G.A.L. LLC: ko vertas mano pasiryžimas neiti į makdonaldą?

Tęsiam savo pirmų kartų seriją. Šį kartą - kinas.

Neįsivaizduoju kas man šovė galvon, kad nusitempiau vaiką į Akropolį. Turbūt kelionės trukmė. Mums patinka ilgas važiavimas, kai sėdim petys į petį  ir stebim besikečiančius kadrus. Ir dar tunelis. Taip, jam labai patinka tuneliai.

Nuvykus į vietą paaiškėjo, kad turiu nedaskaitymo sutrikimą. Tuo laiku, kuriuo atvažiavom, Madagaskarą rodė 3D. Na suaugusiems kartais nuo jo galvą paskausta, kaip sureaguos vaikas - nebuvau tikra. Nusipirkom bilietus į normalų seansą, kuris buvo gerokai vėliau. Beliko prastumti laiką.

Tokioj vietoj tai kur kas sudėtingiau, nei atrodo daugumai lankytojų. Nusprendėm paieškoti knygyno. Kadangi žemėlapio neturėjau, o uoslė neišlavinta, tai pasirodė kur kas sudėtingiau nei manėm. Teko gerokai paklaidžioti, kol visai netyčia užsirovėm.

O kur jau tas jausmas, kai vos įžengę užsirovėm ant pažįstamo veido. Niekada nemaniau, kad mane užplūs toks džiaugsmas jį pamačius.  Tada va laikas ir pajudėjo iš vietos. Žinoma ir knygą-mano-naują-galvos-skausmą įsigijom. Bet knygoms juk pinigų negaila? Žinoma esu labai dėkinga tam draugiškam veidui, kad mano piniginė nukraujavo mažiau, nei galėjo.

Iš kalbos taip išėjo, kad aš pasakiau kažką panašaus į: į makdonaldą  nenoriu (čia buvo atsakymas į informaciją, kad makdonalde dalina Madagaskaro žaisliukus su Happy Meal'u) ir apskritai aš vaikui neperku kompleksų su žaisliukais.

Po kokio pusvalandžio sėdėjau su vaiku makdonalde ir žiūrėjau kaip jis džiaugiasi žaisliuku iš Happy Meal'o. Ne nu kai knygyną bandai rasti, tai būtinai eini ilgiausiu keliu, bet va jei kalba apie makdonaldą, tai tereikia pasukti už kampo ir miela mergaitė įbruka tavo vaikui į ranką balionėlį duodama laiko mažoms akutėms užpelenguoti siūlomus žaislus. Visame šitame reikale guodžia tik tai, kad vaikui tik žaislo tereikėjo. Didžioji dalis to junkfood'o atiteko man. Jam užteko pusės porcijos bulvyčių ir kokakolos.

Toliau filmas. Mano vaikis buvo turbūt rimčiausias žiūrovas iš visų susirinkusių. Ne paslaptis, kad jis pasaulį mato kiek kitaip ir visada turi savo nuomonę. Bet čia ir mane nustebino. Buvo ten tokia scena, kur vienam iš personažų nepasisekė. Jis užsigavo ir negana to atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Visi iš to juokėsi (aš ir pati mintyse prunkštelėjau), o mano pipiras garsiai, aiškiai ir ganėtinai griežtai pasakė: Nejuokinga . Keisčiausia, kad greta sėdėję kur kas vyresni vaikai nutilo.

Apie filmą nerašysiu. Kam reikia - pažiūrėkit ir susidarykit savo nuomonę.

Charizma. Jau po visko užsukom į savo vietinę parduotuvę. Ten, jei perki už 30 Lt (alkoholis ir cizos nesiskaito) duoda žetoną su Madagaskaro personažais. Ne kartą teko stebėti pardavėjų ir šiaip užsukusių-nieko-neperkančių vaikų derybas dėl tų žetonų. Ir visada atsakymas būna tas pats: mes negalim jų dalinti savo nuožiūra. Ir čia ateina Gotfridas. Jis taip nuoširdžiai aiškina kaip jam reikia to žetono, kad jį gauna nepaisant to, kad mano pirkinių suma apie 20 Lt, iš kurių apie 3Lt sudaro alus ir 8.30 Lt cigaretės.

Apibendrinant: dieną praleidom puikiai.