Demonstruotinas vidaus negatyvumas.

einaras13

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2013m. Lapkričio 26d. 20:58

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Kas čia per cirkai?
Sėkmingą vidurio savaitės rytą velkuosi į savo tragiškų patyrimų įstaigą ir mane ėda šiaurės vakarų vėjas, turėdamas būtent tokį tikslą - nepalikti komfortabiliai besijaučiančių. Todėl eismo, miesto ritmika šįryt buvo akivaizdžiai paspartėjusi. Nušiūrę medžiai, kabaliuoja parudavę lapai, kiti jau seniai sušluoti. Dabar žmonės belaukią šalnų ir balto kilimo. Nėra parduotuvėse kilimams išpardavimų, bet galima gauti nemokamai. Tik daug kas skundžiasi, kad daug darbo įdeda to kilimo storio reguliavimui.
Sutelkęs rytmečiui nelabai pritaikytą blaivą protą bandau prisiminti, kokias prievoles buvau šiandienai išsikėlęs ir staiga prisiminiau, jog man reikėtų atlikti vieną įdomų darbą. Susikoncentravęs į savo vidinį pasaulį nepajutau, kaip greitai aš atsidūriau prie savo mylimo šviesoforo, kur tik pamatęs raudoną signalą sustojau, o šiaurys stūmė mane į priekį. Taip jau būna, kai eini nuo kalno į pietus. Mano rankos ir ausys jau nebemaloniai jaučiasi, šąla, nori kambario temperatūros.
Žalia. Mane turi praleisti mašina, išsukanti iš gatvės. Bet važiavo sparčiai, galvojau, laukt jau smūgio, tik sulaikiau kvapo... o po to ji sustabdė, įvarydama šoko dozę man, ir taip nelabai mėgstančio rytmečio eismingumo ir agresyvios vairuotojų kultūros. Pažvelgęs pro priekinį mašinos, kuri užsidirbo mano nepasitenkinimą, stiklą, pamačiau skubantį, nekantraujantį žmogų. Aha, pagalvojau, gal jei būtum išvažiavęs bent 10 minučių anksčiau, nestovėtum tuose kamščiuose. O man nesvarbu, aš pėstysis.
Nesvarbu, ką jis apie mane mano, aš, įžvelgęs jo rūstumą, paskubinau žingsnį ir greitai nuėjau. Pastebėtina, jog žmonės šiandien tikrai skuba. O štai, tasai benamis, kaip sėdėjo aną rytą, pučiant pietvakarių krypties vėjui, taip ir dabar, pučiant iš šiaurvakarių. Žmogus, likimo priremtas, be jokios pasipriešinimo galimybės yra geriausias Dievo patyčių pavyzdys. Tokie likimo marionetės esame visi be išimties, tik vieniems tai atsiliepia materialiai, o kitiems dvasiškai.
Vertindamas šią nemalonią situaciją skeptiškai, turbūt užsidirbau iš skaitytojo nuomonę, kad aš esu moralistas, kritikas, bejausmis pats, akmenširdis. Deja. Manau, papasakojęs jums tai aš būsiu vertinamas dvejopai, o kiti gal ir visiškai pakeis požiūrį, susidariusį iki šios akimirkos.
Taigi, įėjau į baltą, šviesų, malonų pastatą dar prieš aštuonias ryto. Šilumos banga duris pravėrus mane maloniai nuteikė. Ir tik supratau, jog manęs čia laukia tokia pati neįdomi diena, kaip ir visos. Nusiėmęs striukę, aš priėjau prie savo kompanijos, pasisveikinau, atsakiau į visus jų pateiktus įprastus rytmečio klausimus ir susmegau ant suoliuko laukdamas garso, kurį girdžiu bent jau dešimtį kartų per dieną, penkias dienas per savaitę. Ir štai jis. Tas garsas reiškia, jog žmogus turi po jo eiti ten, kur jam priklauso. Ir man priklauso lipti laiptais aukštai, kad net uždusau. Įėjau į tą patalpą, atsisėdau savo nuolatinėje vietoje, išsitraukiau reikalingas darbo priemones ir laukiau vadovo nurodymų.
Ir štai jis - aukštas, pasitempęs, nors ir toks pat suvargęs, kaip visada. Davė nurodymą ir paliko.
- Ar tikrai esi tikras, jog šis būdas yra pritaikomas septintajai užduočiai atlikti?
- Esu tikras, nes jei nebūčiau, nesakyčiau.
- Niekas negali būti užtikrintas žodžio patikimumu.
- Tikrai taip, juk kiek kartų mane patį išdūrė, bet aš išlikau patikimas. Gal per daug silpnas būsiu.
- Tu? Tauški niekus. Tokio valdingo žmogaus reikia paieškoti ... ir protingo.
- Tokių kaip aš pilna, tik paieškokit.
O taip, aš niekada nesupratau, kad kartais žmonės veikia ne pagal tą patį mechanizmą, kaip veikiu aš. Ne visi jie linkę protauti, filosofuoti kaip aš. Ne visi tokie dalykiški ir santūrūs. Ne visi tokie uždari ir prislėgti. Kur gi nebūsi. Mane žudanti rutina. Man jau vėžį varo ta nevarijuojanti kasdienybė. Nekenčiu šito keistai surėdyto pasaulio.
- Kaip devintas?
- Bandyk paieškoti pateiktame šaltinyje, aš nežinau, dar aštuntą darau.
- Čia nėr jokio šaltinio.
- Tokiu atveju geriausias šaltinis yra mąsli galva.
- Galiu iš tavęs pasiskolinti.
- Prirakinta prie mano kūno, negaliu nuimti.
Ir vėl sustingau, susimąsčiau, argi šitas gyvenimas nėra sukaustytas, suledijęs, supančiotas. Visa tai, ką mes darom, yra bergždžiai sprendžiami kažkokio psichopato, tikinčio esant gyvenimo prasmei, nurodymai. Šitas aukštaūgis, tiesios laikysenos žmogus amžiais spinduliuoja nežinia iš kur atsirandančiu pozityvumu, apie kurį aš tik ir svajoju. Nebesugebu kasdienybėje įžvelgti laimė. Laimė - tai kažkas naujo. Tą akimirką norėjau spjaut ir išvažiuoti į kokią triukšmingą škotų smuklę ar su kokiu seniai matytu draugu Filipu susėsti pietų Erfurte ir smagiai pasišnekučiuoti, prisimenant mano vokiečių kalbos lankstumą. Oi, kadais tikėjau esant gyvenimo įvairovei, bet supratau, jog toks dalykas retas perlas, mano gyvenimas apkarsta vis.

***

Gyvenu vienas. Pats sau užsikaičiu arbatos, užsidedu dešros ant batono - toks mano lengvas pusrytis. Atidirbu, grįžtu. Išsiverdu kažko lengvo, nes kulinarijos talentu tikrai pasigirti negaliu. Mane slegia baisi vienatvė, kurios aš nei pakelti negaliu. Man visi žmonės tokie dalykiški ir bejausmiai. Gal aš toks iš pažiūros, bet niekad nesuprasi, kas to keistuolio viduje dedasi, ar teorijos vadovėliai surikiuoti lentynose, ar vienišumas, baimė, dirglumas, nusivylimas šituo prakeiktai nenusisekusiu gyvenimu.
Anksčiau, kai dar buvau naivesnis, jaunesnis, tikėjau esant gyvenimo prasmei, puoselėjau ateities viltis, turėjau draugų, kurių draugiją mėgdavau ir šiltai juos priimdavau pas save popietės. Turėjau ir ką mylėti. Mano meilė, jei tai tikrai ji, niekada nebuvo atskleista, visad nutylėta. Trūko man drąsos apie tai kalbėti, trūksta ir dabar. Tas žmogus, iš kurio atsakymo iki šiol laukiu, jau nebeegzistuojantis mano aplinkoje. Dingęs. Ja žavėjausi, buvo dienos, kada vien dėl jos kažką darydavau. Deja, ji manęs niekada nepastebėdavau, nors ir koks lipšnus buvau ir stengiaus atkreipti dėmesį. Nebesvarbu. Netikiu, kad rasiu dar kažkokią tokią tobulybę, kuri privers manyje pajusti šilumą, privers kūną virpėti, drovėtis, sapnuoti šiltus sapnus (nekalti sapnai dažniausiai būna erotiniai, puikiai tą žinome ir nevenkime apie tai kalbėti ir nesakykime, jog nesapnavome, kai bučiuojames ar net mylimes su kitu žmogumi), apvers mano pažiūras, nuteiks mane gyvenimo intencijos ieškojimui. Netikiu jokių filosofų sentencijomis, pagrindinis filosofas esu pats sau, o mano potyriai yra mano sentencijos. Man reikalingas žmogus ir aš jo nerandu.

***

Grįžkime iš mano minčių plotmės į realinę plotmę. Darbai nuveikti, pagyvenęs vyriškis atėjo patikrinti mūsų prieš pat darbo pabaigą. Pademonstravome savo šiandienos produktyvumą ir išdūmėme namo. O aš nuklydau į priešingą pusę, pavaikštinėti po miestą, vis pamąstyti apie tai, apie ką išdien mąstau ir negaliu atsikratyti tų savo pesimistinių klejonių ir juo toliau, juo mane labiau į neviltį varo šis gyvenimas. Tebūnie prakeiktas šiaurvakarys, tebūnie prakeikta vienatvė, aš norėčiau dingti kažkur. Parsivilkau namo. Atsigėriau arbatos. Užmigau. Ir pagalvojau, rytoj juk nieko ypatingo. Nu ir kas, kad įdomus darbas, ne jo man labiausiai trūksta.

2013m. Lapkričio 26d. 20:58

einaras13 / Šeštadienį žmonės eina į turgų  2015 m. lapkričio 19 d.  einaras13 / Kramtomosios gumos filosofija  2015 m. lapkričio 15 d.  einaras13 / Bandant (ne)subręsti  2015 m. rugpjūčio 29 d.