumo, nors dabar nebe taip jau. Sunkios gitaros glosto širdį labiausiai.

Burtonas čia labai gerai pasidarbuoja, savo klavišiniais sukuria nepaprastą melodingumą (ir haunting jausmą), kuris turbūt taip ir traukia. Villes balsas, žinoma, iš auksinių laikų, angeliškas, taip pat prisideda prie melodingumo kūrimo. O šiaip baladė paprastutė, ne viena geriausių.

Dar viena pakankamai išsiskirianti iš kitų jų daina, nes šioje yra labai ryški dinamika, kaip jokioje kitoje. Tas akivaizdus ir greitas pasikeitimas tarp skirtingų dainos dalių. Viena tokia lyg ir depešiška, kita hard rokiška. Įdomus variantas.

Tai greičiausiai viena gražesnių HIM baladžių. Atlikimas, Villes balsas puikiai čia valdomas, o tekstas super poetinis ir tiesiog žavingas. Atklausyta, gyvų versijų verčiau pasiklausyti, daug įdomiau skamba.

Ne be reikalo ilgai laikiau šią dainą mėgstamiausia. Čia HIMai labai ekstremalų hard roką varo, viena išskirtinesnių jų dainų, suteikia energijos. Tekstas irgi neprastas.

Nei vengiu, nei nevengiu. Mano požiūris toks, kad alkoholis nėra geras būdas praleisti laisvalaikį/atsipalaiduoti, galbūt tai gali būti pagalbinė priemonė, bet ne pagrindinė, kaip kai kuriems žmonėms. Paprastai alkoholis netraukia, o jei tenka išgerti, tai per tam tikras progas, ar kompanijos palaikymo "proga", tik ir tada tai būna lengvieji gėrimai - alus arba vynas, labai retai kas nors naujo pabandoma, ir visada tik simboliškai, kaip sakoma. Rūšių ir firmų neminėsiu, nes pirmiausia, tiek neišmanau, o antra, ir taip dauguma gali atskirti prastą nuo neprasto. Labiausiai už viską tai "nepernešu" visokių kokteilių, miksų - nuo jų vimdo, jau geriau gryną gerti. O šampanas irgi yra baisus dalykas, kuo daugiau patirties turi su juo - tuo šlykštesnis. Tai tokių dalykų privengiu.

P.S. Tiems, kurie niekada nėra nusigėrę, linkiu ir neprarasti šios "nekaltybės" :D

Apparat - Goodbye 16 

Loic Nottet - Million Eyes 15

Dee Dee Ramone - Victim of Society 6

LostAlone - Ethereal 14 save

Gorillaz - Magic City 9 kill

Arctic Monkeys - Four out of Five 16

The Prodigy - No Man Army 15

Dr. Octagon - Real Raw 1 

Harlem - Witchgreens 13 

James Brown - Funky President 7

Štai kur pati geriausia sunkioji muzika slepiasi.