4Blackberry

Labai jau nebrandus šis tekstukas yra, nelabai man patinka. Daina tiesiog pravarymas gitaromis, kompozicija be jokių spalvų - prastokai.

Apparat - Goodbye 15 

Loic Nottet - Million Eyes 15

Dee Dee Ramone - Victim of Society 7 save

LostAlone - Ethereal 15

Gorillaz - Magic City 11 kill

Arctic Monkeys - Four out of Five 16

The Prodigy - No Man Army 15

Dr. Octagon - Real Raw 2 

Harlem - Witchgreens 13 

James Brown - Funky President 8

Apparat - Goodbye 14 

Loic Nottet - Million Eyes 15 

Dee Dee Ramone - Victim of Society 8 save

LostAlone - Ethereal 15

Gorillaz - Magic City 12 kill

Arctic Monkeys - Four out of Five 16

The Prodigy - No Man Army 15

Dr. Octagon - Real Raw 3

Harlem - Witchgreens 13 

James Brown - Funky President 10

Apparat - Goodbye 14 

Loic Nottet - Million Eyes 17  

Dee Dee Ramone - Victim of Society 8 save 

LostAlone - Ethereal 15

Gorillaz - Magic City 13 kill

Arctic Monkeys - Four out of Five 16

The Prodigy - No Man Army 15

Dr. Octagon - Real Raw 4

Harlem - Witchgreens 13 

James Brown - Funky President 10

DeLaLiutishkuz ten ne Dr. Octagon save'ino, o Gorillaz, tiesiog nunutrynė save nuo ankstesnio posto. Užtai prašome apsižiūrėti visada.

Apparat - Goodbye 14 

Loic Nottet - Million Eyes 17  

Dee Dee Ramone - Victim of Society 9 

LostAlone - Ethereal 15

Gorillaz - Magic City 12 kill

Arctic Monkeys - Four out of Five 16

The Prodigy - No Man Army 15

Dr. Octagon - Real Raw 7 save

Harlem - Witchgreens 13 

James Brown - Funky President 12

Mindhunter (2017-)

Naujas mėgstamiausias serialas. Ieškojau kažko tokio tobulai tinkančio savo skoniui (ką nėra lengva surasti). Pirma serija truputi sunkiai klijuojasi, tačiau antra... Nuo antros stebuklas įvyksta. Serialas apie tai, kaip veikia serijinių žudikų protas, tad įdomu įsijausti į veikėjus. Vaidyba kol kas atrodo nepriekaištinga, negaliu atsižavėti aktoriais. Yra vietų, kurios netgi sugeba pramušti mane. Taigi Mindhunter - medžiojantiems maisto savo protui.

Šis albumas visada kėlė dvejopus jausmus, nes lyginant jį su kitais, ar prieš tai buvusiu Razorblade Romance, ar po šio sekusiais Love Metal ar Dark Light, jis yra prie prastesnių, nors kita vertus, ir šiame yra dainų, kurios mano HIM dainų tope užima aukščiausias vietas, tad negaliu jo nuvertinti. Dabar labiausiai norisi išskirti būtent šias dainas: Pretending, Beautiful, Love You Like I Do, ir dar gal You Are The One. Šias išskiriu kaip pačias ypatingiausias dainas sau asmeniškai, bet ir objektyviai pažvelgus, jos man išsiskiria iš kitų HIM diskografijos dainų.

Pretending yra labai gerai sustyguotas struktūriškai kūrinys, kuriame nematau prie ko kabintis, ir jis visomis prasmėmis man atitinka tobulo definiciją.

Beautiful yra tiesiog keliantis tave transcendentiškai, ir čia per daug neprikomentuosi apie tokią dainą, nes jos reikia klausytis, įsiklausyti, pajusti visa savo esatimi.

Love You Like I Do yra turbūt tamsiausia ir niūriausiai skambanti daina apie meilę, ir ji tarsi oponuoja Beautiful visa savo atmosfera, kai Beautiful skamba kaip ekstazinė daina pakilimo būsenoje, o Love You Like I Do žemos vibracijos, pilna neigiamo meilės aspekto (kurio, beje, irgi reikia norint balanso).

O You Are The One yra dar viena, kaip ir eilinė baladė, bet ji man tiesog atrodo "teisinga", nežinau kaip tiksliau išsireikšti. Teisinga daina apie meilę.

Kitos vertos paminėjimo dainos Heartache Every Moment (paprasta baladė, bet atlikimas yra patraukiantis dėmesį), Close To The Flame (daina, kuriai galima porą reikšmių suteikti, veikianti raminamai). Likusios yra per daug blankios, neįdomios mano skoniui. Bendras vertinimas 8/10.

Šitas "seilėtekis" ne eilinis, toli gražu ne eilinis. Tas emocionalumas pakelia tikrai į kažkokią transcendentinę būseną. Efektas stipresnis nei ambient muzikos klausantis (o ambient labai jaučiasi dainoje). Man daina yra tiek atklausyta, kad tos emocijos seniai nublankusios, tačiau suvokti šios dainos nemiršamą grožį dar pajėgiu. Neabejotinai viena ypatingiausių HIM dainų. Ją klausyt tik vienam, užsimerkus ir atsipalaidavus.

Labai romantiška daina, lyg kitos nebūtų, bet ši turi ypatingą atmosferą. Tiesa, patyrusiam klausytojui gali pasidaryti nuobodoka.

Ne be reikalo viena mėgstamiausių. Ji turi puikią struktūrą, nepriekaištingą išpildymą, įžvalgų, teisingą tekstą. Viskas, ko reikia gerai, ir čia dar baladinei dainai. Noriu pastebėti, kad tekstas nebūtinai turi būti apie romantiškus santykius, aš čia įžvelgiu ir santykius tarp žmonių visuomenėje, taigi man patinka, kad yra vietos interpretacijai.

Apparat - Goodbye 12 

Loic Nottet - Million Eyes 17  

Dee Dee Ramone - Victim of Society 11

LostAlone - Ethereal 15

Gorillaz - Magic City 14 kill

Arctic Monkeys - Four out of Five 16

The Prodigy - No Man Army 15

Dr. Octagon - Real Raw 9 save

Harlem - Witchgreens 13 

James Brown - Funky President 12

Patvirtinus laikui, dabar galiu pasakyti labiau apibrėžtą ir kritiškesnę nuomonę, nei anksčiau, kai emocijų veikimas buvo pagrindinis mano kritiką lemiantis faktorius.

Tears on Tape albumas, paskutinysis HIM darbas, labai išlauktas, išbrangintas laukiant jo išleidimo, tad jam pagaliau išėjus labai norėjosi įvertinti kuo teigiamiau, optimistiškiau, ypač po tiek daug neitin malonių įspūdžių sukūrusio Screamworks albumo. O realybė yra šiek tiek kitokia, ir dabar laikas su ja susidurti. Tears on Tape man yra netgi savotiškai prastesnis už 2010 m. darbą. Jeigu Screamworks buvo jų eksperimentavimo pradžia, tai TOT buvo kaip desperatiškas bandymas sugrįžti į senas vėžias, tačiau labai nesėkmingas.

Kas labiausiai kirto per paširdžius, tai tas aiškus jutimas, kaip tarsi visai išgaravo visas kūrybiškumas iš HIM narių, kartu su Villes geru vokalu. Dingo geri tekstai, visi tiesmukiški, kažkokie tingūs, skubotai parašyti, neįsimintini, ne poetiniai, pilni poteksčių, kaip buvo anksčiau. Apie jį buvo daug kalbėta, sakyta, kad tai bus geras darbas, kažkas panašaus tarp Metallica ir Roy Orbison, tačiau nei vieno nei kito nesijaučia. Muzikinis dainų išpildymas, kaip ir dainų struktūros labai primityvios, nuobodžios, visos turi tarsi vienodą struktūrą, tarsi taisyklę, kurios laikomasi ir negalima nuklysti. Prisiminus ir tai, kad grupės būgnininkas turėjo rimtų fizinių problemų, vos galėjo groti, o pakeisti nepakeitė jo niekuo kitu, galima suprasti, kodėl bendra kokybė kentėjo. Tai yra liūdna, emocijų čia negali nebūti. Nei vienos stiprios dainos, kaip ir Screamworks, neturi man šis albumas. Kažkiek išskirti tegaliu All Lips Go Blue, I Will Be The End Of You ir When Love Starts To Die. Išsamiau apie jas jau kalbėta anksčiau, per porą metų nuomonė nelabai keičiasi.

Iš tikrųjų, kai grupė jaučia, kad po truputi pradeda gesintis, labai norėtųsi, kad gerbėjams paliktų bent vieną solidesnį darbą, tad negali neliūdėti, kai keliai išsiskiria būtent šitaip - išleidžiant paskutinį studijinį albumą, kuris nesusilaukia gerų įvertinimų (nesvarbu, kad kai kurie kritikai vertina kažkaip per gerai), ir dar po to prikuria visokių remiksinių albumų, kurie niekam neįdomūs. Jeigu tai eksperimentavimo tęsinys, tai tokio jo aš negaliu suprasti, tik ne iš tokios, legendinės vardą turinčios grupės. Manau, ši nuoskauda man visada liks kažkur širdies kamputyje. Tuo tarpu, albumas, nors man atrodo vertas 6 balų, gaus iš manęs 7/10, vien iš sentimentų, kurie jaučiami šiai grupei.

Kad Villes vokalas puikus, šioje vietoje paskleidžiau ereziją, nes jis ryškiai prastas, o šioje dainoje dar tai pasibrėžia. Tačiau tą reikia būti išmokus ignoruoti, klausantis paskutinių HIM albumų. Daina vis dar patinka, nes sunkios gitaros kelia tas pačias malonias asociacijas. Tačiau ne daugiau 8 balų.

Primityvi baladė, niekada nebuvo šansų pamėgti šios dainos.

Daina, kurioje jaučiasi išlaikomas roko skambesys, čia jis tarsi minimaliausiai popsinis man, prasiveržia Miges bosas. Tekstas labai nieko gero, tačiau jo išpildymas atliekant nėra prastas. Villes balsas, na tai yra labai skausmingai aiškus pavyzdys, ką gali besaikis rūkymas padaryti balsui metams bėgant. Pradžioje sexy ir t.t., o paskui jau tik silpnas bandymas kažką išspausti efektyvesnio. Daina man verta 8-9 vertinimo, ir kad ir kaip norėtusi skirti 9, vis dėlto turiu vertinti sveiku protu, todėl 8.

Kas yra puiku, tai tiesiog pats veiksmas, tikriausiai. Matau, kad tai nėra kažkas įspūdingo, ir tikrai įdomesnių dalykų esi sukūręs/parašęs. Tačiau šis darbelis atrodo kaip visai gera pradžia reabilituotis nuo tokio sąstingio, o matyti šį procesą žmonėse, ypač jei jo veikla bent kažkiek aktuali ir man, man yra džiaugsmas, bei motyvacija pačiai kažką daryti.

10 albumų jau gal būtų per daug. Matai, aš visada labai mąstau apie auditoriją. Kokia yra auditorija čia aš daugmaž numanau ir todėl visada galvoju apie optimalumą, kuris tenkintų ne tik mane, bet ir kitus. Nors turiu ir aš tą bruožą sugrūsti į vieną koncentruotą vietą kuo daugiau panašių subjektų, bet šiuo atveju bandyčiau valdytis, galbūt mano sprendimas būtų tiesiog padaryti po dvi dalis - viename 5 ir kitame 5.

Dėl laiko sąnaudų, nemanau, kad reikia taip dramatiškai žvelgti į rimtos recenzijos rašymą. Paprasčiausiai reikia paskirstyti laiką, nenorėti kuo greičiau ją parašyti ir paskelbti, o galbūt tiesiog skirti po kokį pusvalandį dienoje, ir taip nereikės aukoti po visą dieną.

Įvertinčiau ir pačią muziką, bet šį kartą ji mane menkai tetraukia. Bandžiau klausytis Spock's Beard, ir neabejotinai galiu pritarti daugumai tavo sakinių, lengvai pratraukus per albumą, Box of Spiders instrumentalas pasirodė išties geriausias albumo kūrinys. Kitos grupės nėra nevertos dėmesio, tačiau ir atsižvelgus į tavo vertinimus, ir į savo nuotaikas, jų nagrinėti šiuo metu nekyla noras.

O šiaip dėl to, kokius albumus pristatinėti, man kyla dilema, nes aš pavyzdžiui, labiau esu linkusi į senienas (ypač pastebėjau, kad turiu ryškią tendenciją priskręsti prie 70-80-ųjų muzikos), tad kai ateina metas galvoti apie viešą pristatymą, sunku tampa nukreipti mintis į naujienas. Tačiau žinau, kad yra kitokių variacinių galimybių, tad ateityje galbūt dar bus koks nors geras rezultatas ir iš manęs.

Beveik po 7 metų, po ilgos ir ištikimos draugystės su šia grupe, skendint nostalgijose, nors sentimentuose nelabai, laikas iš naujo įvertinti grupės darbus. Mano 12-13 metų protas ne be reikalo buvo išsigandęs, kai įžvelgė tą akivaizdinį grupės supopsėjimą, nors vis tiek tuo metu buvo prisivertęs pamėgti dainas dėl kažkokių priežasčių. Gal dėl to, kad popsas neatrodė kažkas baisaus iš esmės (neatrodo ir dabar). Baisu atrodė tik tai, kad supopsėjimas nutiko būtent HIM'ams, nes tikrai ne tokius aš juos atradau bei pamėgau. Galiausiai supratau, kad grupė eksperimentuoja ir tą reikia gerbti, nors tie eksperimentai atodė įtartini (supopsėjimas signalizuoja į kesinimąsi į komercinę sėkmę). Iš kitos pusės pasižiūrėjus, jie niekada neskambėjo, kaip underground'as ar kaip kažkas klasiško, o kūryba tarsi buvo orientuota į tikslinę auditoriją - jaunų merginų. Nepaisant fakto, kad ir nemažai vaikinų klausėsi jų muzikos, tačiau būkim tiesūs, didesnę daugumą klausančiųjų sudarė merginos/moterys. Galbūt jų slapta intencija šiuo albumu buvo susigrąžinti 1999 metais su Razorblade Romance patirtą sėkmę, ar bent uždirbti kažkiek daugiau. Nei vienas albumas, po Razorblade Romance taip ir nebesulaukė tokios pasaulinės sėkmės, nebent tik po vieną kitą hitą.

Kokie stilistiniai pasikeitimai jaučiasi albume, neminint tiesiog žodžio "supopsėjimas". Pirmiausia, didžiausia staigmena man, tai nedidelis elektronikos įvedimas, kuris ypač ryškus paskutinėje dainoje - The Foreboding Sense of Impending Happiness. Pastaroji daina man taip ir liko nesuprasta tuo metu, iki šios akimirkos, nes perklausius dabar, man atrodo, kad tai vienas įdomiausių HIM kūrinių apskritai. Labai nedrąsus bandymas išlipti iš rėmų, nes matyt buvo baimė prarasti savo sukauptą auditoriją, tačiau tai retas perlas, o retenybės yra mano stichija. Emerson Burton (klavišininkas) su sintezatoriais ten išties įdomiai padirbėjo, ir apskritai žinau, kad šis muzikantas yra labai neprastas savo srityje, tiesiog grupės sudėtyje neturėjo šansų perdaug išsireikšti. Nukrato pagalvojus, kas būtų dar sukurta, jeigu jie būtų tęsę tokius bandymus, kaip su apkalbėta daina.

Po paminėtos dainos, kuri man dabar albumo favoritė, toliau lygiagrečiai lygiuojasi Dying Song, Ode to Solitude, Shatter Me With Hope. Jas visas išskiriu dėl šių priežasčių: jos turi pačias geriausias roko muzikai pritinkančias struktūras, kuriose netenka taip baisiai pasigesti roko dinamiškumo, techniškumo, išraiškingumo. Ode to Solitude  primena senąją HIM kūryba bene labiausiai, joje galima išgirsti tikrai solidų kompozicinį išpildymą, hard rokinius motyvus, kurie visada jiems buvo būdingi bent minimaliai (juos išgirdus iškart šiek tiek pradeda užvirinėti kraujas), tačiau visa daina iš esmės yra pop rokas, ir dėl šito nelabai galima pasiginčyti (tas pats mane kamuoja klausantis ir paskutiniojo jų albumo 2013 m.). Shatter Me With Hope irgi primena senesnius laikus, nes irgi yra šioks toks bandymas žaisti su klavišiniais, gitarų (ypač Lindes) išsireiškimas labai malonus, šioje dainoje labai stipri roko dainos dinamika, dainai nedaug trūksta, kad būtų favoritė, bet man vėl trukdo pop skambėjimo šešėlis - per daug pasikartojantis pagrindinis posmelis, tekstas irgi ne iš geriausių, Villes vokalas nėra geriausiai skambantis (nors scream'inimo dalys ir užveda kažkiek).

Likusios dainos, su galbūt tokiomis dar išimtinesnėmis Heartkiller ar Acoustic Funeral, yra baisiausiai popsinės, sintetinės, banalios, saldžios, tiek, kad klausytis beveik negalima. Tekstuose nėra nieko gražaus, poetinio, tiesiog sausas, lėkštas, moteriškąją lytį viliojantys išsireiškimai bado ausis, o melodijos kartu su tekstais ir sudaro tą beveik katastrofišką rezultatą. Heartkiller yra įdomi daina tuo, kad turi tą minėtą roko struktūrą, atmosferiškai ji nekelia pasibjaurėjimo, tekstas gerokai įdomesnis už kitus, tik tiek, kad vėl pagrindinis posmas taip dažnai kartojamas, Villes vokalas skamba tiek statiškai, kad pasidaro nuobodu. O Acoustic Funeral skamba tarsi bandymas sukurti dar vieną gerą baladę į savo saskaitą, tačiau tas bandymas nepavyko, dėl ko yra gaila.

Viską apgalvojus, Screamworks'ams negaliu rašyti daugiau 7/10. Teko atšaukti daug like'ų, o likę jie ir taip vos ant ribos būti atšaukti, palikti dėl nostalgijos ar velniai žino ko, su tik viena daina, kuri nuoširdžiai dar patinka.

Tikriausiai viena geriausiai sukurptų baladinių dainų albume, tačiau nė iš tolo negali prilygti tokiam monolitiniam kūriniui, kaip pavyzdžiui, When Love and Death Embrace, jei lyginant su ankstesne kūryba. Čia HIM skamba tarsi būtų pasiskolinę kažkokios kitos alt roko grupės skambesį, kas iš esmės jaučiasi visame albume, ši daina specifiškai turi labai pakilų toną, nuotaiką, palyginus su kitomis tokio tipo dainomis. Vienintelis dalykas, kuris jaučiasi savas, tai Villes balsas, na ir dar jo tekstų rašymo stilius. Bent jau pačioje pradžioje jo gebėjimai vėl tarsi sužiba su tomis romantizmo stiliaus poetinėmis eilutėmis "You missed the winter and it followed you back home, where sun kissed the crimson footsteps in the melting snow". Vien iš geros širdies rašau 8, ir jau nesikeis mano vertinimas daugiau, matyt.

Viena stipriausių albumo dainų. Ši bent jau turi normalią roko dainos struktūrą, ir primena senuosius jų kūrinius. Vienoje vietoje netgi pasigirsta tikrai sunkesnio rifo užuomazgos, bet deja, dominuoja popsas vis tiek. Taigi, 8/10 ir like'o neatšaukiu vardan nostalgijos.

Turbūt pati skurdžiausia ir prasčiausio teksto jų baladė.

Aršiai gyniau savo dievukus kažkada :D Bet dabar galiu pritarti, labai popsinis numeris. Labai labai lėkšta baladė. Jau Bon Jovi verčiau klausytis.

Klydau galvodama, kad daina viena stipresnių albume, priešingai, tai viena popsiškiausių dainų, kur priedainis kartojamas turbūt dažniausiai, o muzikaliai tai labai neturtingas kūrinys. Jau geriau skamba Shatter Me With Hope, kur bent Burtono klavišiniai turi savo ryškesnę išraišką.

Jie čia bandė kažką Depešiško sukurti, neabejotinai :)

Apparat - Goodbye 13 kill

Loic Nottet - Million Eyes 17  

Dee Dee Ramone - Victim of Society 12 

LostAlone - Ethereal 15

Gorillaz - Magic City 15 

Arctic Monkeys - Four out of Five 16

The Prodigy - No Man Army 15

Dr. Octagon - Real Raw 9 save

Harlem - Witchgreens 15

James Brown - Funky President 12 

Puikus darbas! Dar neperskaičiau visų trumpų suvestinių apie albumus, tačiau iš karto matau, kad pateikimas vertas dėmesio. Padarei kažką tokio, ką aš ilgai nešiojuosi mintyse, bet įgyvendinimui dar neturiu to, ko reikia turėti.

Pirmiausia, patinka vertinimo sistema, ypač standartų sudėliojimas atrodo labai protingas, toks reasonable. Jei ateityje pasivogsiu, tai prašau nekaltinti

Iš pradžių susidarė įspūdis, kad vėl per daug informacijos sugrūdai į vieną postą, tačiau geriau pagalvojus, ir atsvėrus tų mažų recenzijų tekstų apimtis, viskas atrodo subalansuota.

Trūkumas man būtų toks, kad informacija vis tiek atrodo ganėtinai sausa, dėl ko gali būti nelengva viską perskaityti, ypač jei nori tai padaryti vienu prisėdimu, bet galbūt tai yra mano problema, o dar tiksliau, mano naršyklės, kadangi pastaroji nenori rodyti Spotify grotuvo - matosi tik balti langai. Galbūt tokiu atveju siūlyčiau tiesiog įdėti po vieną iliustraciją - albumo viršelį. Toks bent jau būtų mano sprendimas. Nors galėjau neišduoti. Bet tiek to.

Paskutinis dalykas, rašymo stilius. Pastarąjį turbūt aš iš savo asmeninės perspektyvos vertinčiau vidutiniškai, na bet negaliu rimtai kritikuoti, kai neturiu tokios kompetencijos, ir savojo stiliaus kažkokiu puikiu taip pat nepavadinčiau. Tiesiog galiu pasakyti, kad yra kur tobulėti.

Bet overall, šis postas yra kažkas džiuginančio, ir tokių dalykų tikrai trūksta bei turėtų būti daugiau.

Apparat - Goodbye 14 kill

Loic Nottet - Million Eyes 16 

Dee Dee Ramone - Victim of Society 14 

LostAlone - Ethereal 15

Gorillaz - Magic City 14

Arctic Monkeys - Four out of Five 16

The Prodigy - No Man Army 15

Dr. Octagon - Real Raw 12 save

Harlem - Witchgreens 15

James Brown - Funky President 13 ( kam taip daryti)

Jau pradėkim gal.

Apparat - Goodbye 15

Loic Nottet - Million Eyes 16 save

Dee Dee Ramone - Victim of Society 15

LostAlone - Ethereal 15

Gorillaz - Magic City 13 kill

Arctic Monkeys - Four out of Five 15

The Prodigy - No Man Army 15

Dr. Octagon - Real Raw 15

Harlem - Witchgreens 15

James Brown - Funky President 15

Primena Siouxsie Sioux kažkiek.

Tekstas ir atlikimas referuoja į beprotybę, tačiau tuo pačiu teisingi žodžiai - I get what I deserve, I deserve what I get, I have it so I deserve it. 9 ar 10, hmmm? Kažkur nuo 1:40 prasiveržia gražus melodingumas, bet neilgai betrunka. Tada vėl ta agresyvi persprogstanti dinamiška jėga. Vis dėlto, 9.

Nematau čia dviprasmybių, šiame mano poste, kaip ir apskritai mano kalbėjime paprastai viskas būna ganėtinai straightforward, ne kaip pas kai kuriuos kitus žmones. O tas senėjimas turbūt buvo taip išgirtas čia mano dėl tuometinės pavargimo jausmo būsenos. Pakankamai išsiilsėjus, vėl sugrįžta reikalinga jaunam žmogui energija. Šiaip vis tiek iš principo vertinu senatvę labiau nei jaunystę, nes manau, kad ji turi daugiau privalumų, o žmogaus branda/patirtis yra kas puošia jį, ir kelia pagarbą taip pat.