Eurovizija 2011-2016: Azerbaidžanas, Baltarusija, Belgija.

Ell & Nikki — Running Scared (2011)

Turbūt sunkiausiai įsimintina nugalėtojų daina (nes kiek skystoka, išties). Na, aš ją atsimenu, nes 2011 metų Eurovizija turbūt buvo pirmoji, kurią stebėjau nuodugniai ir kritiškai. Man iki šiol jinai niekaip netinka į nugalėtojus. Nors pagal mano kriterijus turbūt ir Lordi nelimpa. Bet man tie skysti vokalai, baltumas ir gražumas kažkaip pranyksta. Kažkodėl nesinori tikėti, kad šiandieniniame Eurovizijos konkurse ji užimtų aukštą vietą, nebent nesuprantu Europos vertinimo. Už melodingumą ir tarptautinį pripažinimą galiu pritempti iki 6/10.

Sabina Babayeva — When the Music Dies (2012)

Argi nekeista, kad net parsigabenę Eurovizijos konkursą pas save azerbaidžaniečiai vėl naudoja baltą spalvą potraukiui. Tik šįkart toje baladė daug įdomesnė, rimtesnė, kažkiek sudėtingesnė. Pritariančiojo vokalisto improvizacija (matyt, kažkas iš tautinės muzikos repertuaro) man labai vietoj. Vokalas stipresnis. Žodžiu, tvirtas 7/10, nes daina šiaip neįspūdinga, bet jos išpildymas gan profesionalus.

Farid Mammadov — Hold Me (2013)

Nebe balta, bet daina tai jau iki bliovimo lygio. Matyt, paliko populiari ši daina, nes kažkodėl aš ją girdėdavau kartkartėmis ir prieš konkursą, ir po jo. Ta projekcija stikle gal ir įdomus choreografinis sprendimas, bet tokių bliaunamųjų baladžių tai negelbsti. Vokalinis performansas irgi minimalus. Ir kam reikėjo tos 20 metrų ilgio suknios a la kilimo. Ta pompastika tegu pakelia bendrą balą iki 6/10, net nežinau, ar geriau už Ell & Nikki, ar prasčiau.

Dilara Kazimova — Start a Fire (2014)

Vat šitas pasirodymas tikrai žavingas. Raudona suknia ne kilometrinė, akrobatės kartais tikrai išeina į naudą, baladė kiek dramatiška, bet labai įdomiai skamba, palyginus su kitomis. Turbūt geriausias Azerbaidžano pasirodymas. Vertinu 8/10.

Elnur Huseynov — Hour of the Wolf (2015)

Vat šitai jau man buvo per daug. Juk pernai sakiau, kad geriau ausis skalaučiau fosforo rūgštyje, t.y. Coca-Coloje, negu klausyčiau šito bliaunamojo-pjaunamojo-rėžiamojo priedainio. Čia yra pasityčiojimas iš mano ausų. Baladė irgi turi savo dramatiškumo ribas ir vokalų perspaudimas visada išeis tik į blogą. Tos dvi „būtybės“ man irgi buvo per daug nesuprantamos. Pagrindinis atlikėjas tarp tų dviejų irgi nelabai suprasi, ką veikia. Žodžiu, viskas blogai, laimei, šiek tiek geriau nei „Jedward“, todėl 4/10.

Samra — Miracle (2016)

Keisčiausia, kad po ištisos serijos baladžių Azerbaidžanas šiemet siūlo stiprų ir modernų popso kūrinį. Drįsčiau pasakyti, kadangi trys iš penkių baladžių man nepatiko, o šitas variantas man visai tinka, kad galbūt tikrai laikas atsinaujinti Azerbaidžanui iš tų keistų baladžių mizerijos. Aš Samrai galiu garantuoti nežemą vietą. Tokią galingą ir ausų nerėžiančią pop dainą aš galiu klausyti ir daugiau nei kartą ir man ji visai patinka. Kad nesipeštų azerai su armėnais, duodu tiek pat — 7/10.

Stipriausias pasirodymas — Dilara Kazimova (2014), silpniausias: Elnur Huseynov (2015). Bendras balas: 6,33.

Nežinau, ar 2011 ir 2013 pasirodymams reikėjo duoti mažiau nei 6-etus, nes juos skyriau su tam tikra kompensacija, matyt, dėl to ir bendras balas šiek tiek išaugo. Šiaip, Azerbaidžanas baladžių sezoną užbaigė galingai, o tarp tų baladžių buvo bent dvi įdomios, taigi, azerų imidžas man asmeniškai nėra jau toks prastas, bet nieko vau irgi nebuvo.

Anastasiya Vinnikova — I Love Belarus (2011)

Tie nepriimtini slaviški standartai (matyt, mano ausys labiau vakarietiškos): tas kvailas slaviškas skambesys (dar ir kokia dekada atsilikęs, nes Ruslanos pergalinga daina skambėjo panašiai) ir nacionalistiniai motyvai. Kas sugalvojo dar ir šitą nebalsingą moteriškę pastatyti? Paliksiu viską tiesiog šitoj vietoj ir rašau 4/10.

Litesound — We Are The Heroes (2012)

Nekenčiu grojimo roko instrumentais imitacijų. Kam tokiame bumčike dar kažkokią roko muzikantų statiką demonstruoti, kai galima tiesiog taškytis. Ir ką čia bandoma apgauti. Bumčikas irgi tragiškas. Apie vokalą vėl tyliu. Muzikoje slaviškumo atspindžiai tęsiasi. Ir bendras imidžas — ką reiškia ta apranga ir mikrofonų stovai? Tiesiog 2/10.

Alyona Lanskaya — Solayoh (2013)

Viskas iš muzikinės pusės tiesiog blogai — bumčikas, jokių vokalinių duomenų, tik tiek, kad pigus ir įsimintinas popsas. Vėl kažkokiu slaviškumu dvokia. Už kažkokį žaismingumą pritempiu iki labai silpno ketvirto (4/10).

Teo — Cheesecake (2014)

O šita daina turbūt pati slaviškiausia iš visų, ką baltarusiai siūlė. Skambesys tiesiog apgailėtinas, vokalinių gebėjimų jokių, bandoma žaisti nebent kostiuminiu imidžu ir manieromis, kas man irgi kelia pasišlykštėjimą. O tekstas išvis pasityčiojimas. Bent jau apsimestinio grojimo nėra, tad 3/10.

Uzari & Maimuna — Time (2015)

Baltarusų muzika yra tiesiog degradavusi, jei tai yra geriausia, ką jie galėjo parodyti šiame dešimtmetyje (pala, čia buvo XXI amžiaus 2-ojo dešimtmečio dainos, tikrai?). Šito bumčiko negali pavadinti blogu, jis kažkodėl yra geriausiai klausomas. Nors vokalo gerumas vėlgi abejotinas, bet bendras elektroniškos muzikos motyvas kažkiek kabinantis, o smuikas įneša dar įdomesnių atspalvių. Daug kas kritikavo smuikininkės neutralumą, bet man tas statiškumas iš jos pusės įdomiai kontrastavo su visu pasirodymu. Kai stebėjau, maniau, kad šita daina privalo eiti į finalą, bet kažkaip nepateko. Europos publika, matyt, ir čia užfiksavo pakankamai daug nesaviškumo (slaviškumo). Nors Teo savo laiku pateko. Na, nepaisant to, stiprus 6/10 (originaliai buvau parašęs 7, bet pamačiau, kad pervertinu).

Ivan — Help You Fly (2016)

Ir šiemet baltarusiai vėl tyčiojasi iš konkurso. Vėl kažkoks slaviškas pasirodymas, kažkokia kraupiai baisi elektropopso daina, vokalistas išvis vertas neigiamo balo dėl savo negabumo. Nei išvaizdumo, nei „ne rytų“ Europai pažįstamo manieringumo, nieko... Tegu keliauja atgal į Baltarusiją ir rašau 2/10 (be gailesčio, nes gi 2016-aisiais jau esame).

Stipriausias pasirodymas: Uzari & Maimuna (2015), silpniausias: Litesound (2012). Bendras balas: 3,50.

Vienu žodžiu: degradavimas. Baltarusiai atsilieka dešimtmečiu, nesupranta Eurovizijos skonio, standartų, estetikos ir bla bla bla. Matyt, čia yra Baltarusijos proletariato pasiūla, kuri daugiau niekam neįdomi.

Witloof Bay — With Love Baby (2011)

O, kažkaip pražiopsojau, kad kažkada Eurovizijoje buvo a cappella projektas. Jau geriau renkuos šitą už tyčia dėl madų supopsėjusius „Pentatonix“. Aišku, pats faktas euroviziniame kontekste šokiruojantis, bet pačiam nuo to daug smagiau, kadangi kitokias idėjas aš vertinu (jei tos kitos idėjos nesusijusios su ką tik aptartu pigiu popsu). Įtariu, kad tas pats kūrinys su muzika skambėtų nelabai įdomiai, bet a cappella ir skirta patraukti klausytoją. Tokiuose kolektyvuose visuomet įdomūs tie asmenys, kurie išgauna bosą ir beat'ą. Kaip a cappella, tai dar pakankamai vidutiniška, be to, nieko įspūdingo ant scenos nevyko, tai todėl 7/10.

Iris — Would You? (2012)

Viskas nuobodu. Turbūt vienas nuobodžiausių matytų pasirodymų Eurovizijoje. Apskritai nėra apie ką kalbėti. 5/10.

Roberto Bellarosa — Love Kills (2013)

Šis pasirodymas jau man puikiai pažįstamas. Pasirodymas buvo ekstravagantiškas dainos kontekste ir jį pavadinau „juodos spalvos (ne)žaismu“. Daina šiek tiek bumčikinė, bet kažkodėl pati lendanti į galvą ir dar visai paklausoma. Įdomiau už praeitų metų pasirodymą, rašau 6/10.

Azel Hirsoux — Mother (2014)

Man šitas specifinis pasirodymas, išsiskyręs iš konteksto labai stipriai, patiko ir netgi labai patiko. Akademiška (lygtais Rutonės mėgstamas žodis apie tokius pasirodymus), bet mane stiprūs vokalai ir ausų / akių nebadanti dramatika veikia į teigiamą pusę. Bet kad ir koks bebūtum tokių pasirodymų mėgėjas, vienas minusas kažkodėl lieka — kažkokią tuštumą paliekantis pasirodymas. 8/10.

Loïc Nottet – Rhythm Inside (2015)

Aš pamenu, kai aš pamačiau pasirodymas, man jis buvo toks odd, kažkodėl belgai mėgsta kažkokias keistumas pasiekti vis tiek. Kažkodėl, dar vis nežinau konkrečios priežasties, gal šiek tiek minimalistinis ir modernus skambesys bei įdomus vokalisto tembras, man šitas daiktas paliko dideles simpatijas. Ir iki šiol jų neatsisakau. Scenografijos keistumas šiuo atveju balą tik kelia, mane kažkaip sužavėjo. Iš pradžių man net šiurpulius sukeldavo, reiškia, kieta daina. 9/10.

Laura Tesoro — What's The Pressure (2016)

Kažkaip komentatoriai greitai įžvelgė boso įžangos analogiją su „Another One Bites the Dust“, o kalbant apie visumą: kažkoks disco-funk mišinukas popso platformoje (visai kaip mūsų Skamp prieš penkioliką metų). Somehow įdomu, bet iki žodžio „gerai“ trūksta. Kad ir stilius kitoks, visgi pranyksta kontekste, o vokalistės balsas man netgi nepatinka. Tebūva 6/10.

Stipriausias pasirodymas: Loïc Nottet (2015), silpniausias: Iris (2012). Bendras balas: 6,83.

Atsižvelgiant į tai, kad belgų balas milimetru aukštesnis už armėnų, tai jau tikrai gerai. Belgų idėjos visgi būna šiek tiek kitokios. Kai kurios gal ir pro šalį, bet bent trys pasirodymai mane rimtai užkabino, o tai jau gerai.