Devilstone 2018

Beprotiška liepa. Nė vieno laisvo savaitgalio. Vakarai po darbo - tik minimaliai atstatyti fizines jėgas, kurių sąnaudų koeficientą smarkiai pakoregavo drėgmės ir karščio viršyta norma. Music.lt futbolo ir kill - save totalizatorius man pofig, tik Einaro prog naujienos tesudomino tame periode, bet ir čia nerandu energijos paanalizuoti, nes užstrigau ties Gaspachio, ir, ko gero, ne trumpam.

O noriu porą žodžių tarti apie Devilstone. Iš anksto pareiškiu: čia ne recenzija, čia tik eilinio klausytojo nuomonė. Preambulė: nelankstus darbo grafikas neleido sudalyvauti ketvirtadienį, tad kalbėsiu tik apie penktadienį ir šeštadienį.  Pirma: oras –nuostabus, kainos nuspėjamos ir normos ribose, antra: headlaineriai yra (bent man jie autoritetai aukščiausio lygio), trečia: pramogos išplėstos iki kažko, ko aš vis vieną  netikrinčiau, bei 4 scenos (čia, sakyčiau, yra problemų garso kokybės klausymu).

Aš iš prigimties esu pozitivystas. Mane sunku nuliūdinti ar užslopinti. Emocingumas ir yra tas variklis, neduodantis susenti. Mano kompanionai, arba aš jų, yra  VGTU, KTU, VPU absolventai ir kažkoks kruizinių lainerių krupje.  Muzikiniai prioritetai įvairūs, bet concesus[„v1]  pasiektas ties Korn.

 Taigi penktadienis. Mano jaunieji draugai labai pozityvia vertina Ba, o aš tik numykiu – nepatiko Barbablue scena ir jos vamzdžio efekto garsas ir grupė atrodė vangokai, lyg atidirbtų darbadienius. Bet štai dėl Luctus beveik vieninga nuomonė – kauniečiai buvo geriausia lietuviškos scenos programa. Geresni net už po jų grojusius Au – Dessus. Grupių stilius skirtingas kone diametraliai, bet vertinu pagal tai, kokia reakciją sukėlė manyje. Au –Dessus su nauju albumu bet senu imidžu ir beveide scenografija vizualiai nusileidžia egzotiško vaizdo ekstravertams[„v2]  Luctus. Dar vienas pliusas Luctus komandai – lietuviški tekstai puikia girdėti vakarų scenoje iki paskutinio sč ar kt dvigarsių. Aplamai vakarų scenos įgarsinimas šiemet nepriekaištingas - jokio peregrūzo ar vokalo- instrumento disbalanso. Dar apie lietuvius: laukiau su nekantrumu naujojo No Real Pioneers albumo pristatymo. Gal bemiegė penktadienio naktis, kai girtaujanti palapinė susilaukė pelnyto snukiadaužio iš tokių pat miego marinamų kaip aš oponentų, o dar tas kvailas nebereikalingas neišjungto drum machine bumbsėjimas po dance – krautrock Die Wilde Jago pasirodymo po 2 val. nakties, vertė į pasaulį žiūrėti priešiškai. Tačiau būsiu arti tiesos pareiškęs, kad No Real Pioneers atrodė prasčiau nei pirmą kartą velnio Akmenyje. Tada jų prašė bisui, dabar sunkiai supratau, kada jie ėmė groti scenai, o kada baigė pasiruošimą. Didelis minusas grupei – vokalisto screem Barbablue scenoje sunkiai pakenčiamas, atgaiva ir didelė, kai grupė groja atmosferinį post roką. Matyt nauja medžiaga dar tiek nauja, kad neatidirbta scenoje, nes vienas, ar du seni gabalai užgavo širdį kaip tikėjausi.

Grįžtu prie penktadienio užsienio scenos. Čia nebuvo krintančių žvaigždžių, nors švedai Tribulation (apibudinti dark vampyrial horror) vizualiai labai patraukė akį kaip, beje, ir ausį. Man tai buvo Vanessos Mei atlikimo stilius tik su gitaromis. Šokis grojant ir atrodant ekstravagantiškai mergaitiškai. Jaunieji bendražygiai užskaitė juos dienos favoritais. Aš juos nukėliau į trečią vietą po Marduk ir Juri Gagarin.

Aplamai, švedai dominavo Anykščiuose. Marduk davė iš peties, kaip ir anąsyk. Be kompromisinis black metal iš pastarųjų albumų (negi Mortuus dainuos Legion periodo dainas). Mortuus 41 –neri, bet makiažas ir povyza duoda daug daugiau. Geras groulas ir nepriekaištingas susigrojimas bei supercomandosų imidžas užvirino kraują. Prasimušiau iki pusiau pirmos eilės ir sugebėjau gauti high five iš Mortuuso, matyt pastebėjo žilę tarp spiegiančių paauglių ir davė duoklę amžiui ir tikram fanatui. Akademinis jaunimas apibūdino Marduk kaip dūzgesio ir riaumojimo kokafoniją, dėl ko aš stojausi piestu, aiškindamas kur yra melodijos užslėpti sluoksniai bei siužetiniai vingiai.

Šeštadienis: naktį muštynės, lietus ir būgnų bumbsėjimas. Užtat pusryčiai Norfos kavinėje grąžino nuotaiką. Alus tik biržietiškas ir belgiškas (kupiškėnišką alų kol kas uždarė dėl nepaskelbtų priežasčių – čia man šiek tiek skaudu, nes būčiau pavaišinęs sutiktus komradus).

Rytų scena orientuota į alternatyvą, negatyvą, punk bei retro. Teko beveik visą ją ignoruoti vakarų scenos labui, išskyrus south rock retro komandą olandus DeWolff. Nu geri jie, nežinau. Vargonai Hammond, gitaristas išlaužinėja Ingvio Malmstyno pozas, vos nesusipančiodamas į spiralinį gitaros laidą, išgaunąs

 tą neklystamai atpažįstamą amerikiečių pietietišką roką (Skynyrd Lynyrd, ZZ Top  70 –tų laikmetyje).  To nebuvo tada, bet jie padarė tai dabar.

Viską lėmė vakarų scena: Skelethonwitch mačiau tik patį galą, nes DeWolff nepaleido. Bet geri jie, geri. Thrash, black ir dar melodingas heavy metal merginas sutraukė bene visas. Ką sakyti, kai jų muziką galima lengvai sumaišyti su Iron Maiden ar Scorpions, kurių po vieną koverį atliko pabaigai. Užtat visų simpatijas , beje ir mano, laimėjo komiškieji ekscentrikai Dr. Living Dead! Malonu buvo stebėti, su kokiu susižavėjimu juos iš užkulisių stebėjo anksčiau grojusios grupės. Crossover man labiau priminė senąjį punk su gera metalo doze. Visų numylėtinis bosistas strakaliojo po sceną hip hopo žingsniukais, nepramaudamas pro mikrofoną užriaumoti savo frazės. Kaukolių  kaukės šiam imidžui ir performancui davė publikai trunkamos paskatos nutrukti nuo pasaičio. Pasipainioti stumdymosi rate ne be pavojaus.

O štai Rottin Christ, kurių laukė visi. Pavėlinau užsiimti patogią vietą, tad buvau stumdomas ir šiaip, lietaus merkiamas ne juokais. Bet dzin. Mačiau brolius Tollius iš 3-4 metrų, per mano galvą nusirito ant rankų neštas „lavonas“, vos nenurovęs piršto, kai žiedas užsikabino už kažkurios jo atributikos detalės. Greta stovėjusi pana stebino nerealiai. Traukė graikiškas dainų pirmąsias frazes man tiesiog į ausį. Mačiau ją Devilstone šeštadienio treileryje, įspūdinga fanė. Būdingo grupei dūzgiančio tremolo neišgirdau, taip ir liko neaišku, iš kur jis įrašuose. Užtat koks Sakio Tolio vokalas, man žiauna nukaro. Groulas gilus ir sodrus, kaip ir natūralus balsas, svaidęs užkeikimus ar antisakralinius šūksnius. Xibalba, daug kartų girdėta, čia pakerėjo visiškai. Nors esu klausęs visą grupės diskografiją, nesiimu teigti, kad be Sanctus Diavolos girdėjau daugiau nei du paskutinius albumus. Tikrai nebuvo Keravnos Kivernitos ar After Dark I Feel. Na, bet festo pabaigai Pūvėkai davė solidumo, nes jų muzika ne plikas black, bet simfonizuotas etno pagan velniažinkas.

 Šiemet nesutikau savo draugelių iš Kėdainių. Matyt ignoravo festivalį dėl išsiūbuojančios alternatyvos, įtraukiančios ir dark wave. Snobai metalheadai gali apleisti šį renginį, vis labiau linkstantį į visą aprėpiančią sunkiąją sceną iki minimumo eleminuojant  kertinius death, thrash, doom, sludge ir artėjant prie post visų galų ir kol kas neliečiant tik blackmetalio. Kaip ten bus toliau, pamatysim. Tik kad nenutiktų, kaip Galapagams, priglaudus Roko naktis.

 [„v1]

 [„v2]