Visi nori į Rojų, o niekas nenori numirt.
Kartą gyveno žmogus vardu Izaokas.
Jis vaikščiojo šalia Dievo - tiek dieną, tiek nakčia.
Bet jis nenorėjo numirt.

Jis verkė: o Viešpatie, prašau leisk man gyvent.
Mirtis yra arti, žinau.
Dievas nusišypsojo Izaokui
Ir suteikė jam 15 metų
dar.

Visi nori į Rojų, o niekas nenori numirt.
Viešpatie, noriu į Rojų, 
Tačiau nenoriu numirt.


Ką gi, aš nesulaukiu tos dienos, kai naujai užgimsiu
Kadangi aš mėgaujuos gyvendamas čionai, Žemėj.

Visi nori į Rojų, o niekas nenori numirt.

Kai Jėzus gyveno šioje Žemėje,
Jis žinojo savo tėvo planą.
Jis suprato, kad turėjo paaukoti gyvybę,
Kad išgelbėt žmogiškąją sielą.

Kai Judas jį buvo išdavęs,
Jo tėvas išgirdo jį verkiant:
Nes jis nestokojo drąsos iki savo mirties.
Ir jis nenorėjo numirt.
Visi nori į Rojų, o niekas nenori numirt.
Viešpatie, noriu į Rojų, 
Tačiau nenoriu numirt.


Ką gi, aš nesulaukiu tos dienos, kai naujai užgimsiu
Kadangi aš mėgaujuos gyvendamas čionai, Žemėj.

Visi nori į Rojų, o niekas nenori numirt.