einaras13

Jau keletą metų nepildžiau CD kolekcijos, tačiau šią savaitę viešėdamas Belgrade radau šio bei to, ką Vilniuj sunkiai sumedžiočiau turbūt (nebent tikrai stengčiausi tą daryti). Tai sau parsivežiau tokių lauktuvių:

1. Dire Straits – Love Over Gold (art rock / blues rock, 1982). Nuo seno tai yra tas Dire Straits albumas, prie kurio dažnai linkstu. Jis, kartu su Brothers In Arms, sudaro mano svarbių DS albumų duetą. Private Investigations yra turbūt mano mėgstamiausia Dire Straits daina. Todėl labai džiaugiuosi galėdamas jį prisidėti CD formoje prie jau kolekcijoje turimo Brothers In Arms albumo. 

2. David Bowie – Never Let Me Down, 2018 remaster (pop rock / art rock, 1987). Nors tai kritikų labiausiai išdergtas Bowie albumas, tačiau aš prie šio albumo melodijų grįžtu labai dažnai. Bus smagu tai išgirsti aukšta rezoliucija, galbūt melodinis albumo faktorius bus dar labiau užkrečiantis. Tai antras David Bowie albumas mano kolekcijoje, jau turiu nuostabųjį Blackstar. 

3. Jethro Tull – Heavy Horses (progressive rock / folk rock, 1978). Aš vis dar atsimenu momentą, kai pirmą kartą išgirdau Acres Wild, prieš daugiau nei 10 metų. Heavy Horses man yra turbūt aukščiausias Jethro Tull folko epochos pasiekimas ir tikrai konkuruoja su progresyvo epochos albumais. Ši pozicija dar sustiprėjo šiemet, nes visai neseniai klausiau Heavy Horses albumo po ilgos pertraukos ir jis man nuskambėjo dar nuostabiau. Tai CD man išvis nunešt stogą turėtų. Tai jau penktas JT įrašas kolekcijoje, šalia Aqualung, A Passion Play, Minstrel In The Gallery beigi The Very Best of Jethro Tull rinkinio.

4. Pink Floyd – Atom Heart Mother (psychedelic / progressive rock, 1970). Privalėjau papildyti savo kolekciją dar vienu PF albumu. Ilgai svarsčiau tarp Atom Heart Mother ir Wish You Were Here, bet visgi nusprendžiau įsigyti pirmąjį. Mane baisiai intriguoja, kaip Alan's Psychedelic Breakfast skamba aukštoje rezoliucijoje. O ir pati Atom Heart Mother siuita turėtų būti kažkas kosminio. O Wish You Were Here niekur nepradings, šį albumą galima įsigyti ant kiekvieno kampo, tik reikia į jį investuoti. Atom Heart Mother atsiranda šalia jau turimų Obscured By Clouds, The Dark Side Of The Moon, Animals beigi Echoes: The Best of Pink Floyd rinkinio.

5. The Cult – Under The Midnight Sun (dark rock / gothic rock, 2022). Sąlyginai naujas albumas, kurį įtraukiau į savo mėgstamiausių pernai metų albumų 10-uką. Man žvėriškai patinka to albumo atmosfera, o albumai su specifine atmosfera aukštos kokybės formate tampa dar įtaigesni. Tai pirmas The Cult įrašas mano kolekcijoje.

6. Marillion – Holidays In Eden, 2022 remix (progressive rock / art rock, 1991). Šį albumą įsigijau dėl trijų priežasčių: 1) aš nesu girdėjęs naujo Holidays In Eden remikso, intriguoja, kaip jis skamba; 2) Holidays In Eden yra dažnai nepakankamai mylimas Marillion albumas, kurį aš su laiku vis labiau ir labiau vertinu; 3) įrašų parduotuvėje kiti pasirinkimai buvo Misplaced Childhood, Clutching At Straws ir Brave. Nesu didelis pirmųjų dviejų fanas. Beveik norėjau paimti Brave, bet pirmos dvi priežastys sustabdė. Holidays In Eden tampa antruoju Marillion įrašu mano kolekcijoje, šalia Script For A Jester's Tear.

7. Mastodon – Hushed And Grim (heavy metal / progressive metal, 2021). Dar vienas sąlyginai naujas albumas, panašiai kaip The Cult užėmęs vietą metiniame dešimtuke, tik vieneriais metais anksčiau. Labai tankus, tirštas, kupinas idėjų albumas, kuris ilgainiui įsipaišė tarp mėgstamiausių Mastodon albumų. Pagalvojau, jį būtina išgirsti aukštesnės kokybės formate. Tai trečias Mastodon albumas mano kolekcijoje, šalia Crack The Skye ir Once More Round The Sun. 

8. Talk Talk – Spirit of Eden (art rock, 1988). Tai albumas, kuriam reikia specialios nuotaikos, tačiau vėlgi, atmosferiniai albumai CD formatu įprastai yra nuostabi patirtis. Man Spirit of Eden yra savotiškai mažasis The Colour of Spring brolis, tiesa, kiek ekscentriškesnis, kupinas įmantresnių ir mažiau konvencinių garsų. Tačiau ne toks radikalus kaip jų finalinis albumas Laughing Stock, kurį pamėgti man jau yra sunkiau. Spirit of Eden mano kolekcijoje atsiranda šalia mėgstamiausio Talk Talk albumo The Colour of Spring.

9. T.Rex – Electric Warrior (glam rock, 1971). Aš tiesiog negaliu leisti sau neturėti albumo, kuriame yra Mambo Sun, Jeepster, Cosmic Dancer ir Get It On (Bang A Gong). Man šis albumas yra labai svarbus, aš dėl šio albumo išgyvenau gana reikšmingą T.Rex fazę savo gyvenime. Iki šiol jaučiu didelę pagarbą Marc Bolano kūrybai, nors paskutinius 10 metų T.Rex muzikos klausiau mažokai. Bus proga atgaivinti savo santykius su T.Rex. Tai pirmas grupės įrašas mano kolekcijoje.

10. Gojira – Fortitude (progressive metal, 2021). Bene svarbiausias progresyvaus metalo įrašas 2021-aisiais metais. Taip pat aš šį albumą gana drąsiai laikau savo mėgstamiausiu Gojira įrašu, nepaisant mano labai šilto santykio ir su The Way of All Flesh, ir su L'enfant Sauvage (kurį irgi norėjau įsigyti, bet pasirinkau pasitaupyti ateičiai). Tai pirmas Gojira įrašas mano kolekcijoje.

Šviežiai grįžau iš komandiruotės/mokymų Serbijoje. Įdomu, kad net buvau pamiršęs, kad prieš 8 metus Serbiją buvau įtraukęs į labiausiai norimų aplankyti šalių sąrašą. Paskutiniu metu buvau skeptiškas dėl Serbijos ir ypač dėl jos politinių nuostatų, tačiau Serbija yra įdomi ir komplikuota šalis. Nors buvau tik Belgrade 5 paras, tačiau jos buvo turiningos ir per jas daug patyriau bei sužinojau. 

Pridedu savo aplankytų šalių žemėlapį. Vis dar nebuvau Vengrijoje, manau, kad čia bus mano artimiausias tikslas. Vis dar noriu aplankyti ir Rumuniją bei Slovakiją. Kitas didelis regionas, kurio nepažįstu, yra Skandinavija. Labiausiai traukia Švedija ir Islandija, tačiau nesakyčiau ne ir Norvegijai, Suomijai ar Danijai. Kol kas ne tiek daug žvelgiu į galimybes keliauti už Europos ribų, tačiau apsilankyti ir kituose žemynuose būtų įdomu. Kaip bebūtų keista, nors daugelis žmonių pirmiausia pagalvoja apie keliones į tolimąją Aziją ar JAV/Kanadą, tačiau aš pirmiausia pagalvoju apie Afriką. Aplankyti skirtingus Afrikos regionus ir suprasti esminius jų kultūrinius ir geografinius skirtumus būtų labai įdomu. 

Be abejo, neatsisakyčiau sugrįžti ir į jau aplankytas šalis. Labiausiai jaučiuos pasiilgęs Vokietijos ir Graikijos. Vokietijoj, neskaitant to, kad ji n kartų buvo mano tranzitinė šalis (įskaitant ir tai, kad prieš kelias valandas parskridau iš Belgrado per Frankfurtą), normaliai lankiausi prieš 12 metų. Graikijoje buvau prieš beveik dešimtmetį. Ir man šios abi šalys visuomet buvo užėmusios šiltą vietą širdyje. 

Teoriją išlaikiau iš pirmo labai lengvai. Praktika buvo sudėtingiau, pirmus du kartus pritrūko įgūdžių, trečią kartą pasimoviau ant naujų taisyklių subtilybių, kurių teorijai ruošdamasis net nesimokiau, nes teoriją buvau išlaikęs dar prieš joms įsigaliojant. Galiausiai, ketvirtas kartas buvo labai sklandus ir pavyko. 

Motorpsycho sugeba kasmet išleisti po albumą. Ne šiaip albumą – vis kitokį albumą, kuris iš naujo apibrėžia grupės identitetą. Akylai šią grupę seku nuo maštabiškai psichodeliško The All Is One. Po to ėjo rifingo ir mėsingo skambesio kupinas Kingdom Of Oblivion. Dar po metų – melancholiškas ir daug atmosferiškesnis Ancient Astronauts. Ir šįumetinis Yay! – labiau akustinis ir minimalistinis, siekiantis pabrėžti dainų skeletą, o ne viską, kas yra aplink jas. Ogi dar buvo didžiulė šūsnis albumų iki The All Is One, kurių nesu girdėjęs. 

Yay! galbūt netaps mano mėgstamiausiu albumu iš pastarųjų keturių, tą poziciją visai tvirtai laiko Ancient Astronauts šiuo momentu. Yay! suvirškinti reikėjo laiko, tačiau sulig keliomis perklausomis jis man pranoko The All Is One ir stojasi bent jau greta Kingdom of Oblivion. Ir aš turėjau skeptišką nusiteikimą po pirmos perklausos, nes mane sužavėti akustiniu turiniu yra gana sudėtinga, aš mėgstu detales ir kartais akustinis skambesys man tų detalių stokoja. Tačiau Motorpsycho čia su dainomis elgiasi protingai, jų aranžuotės, net jei akustinės, yra gana turtingos ir spalvingos. Ir šen bei ten išlendantys elektrinių instrumentų intarpai labai gerai suveikia (pavyzdžiui, Patterns elektrinės gitaros solo yra visiškai skanėstas). Kai kurioms dainoms net nereikia aranžuotės subtilybių: štai Real Again (Norway Shrugs And Stays At Home) yra viena mano mėgstamiausių albumo dainų vien dėl nuostabios melodijos ir itin išjausto vokalinio atlikimo. 

Nors albumas didžiąja dalimi akustinis, jis visgi turi centrinę kompoziciją, kuri yra labai elektriška – tai Hotel Daedalus. Nenuostabiai, ji yra mano mėgstamiausias kūrinys, savo gerumu galintis lygiuotis į Mona Liza / Azrael iš praeito albumo Ancient Astronauts. Apie šią kompoziciją didžiausią komentarą jau parašiau prie jos, kaip ji gerai suaranžuota, kokia puiki Cosmograf geriausius momentus primenanti gitara ir kokia stipri Yes įtaka šioje kompozicijoje. 

Be Hotel Daedalus, man labai patinka Patterns (nuostabi aranžuotė). Įdomių subtilumų turi ir Cold & Bored. W.C.A. (What Comes After) yra smagus pozityvo užtaisas, kuriame įdomią muzikinę temą sukuria akustinės gitaros ir labai elektriškas bosas bei intensyvus būgnavimas.  Sentinels turi labai svajingą melancholišką atmosferą. Nors 7-ojo dešimtmečio skambesio Motorpsycho kūryboje yra apstu, bet turbūt Sentinels labiausiai primena bitlų epochos kūrybines manieras. The Rapture – Led Zeppelin'iškas numeriukas, kažkas panašaus į That's The Way (iš LZIII). Man gal albume mažiausiai patinka Dank State, truputį simplistiškai naivokai skambanti melodija. 

Albumą vertinu tvirtu 9-etu. Kaip ir buvo galima tikėtis, vienas įdomesnių šių metų leidinių. 

Priežastys suprantamos ir pateisinamos. Bet praėjus kelioms savaitėm, aš vis dar nesu tikras, ar to tikrai reikėjo. Nesėdžiu ir nestebiu vertinimų 24/7, bet kasdien arba kas antrą dieną prisijungiu ir įdomu pasižiūrėt, kas ką kaip įvertino. Tai dabar vis susidarau iliuziją, kad niekas nieko neįvertino, kol neišsiskleidžiu to "Kas vyksta?" lango. Ir dabar gaunasi, kad komentavimas, like'ų spaudimas ir balsavimas topuose yra prioritezuojamas prieš vertinimą. Savotiškai dvigubi standartai. Aš tiesiog nematau, kodėl, pavyzdžiui, like'ų spaudimas nusipelnė būt rodomas. Nors like'ais lygiai taip pat lengva užspaminti. Bet mums kliuva tik vertinimai, nes tam tikri veikėjai (pirštais nerodysim) mėgsta daug vertinti. Tai šitas pakeitimas man iš šono labiau atrodo kaip poveikis prieš tuos tam tikrus veikėjus, o ne kaip racionalus ir reikalingas pokytis. Dabar net atrodo, kad vieno tam tikro veikėjo music'e nebėra, nors iš tikrųjų jis kaip buvo, taip ir liko.

Galbūt galėčiau suprasti, jei "Kas vyksta?" lange būtų matomi tik komentavimai / naujų dienoraščių / kūrybos įkėlimai, jie galbūt tikrai reikšmingesni nei visos kitos veiklos. Aišku, tai nėra dalykas, dėl ko čia labai reiktų peštis, man tas praktiškai nesudaro diskomforto (nes bet kokiu atveju turėčiau išsiskleisti "Kas vyksta?"). Bet manau, kad ankstesnė „tvarka“ buvo racionalesnė.

Vargiai, nes 99% mano atsiskaitymų yra elektroniniai, grynų pinigų beveik nenaudoju. O elektroninių atsiskaitymų sistemos labai remiasi į išmaniojo telefono naudojimą. Also, netgi internetinėms paskyroms dabar kompo turėtų nebeužtenka, nes jau nemažai kur įsivyravo two-step verification. 

Man telefonas dėl naršymo ar susisiekimo mažai reikalingas. Naršau per kompą, susisiekimui dažniausiai naudoju el.paštą (oficialesniems reikalams) ar messengerį (neformaliam bendravimui). Telefonas suskamba pas mane labai retai. Aišku, emergency atvejams turėti telefoną nėra bloga idėja, tačiau finansinius atsiskaitymus laikau svarbiausia priežastimi, kodėl turiu telefoną. 

Vasarą klausiau labai mažai muzikos, dabar bandau prisivyti šviežienas, tai iš esmės sukasi daug dar birželį išleistos medžiagos:

1. Motorpsycho – Yay! (progressive / psychedelic rock, 2023)

2. Thy Catafalque – Alföld (progressive / avant-garde metal, 2023)

3. Avenged Sevenfold – Life Is But A Dream... (progressive / avant-garde metal, 2023)

Šiandien pradėjau sukti vakar išleistą albumą:

4. TesseracT – War of Being (progressive metal, 2023)

Iš nenaujų albumų daugiausiai klausau Death paskutinių albumų triados:

5. Death – Individual Thought Patterns (progressive / death metal, 1993)

6. Death – Symbolic (progressive / death metal, 1995)

7. Death – The Sound of Perseverance (progressive / death metal, 1998)

Nu ir bonusui, vieną kitą kartą pastaruoju metu prasukau lengvesnį, klasiškesnį ir melodingesnį albumą atokvėpiui:

8. Kim Carnes – Voyeur (pop rock, 1982)

Niekaip. Esu bandęs ne kartą vieną ar kitą dainą, bet manęs jo kūryba užkabinti nesugebėjo. Bet kažko kritiško pasakyti irgi negaliu. 

Ar Motorpsycho antrus metus iš eilės pagamino mano metų dainą? Pernai man stogą visiškai nunešė jų Mona Liza / Azrael, šiemet man stogą neša Hotel Daedalus, kuri yra absoliuti jų naujausio albumo Yay! žvaigždė. Stiprus melodingas artrokas su simfoniniais elementais, labai rimta boso linija ir užtikrintu vokalo atlikimu. Pagrindinėje dainos temoje išlenda ženkli Yes įtaka (ypač kai kurie gitaros pragrojimai skamba lyg grotų Howe, o boso ryškumas irgi nenusileidžia Squire'o boso skambesiui).

Instrumentinėje dalyje, iš lėto stojant gitaros solo, man labai kyla asociacijos su Cosmograf – The Man Left In Space. Dar nenusprendžiau, ar tų dviejų dainų soluotės harmoniškai artimos, ar tiesiog atmosfera panaši, bet The Man Left In Space man yra vienas didžiausių praėjusio dešimtmečio progroko opusų, tai šitas asociacijas priimu labai teigiamai. Tik skirtumas atsiranda solo daliai pasiekus kulminaciją – Motorpsycho išvysto dar didesnę galią, kurią lyginti jau nei su Cosmograf, nei su Yes nebeišeina. Čia jau King Crimson ar Mahavishnu Orchestra lygis (gal ne kompleksiškumo, bet skambesio prasme). 

Ir solo daliai pasibaigus ir stojant paskutiniam posmui, ta pirma boso nata nuskamba labai panašiai kaip momentas iš Squire'o solinės dainos Silently Falling. Tai grąžina į 70-ųjų Yes atmosferą. Daina pasibaigia bene ta pačia melotrono nata, kuria pasibaigia ir Van der Graaf'ų When She Comes – malonus akcentas man kaip didžiam VdGG fanui. 

Modernaus progroko šedevras, mano akimis. 10 balų su pliusu. 

„kiek atsimenu“... o tai galima ne tik atsiminti, bet ir paspausti porą knopkių ir pasižiūrėti vietoj to, kad komentuotum neteisingą informaciją:

2020 m. topas: „68. Ozric Tentacles – Space For The Earth (space rock) 83/100“

Nu tai kad 2021 m. Ozric Tentacles jokio albumo neišleido. 

Buvau 10 dienų neaktyvus, sugrįžęs pastebėjau, kad „Kas vyksta?“ lange neberodomi narių vertinimai. Jie pasirodo tik išskleidus tą langą, bet tai nepatogu. Man kitų narių vertinimai taip pat įdomūs kaip ir jų like'ai, balsavimai bei komentarai, todėl nematau priežasties jų nerodyti 

O man viena mėgstamiausių dainų. Funk elementai su vokoderizuotu vokalu primena Daft Punk, bet dainos dinamika labai neša į Pain of Salvation – iškart prisimenu Shore Serenity iš One Hour By The Concrete Lake, kurioje veiksmo tiek pat daug labai panašioje, apie 3 minutes siekiančioje trukmėje; taip pat klavišinių ir gitaros skambesys neša į Keen To A Fault iš Panther. O klavišų solo paskutinėje dainos minutėje lyg nurauta iš Manfred Mann's Earth Band repertuaro. Ir tai yra trys absoliučiai skirtingų muzikos stilių grupės, kurios man pirmiausia šovė į galvą klausantis šios dainos. Tai tik parodo, kokią eksperimentinę natūrą turi naujausias Avenged Sevenfold albumas. Ir man tai yra žavinga. 10 balų. 

Vau. Čia Cannibal Corpse savo labiausiai prielankioj eiliniam klausytojui formoje. Šitas death'as nėra toks greitas, rifuose yra nemažai groove metal ir black metal atspalvių, kurie suteikia netikėtą žavesį. Man Cannibal Corpse visada skamba kiek sausokai, bet šita daina jau pranoko bet ką, ką girdėjau ankstesniam albume Violence Unimagined (nors ir jame jau rodėsi panaši muzikinė garsų paletė). Stiprus 9-etas (kuris galimai užaugs iki 10-uko po dar kelių perklausų).

Tai kaip ir minėjau ankstesniame komentare: 70 metų po kūrėjo mirties yra norma (taip įteisinta ir JAV, ir JK, kitų šalių nežiūrėjau). JAV yra išskyrimas į du atvejus, kad arba 70 metų po kūrėjo mirties, arba 95 metai po kūrinio išleidimo. Kažkur dar skaičiau, kad yra 100 metų (kažkurioj Europos šalyje berods, tik dabar neatsimenu), todėl ir šį skaičių paminėjau komentare.

Atlikėjai turbūt žinojo, kuo naudojosi, nėra čia ta melodija tokia paprasta, kad net keli atlikėjai ją paimtų ir atspėtų. Tikimybių teorija tiesiog sako, kad tai vargiai tikėtina. Nors iš kitos pusės, gyvybės egzistavimo tikimybė irgi absurdiškai maža ir štai, mes esam, tai tikroji tų kūrinių atsiradimo kilmė yra tik jų atlikėjų galvose (ir sąžinėse).

Sutinku, kad visi trys pavyzdžiai yra plagiarizmas. Daft Punk turbūt akivaizdžiausias, Almos versijoj galbūt daugiausia savų idėjų, bet vis tiek, visų trijų dainų melodija sutampa su Hendelio. Problema ta, kad Hendelis mirė XVIII a. viduryje, o šiuolaikinė autorinių teisių muzikos kūriniams dogma yra "galioja, kol kūrėjas gyvas + dar 70 arba 95 arba 100 metų po jo mirties". Tai šie atlikėjai yra legaliai švarūs, Hendelio autorinių teisių niekas nebesaugo. Tik ar moraliai švarūs, aš nežinau. 

Mano patirtys su The Police iki pat šiemet buvo gana paviršutinės. Atsitiktinėmis aplinkybėmis buvau girdėjęs vienas ar kitas palaidas dainas (daugiausia singlus), bet dabar turėjau gana linksmas porą savaičių, kai sėdau ant jų diskografijos. Tai įvyko po diskusijos apie „geriausią jums nepažįstamą grupę“ ir aš suvokiau, kad mano atveju The Police yra visai tinkamas variantas. Nes tos atskiros dainos, kurias buvau girdėjęs, man buvo palikusios labai teigiamus įspūdžius, bet niekada nežengiau didesnio žingsnio.

Tai šitą klaidą ištaisiau. Perklausiau visus 5 albumus ir dar krūvą nealbuminių dainų (singlų B pusių, bonus dainų, dainų iš filmų takelių). Susidariau įspūdį, kad The Police pradžioje mokėsi, kaip groti gerą roką, ir maždaug diskografijos pusiaukelėje tą aukso standartą, savo firminį skambesį, atrado, ir jį sėkmingiausiai realizavo jau tada, kai grupė braškėjo per siūles ir artėjo pabaiga, t.y. Synchronicity albume. Todėl ir mano albumų top5 visiškai sekantis chronologiją:

1. Synchronicity: 10/10

2. Ghost In The Machine: 9+/10 

3. Zenyatta Mondatta: 9/10 

4. Reggatta de Blanc: 8+/10

5. Outlandos d'Amour: 8–/10

Mėgstamiausios dainos: Wrapped Around Your Finger (Synchronicity), Invisible Sun (Ghost In The Machine), Shambelle (singlo B pusė, Ghost In The Machine sesijos), Spirits In The Material World (Ghost In The Machine), King of Pain (Synchronicity), When The World Is Running Down, You Make The Best Of What's Still Around (Zenyatta Mondatta).

Pačią grupę vertinsiu 9-etu (pradinėse stadijose ji buvo gana vidutiniška, 8-eto verta grupė, bet ji užaugo iki 10-uko vertos, labai skoningą muziką komponuojančios grupės). 

A taip... DeLaLiutishkuz su savo egzpertinėm įžvalgom strikes again. Paprastas new wave su trupučiu roko... šitoj frazėj tiek orelio yra. Kuo paprastas new wave skiriasi nuo nepaprasto? Ar buvo galima pasirinkti platesnę ir labiau nieko nepasakančią frazę nei „trupučiu roko“? O gal tamsta nurašėte music.lt profilyje uždėtus tag'us ir priėmėte už absoliutinę ir neginčijamą tiesą?

Čia reiktų pridėti, kad The Police egzistavo kaip tik tuo laiku, kai pankrokas transformavosi į new wave'ą. Jų vėlyvesnę kūrybą (nuo Zenyattos Mondattos) galima laikyti labiau surišta su new wave, tačiau ankstyvieji singlai, Outlandos d'Amour ir dalinai Reggatta de Blanc – vis dar stipriai pankroko judėjimo paveikti albumai. Galima ginčytis iki pamėlynavimo. 

Ir dar reiktų pridėti, kad The Police muzikoje, be 1) punk rock ir 2) new wave, mes girdime:

3) ska (Ghost In The Machine albume yra bent 5 dainos su ska elementais)

4) reggae (šitas leitmotyvas eina per visą grupės diskografiją)

5) world (Masoko Tanga, Tea In The Sahara)

6) jazz (Does Everyone Stare, Behind My Camel, Murder By Numbers)

7) pop rock (Don't Stand So Close To Me, Every Little Thing She Does Is Magic, Wrapped Around Your Finger)

8) synth rock (Spirits In The Material World, Invisible Sun, Darkness)

9) avant-garde rock (Peanuts, The Other Way Of Stopping, Mother)

Taip kad, sorry, bet tavo komentaras yra maksimaliai neteisingas. 

Šioje dainoje girdėti Sting'o solinės karjeros užuomazgos. Ši daina grupės buvo atmesta per Zenyatta Mondatta įrašų sesijas, po to įrašyta per Ghost In The Machine sesijas, bet į albumą neįtraukta. Žinant, kad albume yra tokios neįprastai lengvos grupei dainos kaip Invisible Sun ir Darkness, tai manau, kad buvo galima rasti vietos ir šiai dainai. Shambele, Flexible Strategies ir I Burn For You būtų gerokai labiau albumo natūrai tikęs derinys negu nuo Hungry For You iki One World (Not Three) esanti ska/punk stiliaus penkiukė. Tai būtų padarę Ghost In The Machine mano mėgstamiausiu The Police albumu. 

Man labai patinka šita lengva dainos atmosfera, įtraukia ir atpalaiduoja. Dabar jau kyla noras įlįsti ir į Sting'o solo diskografiją, nes panašių garsų esu girdėjęs ir jo solo dainose. 10 balų.

Copeland'as jau čia draskosi su būgnais. Nežinau, ar dėl underproduce'inimo, bet Sting'o rėksmingas balsas čia skamba visai švariai ir pakenčiamai, bet gali būti, kad jis tiesiog mikse yra toliau nei instrumentai, dėl ko ne taip rėžia ausį. Padovani nors ir paprastas gitaristas (kas ir tapo priežastimi, kodėl jo po šito singlo The Police kūryboje daugiau nebeišgirdome, nes jį pakeitė Summers'as), tačiau tokiai dainai jo energingumas ir paprastumas yra pakankamas. 9 balai.

Labai patogi singlų B pusių ir kitų bonusinių dainų rinktinė. Šia rinktine mėgavausi labiau nei pirmais dviem The Police albumais ir nemažai vietų kvestionavau, kodėl šita daina yra tik singlo B pusė, o ne studijiniame albume. Pavyzdžiui, man nesuvokiama, kaip Shambelle nepateko į Ghost In The Machine albumą. Tai neabejotinai stipriausias instrumentalas The Police diskografijoje ir mano asmeninėje visų The Police dainų rikiuotėje svyruoja tarp top3 ir top5. Čia yra pavyzdys, koks svarbus kiekvienai roko kompozicijai yra bosas. Nu ir Copeland'as su savo mušamųjų frazėmis visiškai taško. Lygiai taip pat ir Flexible Strategies labiau nusipelnė būti albume nei, tarkim, One World (Not Three). Truth Hits Everybody remiksas, kuris buvo Every Breath You Take antroje pusėje, galbūt man patinka net labiau už Outlandos D'Amour albumo originalą. 

Dead End Job, Landlord ir Friends – ankstyvųjų dainų pavyzdžiai, parodantys, kad grupė moka rašyti stiprų ir apeliuojantį pankroką. Visos šios trys dainos galėjo pakeisti silpnesnes dainas atitinkamai Outlandos d'Amour, Reggatta de Blanc ir Zenyatta Mondatta albumuose. Iš visų rinktinės dainų aš galbūt pakartotinai neklausyčiau tik A Sermon bei Visions of the Night – šios dainos nėra užkabinančios. 

Rinktinę vertinu 9-etu. Būtina išgirsti The Police fanams, nes kokybe ši rinktine pralenkia kai kuriuos studijinius The Police albumus. Skirtumas tik tas, jog čia nėra studijiniam albumui būdingo vientisumo. 

Kaip galima nuspėti iš mano music'o aktyvumo, pastaruoju metu mano pagrindinis vartojamas produktas yra The Police diskografija. Jau perklausiau visus 5 studijinius albumus, dar liko dainos, neįėjusios į studijinius albumus.

Taip, geras, bet blogiausias iš penkių The Police darbų. Trankiausio skambesio, tačiau mažai subtilumo, tiek produkcijos, tiek aranžuočių klausimu. Arba jei ir yra tas subtilumas, jo išpildymas nėra optimalus. Štai Masoko Tanga yra tikrai subtili daina uždarymui. Iš pradžių ji skamba labai įdomiai ir intriguojančiai, šioje dainoje justi užuomazgos to, ką The Police išdarinės vėlesniuose albumuose, tačiau išpildymas stokojantis, daina per savo didesnę nei 5 min trukmę pabosta, ji gana statiška.

Kai kurios dainos trankios ir neduoda jokios grąžos. Next To You grąža – džiazinis solo motyvas, kuris trunka maždaug 20 sekundžių. Per mažai, žinant, kad likusi dainos dalis yra gana plokščias pankas su kiek rėksmingu Sting'o vokalu. Man Sting'as daug labiau patinka, kai dainuoja švariai ir labai džiaugiuos, kad maždaug ties trečiuoju albumu Zenyatta Mondatta to jo klyksmingumo praktiškai nebeliko. Na, gal šiokią tokią grąžą duoda ir Peanuts su psichodeliniu finalu. Bet Hole In My Life ar Born In The 50's – gana tuštokos aranžuotės atžvilgiu dainos (nors pirmoji skamba geriau). Be My Girl – tiesiog kvailoka daina su kvailoku intervalu viduryje. Gal ne tokia bloga kaip On Any Other Day, kurią baisiai išpeikiau Reggatta de Blanc apžvailgoje, tačiau tikrai yra netoli to.

Geriausios dainos yra tos, kurios yra mažiausiai trankios. Galbūt tas nelabai galioja Truth Hits Everybody – Iggy Pop stiliaus daina, tačiau skambanti geriausiai iš aštresnių dainų albume. Tačiau man labiausiai patinka mažiausiai besidraskančios Can't Stand Losing You ir ypač Roxanne. Matyt vertinu melodingumą ir harmoningą Sting'o vokalą. 

Šiame albume dar vargiai atsiskleidžia Copeland'o ir Summers'o talentai. Galbūt atskiruose momentuose (Masoko Tanga, Roxanne, So Lonely, Peanuts), tačiau visumoje albumas savo ekstravagancija neprilygsta net Reggatta de Blanc, o ką jau kalbėti apie Zenyatta, Ghost ar Synchronicity. 

Albumui rašau silpną 8-etą. Bendrame roko muzikos kontekste tai visai geras albumas, tačiau The Police standartais – labai vidutiniokiškas ir neatskleidžiantis tikrojo grupės potencialo. 

Viskas visiškai taip, kaip ir tikiuosi. Kuo ankstyvesnis The Police albumas, tuo man jis mažiau patinka. Šitas albumas turi gerų dainų, netgi visai nemažai. Message In A Bottle – albumo žvaigždė. Anksčiau buvau kiek skeptiškas šios dainos adresu, tačiau albumo kontekste ji yra geriausiai aranžuotas ir smagiausiai skambantis kūrinys, mano nuomonė apie šią dainą pasitaisė. Reggatta de Blanc skanduotė su puikiu Copeland būgnavimu ir kūrybingu Summersu gitaravimu – labai gera. Bring On The Night – smagiai aranžuotas reggae kūrinėlis. Panašiai galima kalbėti ir apie Walking On The Moon, kurią nuo seno žinau. Antroje albumo pusėje – The Bed's Too Big Without You gera ir panaši į praeitas dvi. Copeland'as parašė du kūrybingus gabaliukus Contact (dėl įmantraus skambesio iš pradžių net galvojau, kad čia Summerso kompozicija) ir Does Everyone Stare (džiazuojantis doo-wop stiliuko gabaliukas su puikiu pianinu). 

Ko aš nelabai mėgstu, tai agresyvesnių dainų albume. It's Alright For You yra just alright daina, joje nieko ypatingo muzikaliai nevyksta. Deathwish truputį įdomesnė, ritmika kaitaliojasi (tai tripletai, tai normalios aštuntinės), gitara smagi, bet vokaliai Sting'as man nepatinka dainoje. No Time This Time – savotiškai panaši į Deathwish, gal kiek tiesmukiškesnė. Bet jei Deathwish Sting'as nepasistengė, dabar jis persistengia, per daug visokio rėkimo. Nu ir On Any Other Day... the other ones are complete bullshit. Šitą pradžioje nuskambančią frazę apgręžčiau prieš pačią dainą. Kaip Copeland'as, parašęs tokius nuostabius kūrinius kaip Contact ir Does Everyone Stare, sugalvojo, kad On Any Other Day yra gera daina šiam albumui. Balso neatpažįstu, gal čia pats Copeland'as taip grybą pjauna. Visiškas pochuizmas ir pankas, bet išraiška tiesiog erzinanti ir pjaunanti ausis. 

Šis albumas neturi ir tokios subrandintos kūrybos kaip Synchronicity ar net, sakykim, Zenyatta Mondatta, jo produkcija yra per šviesmečius prastesnė negu Ghost In The Machine. Nematau priežasčių, kodėl Reggatta de Blanc turėtų būti vertinamas aukščiau paminėtų albumų. Žmonių asmeninėse rikiuotėse šis albumas, man rods, vis dar yra aukštai tiesiog iš inercijos – nes daug singlų, daug populiarių dainų. 

Jei ne On Any Other Day, gal dar svarstyčiau apie silpnesnį 9-etą, bet kai yra tokia kliurka albume, rašydamas 9-etą daryčiau nepagarbą Zenyatta Mondatta ir, tuo labiau, Ghost In The Machine, kuriuos vertinau taip pat 9-etu. Tad šiam albumui – 8 su pliusu. 

Zenyatta Mondatta yra savotiškas juodasis arkliukas The Police diskografijoje. Jis nėra toks rokiškai pankiškas kiek pirmieji du albumai (tiesa, jų iki A iki Z negirdėjau, žinau tik palaidomis dainomis, tai gal ir drąsias išvadas darau), tačiau jis nėra toks neįprastas, kokie yra Ghost In The Machine su savo sofistikuotom produkcijom ir sintezatoriumi bei Synchronicity su kiek labiau artsy požiūriu į dainų rašymą. Matyt dėl to Zenyatta Mondatta turi bene silpniausią reputacinį statusą iš visų penkių The Police albumų. 

Bet manau, kad man Zenyatta Mondatta vis tiek labiau patiks nei pirmieji du albumai, kuriuos ketinu paklausyti artimiausioje ateityje. Bet tenka pripažinti, kad man Zenyatta Mondatta neprilygsta Ghost In The Machine ir Synchronicity. Galbūt Zenyatta yra vientisesnis nei Ghost – Ghost turi keistą albumo vidurį. Tiesa, užčiuopiu panašų kokybės kritimą po pirmų trijų dainų: nuo Canary In A Coalmine albume įkrenta į šiokį tokį slėnį, iš kurio nebeišsikapsto iki pat albumo galo. Savotiškai nepateisina pradžioje užduotos kartelės. Produkcijos fronte albumas irgi ne toks peržengiantis ribas, kokie yra Ghost In The Machine ir Synchronicity. Tačiau instrumentinis darbas panašiai geras kaip ir sekančiuose albumuose. Mane vėl labiausiai žavi tikslus, bet vežantis Copeland'o būgnavimas. Jis palaipsniui patampa mano mėgstamiausiu policininku. Anksčiau vertinau tik Sting'o kompozicinius talentus ir Summers'o ekscentrišką gitaravimą. The Police yra iš savo instrumento meistrų sudaryta trio. Panašūs individualistai buvo nebent Rush. Panašiai kaip Rush sunku išrinkti svarbiausią, mėgstamiausią muzikantą, taip pat ir The Police atveju. 

Tai kaip ir minėjau, man albumo pradžia uždeda aukštą kartelę. Mano top3 yra pirmos trys albumo dainos: Don't Stand So Close To Me ir Driven To Tears dalijasi sidabrą ir bronzą, o didžioji žvaigždė yra When The World Is Running Down...  Visą magiją sukuria švarus, tikslus, ir vežantis Copeland'o ritmas. Tačiau nereikia nurašyti ir atmosferą užpildančios gitaros, grojančios labai akcentuotus, į ausį įsikertančius akordus. Sting'o dainavimas labai manieringas, kaip visada. Driven To Tears yra melodiškai sofistikuota daina su puikia boso linija. Don't Stand So Close To Me turi nuostabius, atmosferinius sintezatoriaus momentus. Instrumentinėse dalyse gitara, kartu su būgnais, savotiškai tampa ritmo instrumentais ir net nesikiša į sintezatoriaus formuojamą atmosferą. Gaila, kad tokių momentų The Police diskografijoje nėra daug. Tiesa, mane truputį vis dar erzina pankiškas dainos priedainis, bet su juo metai iš metų susigyvenau. 

Po kritimo su Canary In A Coalmine albumas negrįžta į tą patį lygį, nors vėlgi, didžioji albumo dalis man patinka ir ja kuo puikiausiai galima mėgautis. De Do Do Do gitaros rifas tikrai afektyvus, visiškai suprantu, kodėl ši daina tapo sėkmingu singlu. Voices Inside My Head – hipnotizuojantis gabaliukas. Bombs Away skambesnė ir pakilesnė daina, turinti šiokių tokių puikaus sintezatoriaus momentų. Behind My Camel – tas vienas Summerso numeris, kuris yra kiekviename albume ir kuriame naudojamos neįprastos vakarietiškos muzikos klausytojui dermės. The Other Way of Stopping panašiai ekscentriškas instrumentalas, tik kadangi jo autorius yra Copeland'as, tai daug daugiau erdvės pasidraskyti gauna būgnai. Shadows In The Rain – minimalistinis reggae gabaliukas su netikėtais Summerso fill'ais gitaromis, kurie kartais iškrenta iš tonacijos ir sudaro beveik atonalios muzikos įspūdį. Gal truputį per ilgas, per monotoniškas, tačiau keistai žavingas kūrinėlis. 

Albumui rašau 9-etą. Pora silpnesnių dainų, dauguma dainų labai geros, tik tai, kad pirmos trys dainos savo kokybes gana ženkliai išsiskiria iš kitų, šiek tiek nervina. 

Pradėjęs nuo Synchronicity, keliauju chronologiškai atgaline tvarka. Įtariu, kad jei Synchronicity bus mano mėgstamiausias The Police albumas, tai Ghost In The Machine bus numeris du, nes jis man labai nedaug nusileidžia prieš Synchronicity. Didžiausias šio pliusas yra produkcija – kiek esu girdėjęs iš The Police repertuaro, mane Ghost In The Machine dainų daugiasluoksnė produkcija visuomet labiausiai žavėjo. Riebus klavišinių garsas, bet ir neužgožta gitara, labai skaidrus būgnų garsas visose dainose, boso garsas irgi labai švarus. Nors Synchronicity albumo less is more produkcija irgi suveikė, bet bandau įsivaizduot albumą, kurio kūryba yra Synchronicity lygio, o produkcija Ghost In The Machine lygio. Idealus scenarijus.

Tačiau kūryba ne tokia subrandinta kaip Synchronicity. Labiausiai krenta į akis visas albumo vidurys: nuo Hungry For You iki One World (Not Three). Man šitas albumo gabalas stebėtinai išsiskiria iš albumo priekio ir galo tuo, kad jis yra neįtikėtinai vienodas. Tai penkios skirtingos ska ir punk paveiktos roko dainos, kurios yra be galo panašios tarpusavyje. Nors Hungry For You ir Too Much Information turi labai gerą groove'ą, tačiau to neužtenka. Demolition Man kenčia nuo gerokai per ilgos trukmės, o Rehumanize Yourself ir One World (Not Three) – tiesiog prastesnės to paties dalyko versijos. Tačiau už šio penkių kūrinių regiono viskas yra 10/10 arba labai arti to. Ypač pirmos trys dainos: kosmiškai gera Spirits In The Material World instrumentuotė, labai žaisminga Every Little Thing She Does Is Magic. Mano mėgstamiausia albumo daina ir top2 The Police daina – Invisible Sun. Tos dainos atmosfera yra absurdiškai gera, nors įžangoje praktiškai nieko rimto muzikine prasme nevyksta, bet tas ritmo pulsas, pastelinis sintezas, ramus gitaros rifas ir Sting'o lygiai toks pats tykus, neperspaustas vokalas. Atrodo, visi lenktyniauja dėl to, kuris pasiūlys patį minimaliausią garsą, bet toji lenktynė sukuria tą paveikią atmosferą. Tiesa, pirmajame priedainyje daina prasprogsta (puikus dinaminis sprendimas), o Summerso gitaros solo po antrojo priedainio – vau. 

Kalbant apie Summersą ir gitaros solo – jo parašyta Omegaman yra tokia panko daina, apie kurias gali svajoti ir tikros panko grupės. Labai jaučiasi Summerso ranka, disonuojantis rifas – jo vizitinė kortelė. Gitaros partija po antro posmo – skamba visiškai kaip guitar hero muzika, nors tai iš esmės tėra viena muzikinė frazė (kuri toliau skamba ir trečiosios dainos dalies antrajame plane). Tai vėlgi, geros produkcijos stebuklai. Dar reiktų paminėti, kad Omegaman žymi sintezatoriaus sugrįžimą į albumą – albumo viduryje jei ir būta sintezo, tai jis visiškai užgožtas gitaros ir sakso. Galbūt sintezatoriaus nebuvimas ir yra pagrindinė priežastis, kodėl vidurys skamba pažymėtinai silpniau nei albumo galai.

Secret Journey man primena tai, ką esu girdėjęs iš Zenyatta Mondatta – posmo motyvas voliojamas lėtu tempu, o priedainis neįtikėtinai skaidrus. Copeland'o būgnavimas ir Sting'o idėjos instrumentinėms pertraukoms toje dainoje neprilygstamos. 

Galiausiai, albumą uždaro Darkness, kuri patenka į mėgstamiausių dainų top3 albume. Albumo juodasis arkliukas, sakyčiau. Neįtikėtina produkcija, kaip sulieti pianino ir sintezatoriaus sluoksniai, kiek tas riebus bosas prideda – labai atvira, erdvi instrumentuotė. Synchronicity albume gyriau nekonvencinius The Police sprendimus mažoriškai atlikti liūdnas dainas ir minoriškai atlikti pakilias dainas. Darkness pasiūlo dar kitokį netikėtumą – nostalgiška ir liūdna lyrika, minorinė tonacija, bet tas atviras garsas ir išraiškingas Stingo balsas pakelia dainą iki bene šventiško pakilumo. Koks puikus albumo uždarymas. Ir dainos pabaigoje – labai panašus, reti sakso žvygtelėjimai, kokie ir Spirits In The Material World pradžioje. Sukuria konceptualaus albumo įspūdį, o aš dievinu, kai grupės albumą traktuoja kaip savitą struktūrinį vienetą, o ne šiaip dainų rinktinę. 

Nors tiek daug teigiamų dalykų pasakiau, deja, dėl albumo viduryje esančių trūkumų negaliu albumui rašyti 10. Verčiau stiprus 9-etas.

Biplan šildė? O vargeli... tai vien jau ant popieriaus skamba kaip gana prastas pasirinkimas. Kieto roko klausytojus šildo lietuviškas popsiukas su neva tai lengvo roko užuominomis... 

Tiesa, Rutonė visiškai teisingai prisimena, kad 2013 m. koncerte buvo I. Berinas su grupe. Tada aš buvau vienintelį kartą susitikęs su music'o publika gyvai, tai mes kartu su Rūta ir kitais klausėme to koncerto. Aš nebuvau labai sužavėtas, tačiau Berino apšildymas buvo tikrai vykęs. Kažko tokio labiau reiktų tai publikai, kuri susirenka Scorpų pasiklausyt.

Man asmeniškai yra optimalūs koncertai be šildymo. Aišku, sveika, kai egzistuoja laiko buferis vėluojantiems į koncertą susirinkti, o atėjusiems laiku – pasivaišinti gėrimais, tačiau labai dažnai apšildymas tiesiog nepateisina lūkesčių.

Oho, vadinasi, tamstos neaplenkiau. Aš klausytojas tik nuo Tales From Outer Space. Tada klausiau daug Gazpacho (kaip tik buvo išėjęs jų albumas Soyuz) ir man Spotify lygiai taip pat pakišo jas į atsitiktinių dainų playlist'ą po to, kai perklausiau kažką iš Gazpacho repertuaro. Man labai patinka tas albumas, tačiau esu girdėjęs tik jį ir naujausią Crime Scene, kuris visa galva žemiau, mano nuomone. Bekeldamas informaciją į music.lt susipažinau su jų diskografija, paklausiau ir jų Plays Pink Floyd live'ą – tikrai kokybiškos, ausiai malonios Pink Floyd dainų versijos. Paprastai nemėgstu, kai vienos grupės masyviai tribute'ina kitas, tačiau RPWL tą daro neerzinančiai, o įdomiai. 

Teks susipažinti su jų ankstesniais darbais, kad jau toks teigiamas atsiliepimas. 

Užmačiau kažkur diskusiją apie tai, kas jums atrodo geriausia grupė, kurios vis dar nepažįstate. Aš pamąsčiau apie save ir nusprendžiau, kad tai yra The Police mano atveju – žinojau palaidas dainas, kurios man visos patinka, bet su diskografija esu praktiškai nesusipažinęs. Tad pradėjau nuo paskutinio jų albumo. Ne dėl to, kad mėgstu priešintis chronologijai, bet dėl to, jog iš šio albumo buvau girdėjęs didžiąją dalį dainų. Turbūt tik su Walking In Your Footsteps, O My God ir Murder By Numbers nebuvau susipažinęs, kitos aštuonios man buvo kažkuriuo gyvenimo momentu girdėtos. Ir kadangi jos visos man paliko gerą įspūdį, tai Synchronicity man sudarė geriausio The Police albumo įvaizdį. 

Kol neišgirdau kitų albumų, negaliu drąsiai sakyti, tačiau nebūsiu nustebęs, kad Synchronicity ir bus mano mėgstamiausias The Police albumas. Tai yra tiesiog 10 balų albumas. Vienintelė daina, kuri man neįstringa, yra Walking In Your Footsteps, bet ir taip, tradicinės muzikos inspiruoti ritmai yra įdomūs. Likusi dešimtis dainų man tam tikru laipsniu patinka. Anksčiau ekscentrišką Summerso numeriuką Mother laikiau tarp mėgstamiausių The Police dainų, tačiau mane šio albumo kokybė pastatė į vietą – man Mother turbūt būtų tik 10-a iš 11. Netgi Every Breath You Take nepretenduoja į mėgstamiausias dainas albume, nors ji yra chrestomatinis pavyzdys, kaip parašyti kokybišką ir labai sėkmingą hitą. Synchronicity abi dalys – vežančios, vieno labiausiai rokinių dainų albume. O My God taip pat stiprus rokiškas numeris. Pirmoje pusėje didžiausias mano simpatijas laimi trumpa, bet intensyvią aranžuotę turinti Miss Gradenko. 

Visgi man antra albumo pusė dar labiau patinka. Dvi albumą uždarančios dainos: Tea In The Sahara ir Murder By Numbers – didžiausias džiazo koncentratas albume ir tuo pačiu melancholiškiausios dainos albume, tikriausiai. Labai smagi jų atmosfera. Bet dar labiau man stogą nuneša King of Pain ir Wrapped Around Your Finger. Pirmoji yra labiausiai išpildyta daina su neįtikėtinai žavinga dinamika – iš įžangos atrodo, kad laukia panašus melancholiškas numeris kaip tolimesnės dainos albume, tačiau daina evoliucionuoja į vieną didžiausių pozityvo užtaisų albume su nuostabiu Summerso grojimu gitara. Kas sukuria labai ryškią dichotomiją lyginant su dainos lyrika. Tos dainos, kurios ganėtinai nelaimingą lyriką iliustruoja spalvinga ir mažorine garsų gama (kaip ir kitos dainos, kurios pakilią lyriką užpildo melancholiškomis melodijomis) yra savotiškai žavingos ir intriguojančios. 

Wrapped Around Your Finger jau ilgą laiką yra mano mėgstamiausia The Police daina. Šiuo metu su ja galėtų konkuruoti nebent Invisible Sun iš Ghost In The Machine. Čia visiškai atvirkščia situacija nuo King of Pain – tekstas irgi apie dviejų žmonių (turbūt vyro ir moters) meilę, tik lyrinės išraiškos daug šviesesnės ir pozityvesnės, o vat dainos tonacija yra minorinė. Vėlgi, savotiškai žavingas kontrastas. Ir vis dar manau, kad šitą manevrą iš The Police nusižiūrėjo Foje, nes jų diskografijoje pilna tokio melancholiškai poprokiško skambesio su visai spalvinga lyrika. Reiktų pridėti, kad dainoje labai nuostabus Copeland'o būgnavimas, kuris sėkmingai palaiko gyvybingą dainos pulsą. Sting'o vokalinis (ir boso) pasirodymas nuostabus. O trečiame posme, kai pirmose dviejose eilutėse įvedamas švelnus akordų progresijos pokytis ir tada dainos ritmas prasprogsta – genialiausias kompozicijos motyvas albume. 

Kaip ir minėjau, albumui 10 balų. Abejoju, ar ankstesni The Police albumai prilygsta šiam, Synchronicity uždėjo aukštą kartelę mano tolimesniems The Police klausymams. 

Niekada neatsibostantis gabalas. Man čia yra the ultimate space rock song, maždaug, daina, kuria apibendrinčiau visą space roko žanrą. Gali groti bet kiek primityvų harmonijos prasme motyvą, tačiau padaryk tai vežančiai su kietu bosu ir ritmika ir išplaukusiai su daug wah-wah ant gitaros ir sintezatoriais. Realiai tik tiek reikia, kad klausytoją užvežtum ir nuplukdytum mintimis, kad ir 11-ai minučių. 

Kas dar labiau žavi, tai Lemmy realiai tuo metu, kai vyko šio albumo įrašymas, buvo vos pramokęs groti bosine gitara, nes iki tol jis buvo gitaristas. Ir jis bosu grodavo kaip gitara – pilnais akordais, užgaudamas kelias stygas vienu metu. Ir tas vietomis labai gerai girdisi Brainstorm dainoje ir tikrai sudaro įspūdį, kad tai nėra eilinis grojimas bosu, kuri esi įpratęs girdėti.

10-ukas su pliusu. Viena ryškiausių Hawkwind dainų.