Alvydas1

Blekmoras pavaro. Finalinis gitaros solo nurauna.

O ir tekstas labai teatrališkas, draminis, holivudiškai scenografinis. Ispanų lankininkas? Cha. Ispaniškai El Bow, angliškai "get the elbow" - būti grubiai atstumtai ar išjuoktai, ypač meilužio. 10 balų be išlygų.

Čia irgi gyvas atlikimas karantino metu, įrašytas iš 5 vietų kiekvieno muzikanto atskirai ir vėliau sumiksuotas. TeseracT sugrojo Sonder albumą. Bet labiau norėjau pasidalinti TeseractT koncertą imituojančiu filmu, įrašyto Kscope studijos ir išleisto  kaip albumas Portals, bet jo ištisai youtubėj jau nebėra. Yra tik paskiros dainos.

Operos kulminacija. Siekė amžino gyvenino, turėjo viską, ko galėjo geisti, o galiausiai tapo tuščio pasaulio valdovu. Kokia ironija.

Rodžeris Votersas apie šį albumą: "stuburo punkcija", "absoliutus šlamštas", "žodžius dainoms Deivydas davė parašyti naujai žmonai". Matyt pagiežą iššaukė dainos "Poles Apart" ir "Lost for Words", kurių tekstai liečia jo asmenį. Apie "A Momentary Lapse of Reason" jis kur kas mažiau kandus: "ganėtinai vykusi Pink Floyd kopija", paminėjo, kad jei jie vis dar būtų grupė, jis kai kurias melodijas ir akordų sekas pritaikytų jų albumui. 

Dieve, jis tikrai tikintis, jog PF buvo jo vienintelio grupė. Tas tulžingas, nepagarbus leksikonas Gilmoro-Meisono-Raito albumų adresu tikrai nepriduoda vertės jo soliniams darbams. 

Man šis paskutinis pilnavertis albumas po Pink Floyd marke stovi šalia 4 grupės banginių. Nepašykštėjau ir įsigyjau plokštelę.

O man "The Millionaire Waltz" yr logiška dainos "Love of My Lfe"  repriza valso ritmu. Tekstas beveik identiškas, papildantis vienas kitą. Abejose dainose su didžiausiu troškimu šaukiamasi buvusios meilės. Galimas atvejis, kad jos yra veidrodinės dainos, kaip ir "Bohemian Rhapsody" su "Somebody to Love", tik pastarosios turi įspudingas vokalines partijas ir jomis taikytasi į hito poziciją. Taip mėginta parodyti, kad albumai "Night at Opera" ir "A Day at the Races" yra iš tos pačios serijos.

Man nuskambėjo kaip Gustavo Holsto kūrinys. Labai pakylėta muzika, nors pasakojimo tema dramatiška ir netgi pabaigoje tragiška. Gal toji patoso pripildyta melodija išreiškia saulės šviesą po Požemio pasaulio tamsos ir Orfėjaus su Euridike kilimą iš Mirusiųjų Pasaulio, bei Orfėjų apėmusį džiaugsmą, kad netrukus išsipldys jo viltis.

Papildomas balas už video. Bendras 10.

Šauniai padirbėjai, Rūta. Apibėgai visas scenas ir suspėjai užfiksuoti esminius faktus ir net niuansus, puiku. Ožio likimo nežinau, beje, jo vardas Mindaugas, bet pats mačiau, kaip parkinge prie kapų jis turėjo pribloškiančią fotosesiją, o vėliau pro apsaugą sėkmingai įsigavo į Dvlstn teritoriją.

Rimti metaliūgos išties ignoruoja Barbablu, aš matyt nesu toks, nes penktadienį Katarsį nuo iki, o Gamką tik dalinai ir Diso.Kognityvą tik iš atstumo paklausiau. O štai šeštadienį Barbablu tiesiog pramiegojau. Siaubingas penktadienio oras ir mano paties žioplumas man iškrėtė piktą pokštą. Po plėšymosi tarp Decapitated ir Monolord pasirodymo (kokia neteisybė kad abi man svarbios grupės grojo vienu metu) kaip prizą gavau prilytą palapinę o joje sudrėkusį miegmaišį ir visai šlapius pakaitinius rūbus. Teko miegoti išgyvenimo sąlygomis. Vienas visiškai sausas rūbas buvo vilnonės kojinės, kurias atėmiau iš sūnaus, ir pledas-staltiesė. Dabar puikiai žinau kaip jaučiasi per miegus apsišniojęs girtuoklis. Atsibūdau po vienuoliktos ir kol viską išsidžiausčiau bei suteikiau sau padoraus piliečio išvaizdą buvau vėl nusivaręs, tad dar valandikę dėjau į akį, kone iki MCGrowl. O čia reikėtų kiek detaliau. Pono gerklės rinkimai vyksta nuolat, bet šį kartą iš 16 dalyvių 4 pademonstravo pavydėtinus sugebėjimus. Gaila, kad tik 1 iš jų buvo mūsų tautietis, kiti - latvis, lenkas ir anglosaksas. Finalas nerealus, abu finalistai riaumojo skirtingų stilių, žanrų, požanrių groulinimo technika perduodami mikrofoną vienas kitam atlikę savo kadenciją. Labai įtraukiantis ir sąžiningas žiūrovu atžvilgiu sprendimas, nes žiūrovai buvo vertintojai. Mano galva abu konkurentai buvo lygus, bet pats labiau staugiau už Filą, nors visą atranką palaikiau latvį Leo. Laimėjo Filas, štai taip. O ko gi aš čia taip prikibau prie to MC Growl konkurso, ogi todėl, kad jis surinko daugiau publikos, nei belgai Psychonaut. Ir vėl blaškiausi tarp rytų ir vakarų, kad nors po kelias dainas paklausyčiau psichodelikų belgų ir solidaus lietuviško death. Crypts Of Despair vokalisto groulas žemame registre gan sodrus ir gilus, ir manau, dalyvautų jis pono gerklės konkurse, kažin kaip ten dar būtų su finalu. Visgi Crypts Of Despair vyrukai paskutinėje dainoje įkišo į kilpas galvas, nes to reikalavo Stanislavskio sceninis principas: jei scenoje ant sienos kaba šautuvas, tai paskutinėje scenoje jis būtinai iššaus.

 Visiškai sutinku, kad rytų scenos puošmena tapo mūsiškiai Sraigės Efektas. Man itin patiko „Tu kalbi tartum jūra“ ir „Laikrodis“ su tiesiog prilipusiu leitmotyvu „tik-tak“. Toliau valdė išskirtinai Vakarų scena, kurią palikdavau tik reikalo prispirtas ir dar tam, kad vėl pripilčiau į savo tarą. Tiesa, per pusvalandžio pertrauką nupėdindavau iki kapų ko nors krimstelti ir ne tik. Ten ir sutikau ožį Mindaugą. Toliau viskas žodis žodin kaip rašo Rūta. Jei headlineriai būtų Bury Tomorrow ar tūsų organizatoriai katalonai, manau koncertas tęstųsi per naktį, bet tam reikalui protingai parinkti teatralai Mayhem.  Man pirma asociacija išvydus Attilą: grynai iš akies trauktas „Žvaigždžių Karų“ Galaktikos imperijos imperatorius Dart Saidijus, bet kai kraupiai žaliai sužybsėjo iš po gobtuvo akys ir burna, pagalvojau apie sielų ryjikus. Scenos apšvietėjai ir dūmų operatoriai padirbėjo iš peties – viskas aukštumoj, kaip ir įgarsinimas. Pvz, Decapitated garsas mane nuo 4 linijos nuvijo beveik iki pat „Bebro blyninės“, kur galėjau nesibaiminti apkursti, čia garsas, nors ir stiprus, nežudė, todėl broviausi per nevalią artyn, kad nors akies krašteliu pamatyčiau kas tos šmėklos. Deja, iš nepermatomos miglos išnirdavo tai vienas, tai kitas, arba visi ne šio pasaulio atstovai be veidų, tad spjoviau į tą užmojį ir misteriją stebėjau iš saugaus atstumo, be baimės būti sumindytas raganosių bandos.

Reziumė: festas pavyko, sugrįžo renginio dvasia ir lankytojai, neįveikti klastingos coronos. Tuo ir pasidžiaukime.

Ps. Ačiū Rūtai Peitian, gaila nežinau kaip ji atrodo, tikrai esu ją sutikęs. Būčiau asmeniškai jai padėkojęs už nuopelnus mūsų tinklalapyje.

Gražiausia ir labai jausminga albumo daina. O jau žodžiai, žodžiai... Toji, iš praities, ir ta, sutikta vakarėlyje, yra lyg dvi seserys, nors faktiškai tai viena ir ta pati mergina. Aną  tada jis mylėjo, o šitai dabar jausmas, kaip jos seseriai. Tačiau vynas daro savo darbą, ir, viešpatie, ar jis sugebės jai pasakyti "sudie"? 

Non Serviam

Emocija – Deginanti medines ikonas

Tarnas (liokajus) – Žvakių šešėlyje

Garsus karalius – Netekęs malonės ir atskirtas

Išskleidžia sparnus

Pats sau valdovas                      

Nužengia į pragarmę

Non Serviam – („Aš tau netarnausiu“ -  Liuciferio žodžiai Dievui)

Požemio (slaptos) ambicijos

žemiau pasirašiusiojo -

Niekad niekam nepaklusti.

Tarsi liepsna jis ištruko

nuvertinti žmonijos.

Nevaržomas valdė

apsukriai kirsdavo į kulnis* (Genesis 3.15),

gelmes įkaitino iki raudonumo.

Angelo veido

flirtuojantis su nuodėme,

Jo balsas amžinybėje:

-  Aš netarnausiu

Lotyniškas tekstas:

„Esu nemirtingas

Metai man nė motais

Tūkstančiai ainių kovoja su tironija

Žemėje yra versmė,

 niekada neišdžiūstanti

Aš gimstu iš jūsų, jūs – iš manęs“

Lotyniško posmo vertimas į anglų kalbą (ProphetFX Genius komentatorius)

It should be something along these lines “I am immortal [Immortalis sum] The years have never bothered me [Anni non vexaverunt me] Thousands of brothers fight against tyranny [Mille suboles certat contra a tyrannidem] There is a spring in the desert (Not sure about this line) [Nus fons ad eremum est] Never flee/withdraw [Numquam recessi] I am born through you and you through me [Per te natus sum et tu per me]”

Archiviniame studijiniame įraše, skirtingai nuo SBB - I (1974), kuris įrašytas koncerto studentų klube metu, priedo smuiku groja Janas Blendovskis ir šią užtęstą, tačiau nenuobodžią kompoziciją, pripildo kaprizingo rungtiniavimo su gitara, kai tuo metu bosas ir būgnai tėra pasyvūs stebėtojai ir tik pabaigoje klavišiniai drastiškai įsikiša kaip koks referi. 

Stipriai politiškai angažuotas tekstas ir klipas. Muzika grąžina į In Absentia atmosferą, ypač artima instrumentalui Wedding Nails. Jau seniai negirdėjau tokio Vilsono. Vis tik Barbierio įtaka ne šuns papas.

Kokio velnio Spotify vis pakiša Fracture albumą?

Būtų pats laikas paskelbti, kad Paradise Lost 2022 Turą baigs Vilniuje lapkričio 12. Jokiu budu negaliu jo praleist.

Elder - bostoniečiai, Kadavar - berliniečiai, tačiau Atlantas ne kliūtis šioms grupėms jungtinėmis pajėgomis įrašyti nuostabų albumą "Eldovar: A story of Darkness and Light". Paradoksalu. bet pati pandemija įgalino sukurti šį "intymų, jaudinantį, banguojantį, riaumojantį muzikinį kūrinį, tiesiog didingą muzikinės laisvės manifestą", anot Eldovarų.

Aš visa širdimi pamėgau šį jų projektą. Progarchivuose jis yra 2021 metų 49 vietoje, ir visai pelnytai.

Pernai pražiopsojau šį albumą. Atsigriebiau šiandien ryte. "The future behind us" neutrali, neagresyvi, kiek padžiantinanti, švelniai pariaumojanti daina labiausiai tiko rytinei nuotaikai.

Al-Quaedos teroristiniai išpuoliai Amerikoje 2001 9 11.

Jimi Hendrix - All Along the Watchtower (Bob Dylan)

Kaip čia nutiko, kad dar vasarį išėjęs albumas tik dabar pateko mano akiratin. Jei ne Einaro komentaras, ko gero taip ir nebūčiau jo paklausęs. Technical death man patinka ir net labai, nes jame glūdi daugiau muzikinių žanro spalvų nei  standartiniame death metale. Čia gali nuskambėti džiazinių interludijų, world tipo motyvų, melodingų power metal išpuolių, džiantinimo, groulinimo, o tai pat atmosferinių atokvėpių stačiai po pragariškos instrumentino virtuoziškumo demonstacijos. 

Malonu, kad du nauji tokio tipo muzikos albumai atsirado mano grojaraštyje. Pirmasis yra Sadistų Pridegęs ae net Apgruzdėjęs albumas.

Andoros muzikantai talkinami Leprous vokalisto Einaro Solbergo ir filmų trailerių įgarsinimo projekto Two Steps from Hell vokalistės Merethe Soltveldt įrašė ko gero atmosferiškiausią albumą savo diskografijoje. Tačiau Persefone prekinis ženklas neišnyko. Gitarų rifai, groulas ir taktiški klavišinių intarpai bei būgnų kaskados aiškiai primena, kad tai tikrai Persefone ir nė kiek nesusilpnėjusi.

Įsimintiniausia albumo daina. Skambesiu panaši į albumo Season in Silence kai kurias kompozicijas. O tas albumas man kol kas topinis.

Šmaikšti, lengvai skaitoma koncerto apžvalga. Būtent tokio pasirodymo iš Iron Maiden aš ir tikėjausi. Šiek tiek liūdina, kad net geriausios koncertinės salės, t.y. Žalgirio sporto arenos akustinė situacija vis gi nėra optimali. Tobulo skambesio koncerto metu sunku tikėtis, nes čia garso stiprumui atseikėta didžiausia dėmesio dalis. Esu žiūrėjęs ne du ir ne tris Iron Maiden live on DVD ir nepmenu, kad būčiau žagsėjęs iš susižavėjimo. DVD "The History of Iron Maiden Early Days" vokalistą Di'Anno nuolat užgoždavo gitaros. Geriausiai pavykęs, mano galva, "Iron Maiden Flight 666". O šiam koncertui pareklamuoti per LTV rodytas Skrydis nr. 666 manau atitinka Einaro aprašytą vaizdą Kauno Žalgirio arenoje. Žinoma, čia aš galiu tik spėlioti, bet norėčiau, kad bent arti to būtų.

Ačiū už įdomią apžvalgą-recenziją.

Geros nuotaikos užtaisas. Paprasčiausia, bet tikrai ne prasta. Gedis taip ir sako: "It's not a style /It's an action"

Didžiausias Heroizmas

Kas gali teisti Tiesą,

arba sielos dalį, beveik nežinomą jam?

Kas gali nekęsti savo esybės,

nukirpdamas giją, siejančią jį su Gyvenimu?

Visai neprotinga mintis kai kam…

tikrai tikintiems tai kūrėjo įžeidimas

Greitas būdas atsikratyti sielvarto

Tuščias gražbyliavimas,  nuobodus ir kvailas

Žodžiai be prasmės ar tikrosios vertės

Kai atgarsio valanda jau arti…

Būtų visai miela niekad nenukentėti

Tačiau likimas kartais mano kitaip

Palyginus procesą ir rezultatus

Apninka augantis nusivylimas -

Ar daug galinčių ištverti sielos skausmą,

kai tai yra vienintelė tiesa jų gyvenime …?

Nuodėmės jausmas yra visad svarbu,

tačiau drąsa, kuri heroizmą didžiausią

suteikia, visad suveikia laiku

ir kartais tai yra laisvės esmė

Kas drįsta priešintis likimui

Viskam beverčiam, kas tai bebūtų?

Kas drįsta priešintis kančiai

neprašytas, išskyrus artimiausią bendražygį?

Moralinis veidas, tai magiškas pasaulis

Herojus yra tas, kuris jį saugo

Geezer Butler'is tikrai nepėsčias tekstų rašytojas.

Agresyvios chaotiškos vietos man asocijuojasi su Dimitrijaus Šostakovičiaus vėlyvesniomis simfonijomis. Tikra artėjanti audra. Į pabaiga, kuomet vokalo partiją Spirosas pasidalino su Sotiriu, įsivyrauja ramesnė atmosfera.

Jau gal kokį 4 kartą perklausau šį albumą, ir pagaliau ši daina paėmė viršų prieš momentiškai prilipusį Hieropanth.

Su nauja vokaliste Silje Wergeland The Gathering muzika tapo eklektiška ir atmosferiška, dainos melodingos, paremtos elektronika. 

Neberandu kur paklausyti šio albumo. Seniau jis buvo youtubėj, bet dabar tik 2 dainos paskelbtos. Didelių ambicijų ir, mano galva, pasteisintų, opusas.

Nuo šito EP'o prasidėjo tikras Papa Rouch proveržis.

O taip, patinka ir man. Turiu Follow the Leader vinilinę plokštelę ir ši daina ten tiktų idealiai.