Eurovizija 2011-2016: Estija, Graikija, Gruzija, Islandija.

Priėjome prie E raidės, tai tebūnie estai:

Getter Jaani — Rockfeller Street (2011)

Pernai susidarinėjau sąrašą dainų ir šitas vardas iškart iškliuvo, nes mano atmintis diktavo: „čia ta rožinė mergina, praktikuojanti špaklinę architektūrą“. Nesuklydau, mano atmintis gera. Daina nieko ypatingo, eilinis bumčikas, bet posminė dalis iki priedainio kažkaip įdomi. Du dideli minusai vis tiek keliauja, jau nepaisant įvaizdžio: balso visiška stoka ir visiškai nesuprantama šokėjų atliktis. Gatvėse taip šokti. Balansavau tarp 4-o ir 5-o, bet per daug negatyvo, todėl pasiliksiu ties 4/10.

Ott Lepland — Kuula (2012)

Kaip mano mama pasakė: „atsistojo, pabliovė kulia, ir išėjo“. Įvaizdį tokį galima susidaryti. Performanso jokio, todėl turėčiau vertinti panašiai kaip belgą Axel Hirsoux. Bet šita baladė nors ir efektinga ir atlikėjas turi gerą balsą, man patiko kažkiek mažiau. Be to, estų kalbos nesuprantu, todėl 7/10.

Birgit Õigemeel – Et uus saaks alguse (2013)

O šita baladė jau totaliai nuobodi. Be to, vėl estiškai nieko nesuprantu (nors atvirai, kai kurių dainų tekstus paskaitęs supranti, kad gal būtų buvę geriau, kad jie būtų atlikti man nežinoma kalba). Vokalistė nieko įspūdingo nepademonstruoja. Lėtumas ir balta suknia kaip tik prieš miegą. Jau snausdamas rašau 5/10.

Tanja — Amazing (2014)

Bumčikinių popsuchų kategorijoje šita daina tikrai užimtų solidžią poziciją, jeigu ne pro šalį pjaunanti vokalistė. Fonograma visiškai dominuoja. Šokis irgi arti pasityčiojimo: kaip galima gerai dainuoti, kai esi sukama, tampoma, mėtoma. Ir idėja sunkiai pagaunama, kaip tai dera su daina? Todėl nors ir stiprus, bet vis tik ketvertas (4/10).

Elina Born & Stig Rästa – Goodbye to Yesterday (2015)

Geroji dalis yra šio pasirodymo filmavimas: jei ne kamerų teisingi rakursai, turbūt nei to žvilgsnių žaismo, nei tos dueto harmonijos taip nepagautum. Abu vokalistai atlieka dainą tvarkingai ir prie to kibti negali. Grojimo imitacija, atvirkščiai negu 2012 metų Baltarusijos pasirodyme, čia išėjo į naudą, nes sudarė specifinį imidžą. Taigi, viskas atlikta baisiai kokybiškai ir galiu pritempti iki 9/10.

Jüri Pootsmann - Play (2016)

Man šiame klipe kaip juokingai žiūrisi jo batai... Bet šiaip visos manieros jo nelimpa tiesiog. Vokalinė atliktis gal ir švari, bet balsingumo trūkumą galima užčiuopti. Baladė gal ir nėra nuobodi, bet nelabai ir intriguoja. Kulminacija nenuskambėjo taip didingai, kaip turėtų. Aš turiu vilčių, kad dar estai patobulins savo siunčiamo daikto aranžuotę, nes man ji nepatinka. Nors anksčiau dėl šito daikto buvau nusiteikęs dar kritiškiau, bet kažkaip sumažinau savo kritiką ir pakeliu balą iki visų 6/10.

Stipriausias pasirodymas: Elina Born & Stig Rästa (2015), silpniausias: Getter Jaani (2011). Bendras balas: 5,83.

Estai irgi siūlo pakankamai įvairių dalykų, bet tik du pasirodymai man buvo arčiau širdies. Kiti slinko ir praslinko arba netgi baisiai kliuvo. Taigi, bendras įspūdis apie estus yra tik vidutiniškas, gal net šiek tiek prastesnis nei vidutiniškas (pažiūrėsiu, kai į excel'į suvesiu visų šalių visus balus).

Pereikime prie graikų:

Loukas Giorkas feat. Stereo Mike – Watch My Dance (2011)

Kas čia per vokalas pradžioj? Išgąsdino tiesiogine prasme. Nenusisekusio repo ir nenusisekusios baladės (kurios atlikėjas irgi balso neturi) superkeistas miksas ir į visą mikstūrą įdėkime gatvės šokių... Visas bendras vaizdas yra tiesiog tragiškas. Reikia turėti pakankamai (ne)smegenų, kad siųsti šitą daiktą į Euroviziją. Rašau 3/10, ir tai dar taip nedrąsiai.

Eleftheria Eleftheriou – Aphrodisiac (2012)

Išgirsti pirmą taktą ir iškart supranti, kad čia graikai atvarė. Graikiškas skambesys popso platformoje. Prieš metus aš šį kūrinį pavadinau „abejotinos kokybės afrodiziaku“. Bet Eleftherios rangymaisi ir tas sirtakio elementas gale palieka neskanų įspūdį. Pigu. Matyt, šiaurietiško mentaliteto žmogui pietiečius suprasti per daug sunku. Bus tik 4/10.

Koza Mostra — Alcohol is Free (2013)

Turim neperdėtai nuotaikingą pasirodymą. Aš iki šiol stringu su šio kūrinio vertinimu. Kūrinys kažkiek komplikuotas, nors pagrindinė melodija truputį monotoniška. Bet visos problemos sprendžiamos vizualiai, o šitas pasirodymas visiškai nereikalauja vokalinio performanso, užtenka kelių balsų, skambančių unisonu ir viskas. Abiejų pagrindinių atlikėjų tembrai įdomūs. Folkloras ir sarkastiška potekstė prideda balų. Manau, galiu rašyti 8/10.

Freaky Fortune — Rise Up (2014)

Nu ir kas čia bus, nu ir kas čia bus — ogi niekas, kažkoks šnypštas. Pigus popsas. Graikams gal tai įprasta, man šitas pasirodymas baisiai šlykštus. Net nesinori papildomų komentarų. Tebūnie 3/10, bet tas trejetas irgi silpnokas.

Maria Elena Kyriakou — One Last Breath (2015)

Europa, matyt, buvo apakus, kai pastebėjo, kad graikai pernai atvažiavo su balade. Šita dar ir gera, bent jau mano dėmesį patraukė iškart. Klasiškas įvaizdis nepamaišys niekad, o efektas ir geras vokalas visada į pliusą. Kulminacija suskambėjo įspūdingai. Jis buvo arti mano favoritų pernai. Gal iki devyneto neužkelsiu, bet labai stiprus 8/10 keliauja į graikės sąskaitą iš manęs.

Argo — Utopian Land (2016)

Ir vėl graikai eina per savo tipinį muzikinį identitetą. Bet jau toks pigus kūrinys su labai slaviškai skambančia posmine repo dalimi (matyt, graikų ir slavų istoriniai tiltai gyvi ir muzikoje). Klipas juokingai tragiškas. Priedainis baisiai skamba irgi. Rašau baisiai silpną ketvertą (4/10).

Stipriausias pasirodymas: Maria Elena Kyriakou (2015), silpniausias: Freaky Fortune (2014). Bendras balas: 5,00.

Du geri pasirodymai ir keturi tragiški. Dėl to bendras rezultatas pakankamai prastas. Graikijos sprendimai dažnai tiesiog nesuvokiami, kartais sunkiai suvokiami bet kokio kontingento klausytojui (pvz.: šių metų kūrinys).

Eilė gruzinams:

Eldrine — One More Day (2011)

Kaip Eurovizijai, tai labai aštru. Kas tai: alternatyvusis rokas, metalas? Visiškai Linkin Park atitinkanti koncepcija (nors Linkin Park aš negaliu klausyti): repo elementai (antrojo atlikėjo) alternatyvaus roko kontekste. Pirmoji vokalistė tikrai gan gerai tvarkosi su savo dalimi. Vaizdas scenoje irgi normalus. Man atrodo, šis kolektyvas tiesiog ne į šį konkursą užsuko, pasiklydo. Man labai patinka, stiprus aštuonetas (8/10).

Anri Jokhadze — I'm a Joker (2012)

Pernai pasirašiau tokią pastabą: „ar pakankamai stiprus žodis šiam pasirodymui apibūdinti yra „tragedija“?“. Ir aš šiandienai visai sutinku. Šlykštus ir žviegantis senis, demonstruojantis savo grojimo talentus (fortepijonu, bačkomis), kažkokiame pompastiško popso kontekste, o tos šokėjos iš provincijos striptizo klubo, matyt, ištrauktos. 2/10.

Sopho Gelovani & Nodiko Tatishvili – Waterfall (2013)

Kokia (ne)graudinanti baladė. Romantika, muilas, juodos-baltos kontrastai, beviltiški vokalistų riksmai kulminacijoje — baisiai neįdomus eurovizinis baladės standartas. 5/10.

The Shin & Mariko — Three Minutes to Earth (2014)

Kur čia nenorėt fiasko su tokiu pasirodymu. Egzotika, kuri daug labiau patinka man negu standartiniam Eurovizijos žiūrovui. Reikia pabandyti paieškoti dar jazz fusion Eurovizijos istorijoje. Šitą pasirodymą tiesiog sunku vertinti — parašiutas, kažkokie gėlių vaikai, misticizmas... Bosas yra vienas tikrai geras daiktas šitame pasirodyme. Idėjos geros, bet pateikimas artimas mišrainei. Renkuosi 6/10.

Nina Sublatti — Warrior (2015)

Viena iš tų praeitų metų konkurso karių. Įvaizdis yra baisiai šokiruojantis, bet turbūt į gerąją pusę: atlikėja visa juoda, viskas juoda išskyrus baltus baltus dūmus, per kuriuos niekas nesimato. Lūpdažio ir tušo, spėju, daug kaštavo. Performansas geras, balso tembras įdomus, kūrinys pats efektingas ir atliktas bene nepriekaištingai. Kas įdomiausia, kad bet koks smulkus įvaizdžio ir atlikimo pokytis šį pasirodymą sugriautų pakankamai lengvai kaip ir kortų namelį. Matyt, čia reikia ieškoti idealios harmonijos. 8/10.

Nika Kocharov & Young Georgian Lolitaz — Midnight Gold (2016)

Oi kaip komentatoriai pjauna juos. Juk Eurovizijai eksperimentatoriai nepatinka. O man patinka. Ekscentriškas pasirodymas, mane džiugiai šokiravęs, kai išgirdau pirmąkart. Spėju, kad scenoje bus ir statikos (kūrinio pradžioje), bet bus ir dinamikos, gal net chaoso (galbūt bus žaidžiama šviesos efektais) ties ta vieta, kur pradeda žaisti šaižūs elektroniniai garsai. Daina išsiskirianti, gera, eksperimentinė, mano tipo klausytojui visiškai tinkanti. Belieka laukti pasirodymo. Dabar rašau stiprų 7/10, bet šis balas gal dar keisis, kai pamatysiu vaizdą.

Stipriausias pasirodymas: Nina Sublatti (2015), silpniausias: Anri Jokhadze (2012). Balas: 6,00.

Gruzinai yra ekscentrikai. Kartais tai gerai, kartais ne. Bet kitokios idėjos praskaidrina gyvenimą.

Ir galiausiai, keliaujam į šiaurės vakarus: Islandiją.

Sjonni's Friends — Coming Home (2011)

Islandijoje yra tokių kaimo kapelų, iš kurių vyrukai nusprendžia atvažiuoti į Euroviziją? Pasirodo, yra. Daina nors ir skamba daugiau mažiau neblogai, bet yra nuvalkiota, per saldi, iš objektyvaus vertinimo taško žiūrint. Instrumentinė pusė visai gera, vyrukai kažkokį balsą turi, nors ir nėra įspūdingo performanso šioje srityje. Gerai, tebūnie 6/10.

Greta Salóme & Jónsi — Never Forget (2012)

Solidi skandinaviška laikysena, islandiškai skambanti aranžuotė, galingas priedainis, neprasti vokalai (viena iš tų vokalų dar šiemet išgirsime), gerai skambantis smuikas. Kūrinys efektingas ir vertas dėmesio. Puikiai ir darniai skamba pritariamieji vokalai, kas Eurovizijoje nėra taip dažna. Tik nervina tie užkelto tono priedainiai dainos gale, kaip visada. Po ilgų svarstymų renkuosi aukštesnį balą — 8/10 (su mažyte kompensacija).

Eyþór Ingi Gunnlaugsson - Ég á líf (2013)

Jau kiek dainos pavadinime nestandartiškų simbolių, tai islandų kalba visai verta paukščių kalbos statuso. Bet ne, man germanų kalbos gerai skamba, aš jas mėgstu, bet islandų turbūt mažiausiai. Juodas solidus įvaizdis ir baladė, kuri skamba visai neblogai. Vokalas man nelabai patinka ir dainos galas užkeltas taip pat šlykštus. Stiprus 6/10.

Pollapönk – No Prejudice (2014)

Kodėl nebuvo žalio kostiumo?  Tiesą sakant, toks įvaizdis jau per daug rėžia akis. Aš mėgstu solidesnį performansą. Nors nežinau, ar tai geriau už mūsų Inculto įvaizdį. Turbūt. Kūrinys geras, stilius geras, bet vokaliniai išsidirbinėjimai, tas manieringumas nieko gero neprideda. Ir vėl pakeltas tonas gale. Nekenčiu. Rašau 6/10.

Maria Olafs — Unbroken (2015)

Kaip pigu: rožinė suknia, abejotini vokaliniai gabumai, pigi popsinė daina. Islandai ne į tą pusę nukrypo. Blanku. Vokalas baisiai nepatinka, rėžia ausį. Žiovulys. 4/10.

Greta Salóme — Hear Them Calling (2016)

Man patinka tie juodi šviesos efektai (a la šešėliai). Scenografija bene nepriekaištinga, bet šįkart Gretos balsas man ne taip patinka. O ir daina nelabai įspūdinga. Bet nebloga, nebloga. Stiprus 6/10.

Stipriausias pasirodymas: Greta Salóme & Jónsi (2012), silpniausias: Maria Olafs (2015). Bendras balas: 6,00.

Islandai specifiški, turi savo standartus, bet visi pasirodymai balansuoja ties etikete „vidutiniškas“ (na, beveik visi). Taigi, iš jų tikiuos kažko geriau.