Gelbėtojai

Potencialūs gelbėtojai

Tokie žmonės trokšta padėti kitiems. Daugelis jų pasirenka darbą sveikatos ir socialinių paslaugų srityse, nes yra jautrūs aplinkinių problemoms. Jų socialinė sąmonė paprastai labiau išvystyta, gailestis, kurį jie jaučia, skatina elgtis nuoširdžiai ir teikti įvairiopą pagalbą. Tačiau kaip pagalba virsta "gelbėjimo misija", ji tampa pavojinga tiek pačiam pagalbininkui, tiek žmonėms, kuriems jis nori padėti.

Gelbėjimas atima iš gelbėjamojo veiksmų laisvę.

Geradarys dažnai siekia atlikti žygdarbį, o tai jau toli nuo nesavanaudiškumo, būdingo tikrai pagalbai.

Pasak Melody Beattie, priklausomybės ligų psichoterapeutės, labai daug gelbėtojų pasitaiko šeimose, kuriose vienas iš partnerių - alkoholikas. Tuomet kitas elgiasi kaip pasiaukojantis gelbėtojas. Jis išgyvena priklausomybę sutuoktinio alkoholiko atžvilgiu - skuba į pagalbą, pamiršdamas savo paties poreikius, emocijas ir troškimus. Gelbėjamas alkoholikas nenustoja gerti.

Aukojimasis jam trukdo pripažinti pasekmes arba lengvina jam gyvenimą nepriversdamas keisti savo įpročių. Kitas psichoterapeutas, Scottas Eglestonas pažymi, kad "būname gelbėtojais kiekvienąsyk, kai prisiimame atsakomybę už kito mintis, jausmus, sprendimus, požiūrius, tobulėjimą, gerovę, problemas ar likimą"

Gelbėtojo elgsena

Gelbėtojas paprastai skuba padėti, jausdamas gailestį, kaltę arba nerimą.

Dažniausiai jis įsitikinęs, kad būtinai privalo ką nors padaryti, geriau už bet kurį kitą "žino", ką reikia daryti, jaučiasi reikalingiausias ir nepakeičiamas, net jei jo nieko neprašoma. Jis mano, kad pasaulis negali be jo išsiversti, kad nė vienas, esantis šalia jo, nesugeba išgyventi savarankiškai ar prisiimti atsakomybės. Jis tiki galįs geriau negu kitas asmuo nuspręsti, kas kitam yra gerai. Gelbėtojas mano esąs gailestingas ir geraširdis, bet jis globoja neatsižvelgdamas į realius kito asmens poreikius.

Nepaisant šio sąlyginai gero įspūdžio, pagelbėti greičiausiai skatina diskomforto jausmas, apimantis susidūrus su kito nelaime. Deja, greitai gelbėtojas suvokia, kad to, ką padarė, daryti nenorėjo, todėl nervinasi ir dažniausiai pyksta ant savęs. Jis pastebi, kad nebuvo kompetetingas spręsti problemą, kuri su juo visai nesusijusi arba yra visai kitokia, negu įsivaizdavo. Jis abejoja, ar ne per toli nuėjo, nebežino, kaip sustoti ir jaučia užsimezgantį priklausomybės ryšį. Be to, auka, toji "nelaiminga siela", nerodo jokio dėkingumo. Ji nesielgia, kaip reikia, ir neklauso patarimų. Ji jaučiasi kontroliuojama, negalinti veikti ir priešinasi.

Persekiotojas ir auka

Gelbėjamasis asmuo, apsaugotas nuo atsakomybės, nesistengia tobulėti. Jis ir toliau destruktyviai elgiasi, pamiršdamas savus poreikius ir troškimus. Galų gale gelbėtojas gali "perdegti" ir liautis padėjęs. Pasijutęs išnaudojamas, jis meta šalin gelbėjimo ratą ir virsta persekiotoju: nustato griežtas taisykles, kurių turi būti laikomasi, atidžiai stebi "auką" ir taiso menkiausias jos elgesio smulkmenas; pyksta ir grasina atimsiąs privilegijas.

Jeigu tai šeima, kur vienas iš sutuoktinių yra alkoholikas, geradarys grasina jį palikti, jei šis nesustosiąs gerti. Kartais tokia taktika suveikia, tačiau pasikeitimas nėra tvirtas. Vargindamas, kontroliuodamas ir persekiodamas kitą, geradarys anksčiau ar vėliau pats tampa auka - menkėja savigarba ir kamuoja didžiulis nepasitenkinimo jausmas. Nelaimei, ciklas kartojasi tol, kol geradarys jį suvokia.

Atsisakyti gelbėtojo vaidmens

Geradariui pasikeisti nelengva. Jis padeda kitiems, norėdamas apraminti nemalonius gailesčio, kaltės ar nerimo jausmus. Turbūt taip elgtis jis išmoko dar vaikystėje, ypač jei teko rūpintis ligoniu ar alkoholiku, sunkiai socialiai prisitaikančiu tėvu. Netgi būdamas vaikas, jis rūpinosi kitu tuo savo gyvenimo laikotarpiu, kai turėjo rūpintis savimi. Suaugęs geradarys ir toliau padeda kitiems, užuot padėjęs sau. Jam sunku pripažinti savus troškimus ir poreikius. Padėdamas kitiems, toks žmogus jaučiasi vertesnis ir išreiškia, "realizuoja" save. Tačiau pirmiausia jis privalo išmokti pasirūpinti savimi, įveikti kaltės, liūdesio ir pykčio jausmus, kurie apima suvokus, jog nesirūpino savimi metų metus.

Pasiryžęs ištrūkti iš užburto rato gelbėtojas turėtų:

prisiimti atsakomybę už save, atskirti padėjėjo ir gelbėtojo vaidmenis: ištikus nelaimei padėjėjas išklauso ir kuo mažiau kišasi. Kartais to visai užtenka, o jei ne, išklausius lengviau įvertinti, kaip geriau žmogui padėti.suteikti progą kitam asmeniui paprašyti pagalbos. Juk galima tiesiog paklausti: "Ar norite, kad padėčiau?", "Ar pageidaujate mano pagalbos?" Prieš padėdamas padėjėjas gali apmąstyti: ar jis tinkamiausias asmuo atsiliepti į šį prašymą? Ar jam pačiam taip pat neprireiks kokios nors pagalbos? Prieš pradėdamas veikti, padėjėjas privalo sau užduoti įvairiausius klausimus:

Kaip jis dalinsis atsakomybe?

Koks jo tikslas?

Kokios teikiamos pagalbos ribos?

Ko turėtų vengti?

Ar bus malonu padėti?

Atsiradęs diskomforto jausmas yra geriausias pavojaus signalas, kad aukojatės, užuot padėję. Geradario poreikiai, troškimai ir gerovė neturi arba kuo mažiausiai turi nukentėti nuo artimui teikiamos pagalbos.