Per Kalėdas pasirodė Gorillaz dovana švenčių progą – vos per mėnesį Amerikos turo metu įrašytas albumas, papildantis metų pradžioje pasirodžiusį sėkmingąjį „Plastic Beach“. Kad pastarasis buvo ypatingas, abejoti perdėm neverta – eilė paminėjimų įvairių leidinių geriausiuose sąrašuose, neseniai gerbtinas žurnalas SPIN grupės turą pripažino metų gastrolėmis, galų gale buvo net ir headline‘imas, nors ir pakeičiant susižeidusius U2 paskutinę akimirką, Glastonbury festivalyje.

Atsimenu, kai pirmą kartą išgirdau Gorillaz vardą, o tiksliau jų debiutą „Clint Eastwood“, leidau nerūpestingas paaugliškas atostogas Palangoje. Iš Blur‘ų palikimo tada tebuvo likę garsus „Woohoo“, tuo tarpu radijos naują hitą sukdavo maždaug pusantro karto per valandą, tuo metu einama VIVA klipą rodydavo irgi panašiai, žodžiu net ir čia patapo dideliu vasaros hitu. Tuo metu pasaulis stebėjosi ir žavėjosi, kaip galima parduoti milijonus įrašų net neparodant savo veido, o tik piešiant beždžionėles. Palanga tuo gal ir nesistebėjo, bet net ir girtoki veidai linksniavo „Gorillazai“, agresyviai kirtį dedami ant A.

Akivaizdu, jog „The Fall“ ne tik koks pajūrio kurortas, bet ir judant į Vakarus niekas nelinksniuos. Ne tik dėl to, jog dabar visai ne vasara, kad iš tv ekranų dingo pieštos beždžionėlės ar čia nėra nei vieno reperio. Gorillaz iš žaismingo pop projekto peraugo į rimtą, painų ir klampų darinį, kuris, it koks indie kolektyvas, leidžia EP tipo įrašus ir daro pasaulinius turus, neužsukdamas į kokius provincijos užkampius. „The Fall“ yra būtent toks – kolekcinis, rinktinio pobūdžio įrašas, anaiptol neskirtas plačioms masėms.

Tiesa, kalbėti, jog tai Gorillaz įrašas kiek sudėtinga – net jei ir ankščiau tai buvo vieno Damono Albarno projektas, apipavidalintas smagiais animaciniais personažais, visgi dažnai išlikdavo intriga kur koks svečias netikėtai pasirodys ar išlįs koks reperis, o gal ir pats Lou Reedassavo sunkia gitara užgros. Panašiai spėliojant vykdavo ir gyvi pasirodymai. Tuo tarpu šį kartą jokios intrigos nėra – visur vienišas iš liūdnas Damono Albarno vokalas, jo paties ritmai ir idėjos. Atrodo daugiau kaip solo albumas, o panašų, beje, kadaise ir turėjome – 2005-ųjų „Democrazy“.

Inovatyvus dalykas, susijęs su šiuo įrašu yra tai, jog jis visas padarytas naudojantis vien tik Ipad (Apple produktas). Ar tas inovatyvumas yra pozityvus, klausimas jau sudėtingesnis. Nuolatinė sintetika, tik kartais paįvairinama vienu kitu tradiciškesniu instrumentu dažnai patampa monotonija bei kelia nuobodulį. Geriausias to pavyzdys – atidarantysis šmotas „Phoner To Arizona“, kuris gal ir galėtų tarnauti kaip trumpas intro, bet ištįsęs iki keturių minučių pirmojo teigiamo įspūdžio anaiptol nesukelia. Tokių instrumentinių elektroninių pasižaidimų čia ir daugiau, praktiškai kone pusė viso įrašo. Aišku, sunku paneigti Albarno talentą kurti Zilitonams tinkančias žaislines melodijas, vis dėlto prie daugelio patalpintų čia dar būtų galima daugiau padirbėti, jas išplėtoti ir tobulinti, nes visas įrašas ilgainiui panašėja į pro studijos langą vaikigalių neteisėtai įrašytą demo kratinį.

Nelendant giliai į elektronikos skambesio detalės, galiu pasakyti, jog čia, kaip ir buvo galima tikėtis, yra ir pakankamai įdomių sprendimų bei kompozicijų, norisi parašyti, jog albumas yra iš ties kelioninis: skaitant kūrinių pavadinimus iš eilės galima keliauti Jungtinėmis Valstijomis – iš Arizonos į Detroitą, tada Dalasą, Fyniksą, galiausiai Kaliforniją. Dainose apdainuoti bendri įspūdžiai, stebint besikeičiantį kraštovaizdį pro langą.

Atsimenant dar Blur‘ų karjeros „panegirikas“ „Magic America“ ar „Look Inside America“, gali kilti įtarimas, jog ir čia Albarnas nespinduliuos optimizmu šiai kultūrai. Visgi „The Fall“ tematika daugiau linksta į vienišo klajoklio išgyvenimus ir ieškojimus atsakymo, ką gi jis čia veikiąs. Ieškoma junginėjant radiją ar žiūrint tv, padainuojant ar pasikviečiant soul legendą Bobby Womack‘ą vienintelėje puikioje „Bobby In Phoenix“. Tiek „Demon Days“, o ypač „Plastic Beach“ mintys atrodė kur kas gilesnės, kai tuo tarpu „The Fall“ pretenduoja tapti banaliausiu Gorillaz darbu.

Ilgainiui pradeda užknisti ir perdėm įtaigus Albarno vokalas – metų metus vis rimtėjęs, liūdnėjęs, ir, žinoma, senęs, jis kiek pavirto į bumbantį ir kažką daugiau už tave žinantį išminčių, kuris trumpomis užuominomis esą pasako daugiau nei kur kitur gali sužinoti. Aišku, kova už ekologiją – viskas faina, bet kai tau pradeda lįsti į galvą per daug įkyriai, kaip ir koks Bono su savo taika, kažkaip greitai nebesinori.

„The Fall“ turi per daug „jeigu“: jeigu atsižvelgsi, kad jis įrašytas per mėnesį ir tik su Ipad, jeigu prisiminsi, jog po įrašymo niekas daugiau nebuvo prodiusuota, jeigu žinosi, jog tai tik fan klubui skirta dovana, jeigu suprasi, jog jis buvo paleistas nemokamai atsisiųst, jeigu patobulinsi tą melodiją ir išvystysi aną, tai jau verta dėmesio.. Vis dėlto, kai leidi kažką turėdamas stiprų vardą ir autoritetą, reikia jį ir palaikyti bei kokybės nenumušti. O jei išplauki iš visiems žinomo pop projekto į indie muzikai būdingus vandenis, neprošal pasikeisti pavadinimą ar bent jau iš anksto įspėti.

jukebox.lt

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.