Atsiskleidimas (ant Smilgos kranto)

Seniai rašiau dienoraštį. Daugiau lapkritį kūriau. Dabar kibau į mokslus. Buitis pasiglemžia viską. Net laiką. Todėl savo naujausiame piešinyje per dailės pamoką piešiu susiduriančius laikrodžius. Jiems susidūrus gaunasi laiko išlydis ir susiformuoja skylė. Nežinau, kokia, turbūt analogiška juodajai skylei. 

Pastarąsias porą savaičių mane krėtė crazy filosofinės mintys ir interpretacijos. Pavyzdžiui, apie žmogų, valgantį savo koją. Atradau analogiją su Sizifo mitu, ypač Kamiu interpretacija, bei tautosaka. Nusprendžiau, jog žmogus, valgantis savo koją, yra laimingas. Visai kaip besileidžiantis nuo kalno Sizifas. Mano klasės draugas mano teoriją papildė labai protingu teiginiu: žmogus, suvalgęs savo koją, nebėra laimingas. Ne kiekvienam suprasti. Tokios jau tos mintys pas egzistencializmo problemomis apsikrovusią smegeninę.

Panašias idėjas, tik ne tokias „mandras“ skleidžiu savo naujuose kūriniuose, kuriems pagaliau atėjo taip ilgai lauktas įkvėpimas. Jau buvau pradėjęs rašyti trečią novelę, bet staiga atsirado svarbesnių veiklų ir nusprendžiau jos toliau nebetęsti. Galbūt dar kažkada sugrįšiu.

Mano meniškoji pusė atsivėrė pastaruoju metu dažniau nei bet kada. Turbūt dėl to, kad aplinka keičiasi. Antradienį buvau išėjęs pasivaikščioti. Tai padarau bent kartą į mėnesį (tokiam neaktyviam žmogui kaip aš tai yra pakankamas kiekis). Susipažinau su įspūdinga tamsa. Buvau pažiūrėti šviestuvų apšviestą tamsų Nevėžio ir Smilgos vandenį ten, kur jie susieina. Mano mieste yra kažkokia neįprasta jėga, laikanti mane pririšta prie jo. O ta santaka atsirado tik 1964 metais (jei neklystu; amžininkai pataisys). Jaunimas nežino, kodėl Kėdainiuose Smilgos gatve pavadinta ta, kuris nėra prie Smilgos. Jie nežino, kad toji gatvė vingiuota dėl to, nes nuo pat XV amžiaus (arba dar anksčiau, istorikų reikia klausti, nes šaltiniuose teigiama, jog dabartinė Smilgos gatvė XV amžiuje buvo istorinio kelio Kaunas-Ryga dalis, o klausimas, kiek šitas dar egzistuoja) ji ėjo palei Smilgos dešinįjį krantą ir ta upė anksčiau į Nevėžį įtekėjo dar prieš Tilto gatvę (toje vietoje yra įrengta aikštelė). Nuotrauką google pavyko aptikti.

Dabar mane užpuolė mokslas. Reikia mokytis, nusprendžiau. Mokau ir kitus. Iš savo gerumo. Bet niekada nesimokysiu mokyklos dalykų. Aš mokausi chemiją, fiziką, aukštuoju lygiu. Visa kita yra velniop. Nežinau, ar genuose užkoduotas mano potraukis tiksliesiems mokslams, ar kaip čia yra? Tokia jau mano dalia.