Įvadas. Kas yra Grand Funk Railroad ir kodėl aprašau būtent šį albumą:

Paprastai iš JAV mes žinom tokius roko grandus, kaip Aerosmith, ZZ Top ir kiti... Bet nepaneigiamas faktas, kad JAV roko srityje labai pralošinėjo britams. Iki šių laikų, kada JAV tikrai turi daug žymių atlikėjų. Bet jei grįšime į aštuntąjį dešimtmetį, ten išvysime pamirštų perliukų ne tik tarp didelės britų mišrainės, bet ir tarp JAV atlikėjų.

Grand Funk Railroad buvo grynaveislė 8-ojo dešimtmečio grupė. Savo veiklą pradėjo 1968-aisiais, baigė 1983-aisiais. Bet 1996-aisiais atsikūrė ir egzistuoja iki šių dienų. Tačiau per pastaruosius 17 metų neišleido nei vieno įrašo, todėl tai – senųjų laikų grupė.

Ką grojo? Tai buvo kelių stilių sintezė. Jie labiausiai įtakoti buvo sunkiojo roko srovės, bet jų dainose jaučiama energija, aktyvumas, muzika skamba klasiškai, galima pagal GFR ir šokti. Dar vienas esminis žanras buvo funk muzikos mišiniai, funk roko įsivyravimas. Taip pat atrasime sunkesnių žanrų, gal netgi metalo užuomazgų. Iš kitos pusės, jų muzikoje yra progresyviojo, artroko detalių.

Grand Funk Railroad išleido gausybę gerų įrašų, bet labiausiai traukia 1976-ųjų metų darbai. Pasirenku vieną iš jų – Born to Die.

Albumo turinys:

Albumą sudeda 10 dainų.
Pirmoji „Born to Die“ – gražaus skambesio, lėto tempo, geros ritmikos daina. Išgirdus priedainį jau atsiduoda 80-aisiais. Taip, melodingumo atžvilgiu ši grupė buvo tikri modernistai. Nors posmai neskamba melancholiškai, tačiau man prieš akis iškyla rudenėjantys vaizdiniai. Gal dėl lėto tempo, nes, kaip žinia, dinamiški kūriniai kelia įvairesnes emocijas. Gitaros solo linksta bliuzo pusėn. Daina tikrai verta įvertinimo. Tekstas, beje, neilgas ir gana elementarus – apie žuvusį pusbrolį. Tokiu atveju, matyt, ir parinktas lėtumas. Nors kartais paprastume slypi genialumas.

Antroji – „Dues“. Tokio pat ilgio, kaip pirmoji – penkios su puse minutės. Ši daina jau skamba įdomiau, dinamiškiau. Pajuntama ir klavišinių svarba. GFR net jei ir grojo sunkųjį roką, jei deramai mokėjo panaudoti vargonų skambesį. Vokalisto balsas irgi išryškėja. Markas Farneris tikrai puikus vokalistas, jo įdirbis grupėje labai ryškus. Gera daina. Visgi pakeri tas unikalus skambesys, ir dar kartą – gitaros solo yra labai geras elementas Grand Funk Railroad dainose.

„Sally“ – daina, tapusi šio albumo hitu. Paprastesnė trijų minučių daina, paremta bliuzo ritmu. Išgirsime ir lūpinę armonikėlę, bet vis dėlto, atrodo, jog ši daina per mažai išpildyta. Tokios dainos labai tinka hitams, bet ne mano skoniui. Nors kaip visada, yra į ką atkreipti dėmesį – net ir šioje dainoje gerai būgnuojama. Brėveris kaip būgnininkas yra puikus, o jo instrumentai ilgainiui tapo didele GFR muzikos dalimi.

Ketvirtoji daina – „I Fell for Your Love“. Irgi lėto tempo daina, bet ne tragizmais, o tekstu apie meilę (ką aš vadinu seilėtekiais, nes dainos atrodo nerimtos) – tai juk pavadinimas užduoda. Bet ši daina juk puiki. Gal per daug klasiška, nes Grand Funk Railroad moka geriau, o bet tačiau, visgi puiki melodija.

Penktoji „Talk to the People“ – melodija nebloga, nieko negali pasakyti. Net ir saksofonas dalyvauja, bet nu tiesiog, kažkaip netraukianti, ne itin patraukli. Instrumentinės partijos žavingos, bet teminis motyvas per daug klasiškas. Gal aš vertinu per kritiškai, nes kiekvienoje dainoje, kaip progresyviosios muzikos mėgėjas, ieškau kažkokių sudėtingumų, kompleksiškumų. Bet pačią dainą vertinu gerai.

O dabar prasidės mano numylėtųjų dainų maratonas:
„Take me“ – dinamiška, energinga ir žaisminga. Išryškėja funk ir hard roko muzikos bruožai. Ir tekstas žaismingas, rokenroliškas. Puiki daina. Ir būgnavimas, klavišinių šioks toks žaismas – visa tai tikrai įsijungia į puikų kūrinį, pagal kurį norisi ir judėti. Būtent tokie kūriniai man patinka. Ir visgi – gitara... Ausų glostymas.

Septintoji „Genevieve“ – ilgiausia, šešių minučių ribą viršijanti daina (gal kūrinys, nes instrumentinė) . Pradžioje – įdomus instrumentinis žaismas, įdomi melodija. Galiausiai būgnai signalizuoja apie tuoj prasidėsiantį iššokimą. Vargonų ir sunkių gitarų rifų pamatas duoda suprasti, kad čia tikrai sunkusis rokas. Pagaliau, kaip ir pirmose albumo dainose, pradeda dvelkti progresyvumu. Visgi negaliu atsižavėti būgnų partijomis. Labai geras instrumentalas.

„Love is Dyin‘“ – och, žavinga. Ši melodinga, puiki daina jau spėjo įaugti man į kraują. Gitaros skambesiai puikiai susikramto, melodija pakili ir tikrai ne meloncholiška. Vokalistas irgi daug ką reiškia. Solo partija įspūdinga. Ir instrumentiškai ir melodiškai ši daina yra viena geriausių visame albume. Puiki.

„Politician“ – ant šios dainos esu pastaruoju metu užsikabinęs. Tiesą sakant, ji mane ir paskatino rašyti recenziją. Na ką, visų pirma – tai labai užvedanti daina. Sunkūs gitaros rifai paremta labai švariai skambančiais vargonais. Gitaros pjaustymas įspūdingas. Dainos tekstas įdomesnės tematikos (iš pavadinimo suprantama). Instrumentaliai ši daina bene įspūdingiausia iš viso albumo. Solo gali priversti tave ištrūkti iš realybės, jei tik aišku, būsi tam pasiruošęs. Finalas irgi labai gražiai užbaigtas. Žodžiu, be žodžių.

Prieiname ir prie paskutiniosios „Good Things“. Tai jau nebe tokia įspūdinga daina, mano atžvilgiu. Aišku, GFR muzikos bruožai nesugadina dainos, negaliu pasakyti, kad ji negera. Ji gera. Klasiškai skamba, vokalas aukštas. Būgnai ir gitara, kaip visą laiką, daro savo.

Skaitinis vertinimas:

Jei tektų taip skirstyti dainas, tai:
Labai geros: Politician, Love is Dyin‘, Dues, Genevieve, Take me, Born to Die
Geros: Good Things, I fell for your love;
Vidutinės: Sally, Talk to the People.
Blogų nėra. Iš čia ir grindžiu savo albumų vidurkį. Jei labai geroms duodam 10 balų, geros 8,5, o vidutinėms 7 – vidurkis – 9,1. Žemiau pateikti vertinimai yra neadekvatūs, mano nuomone. Jie netinkami vertinti, nes čia dalijamasi pagrindiniais aspektais, o juk dainos visame albume yra visiškai skirtingos. Todėl labiau prasminga būtų vertinti pagal dainas, ne pagal kažkokius bendruosius kriterijus.

Išvados. Svarbiausi pabrėžtini aspektai:

Labai nesunku išrinkti svarbiausius teiginius – šis albumas yra klasiškas, melodingas, gerai instrumentuotas, įvairūs. Mano nuomone, ir originalus. Panašaus formato yra sekantis GFR albumas „Good Singin, Good Playin“, apie kurį galbūt rasiu laiko pakalbėti atskirai.

Rekomendacijos:

Rekomenduoju šį albumą pažinti žmonėms, kurie vertina roko muziką, mėgsta melodingus, gražius, gal net sudėtingus kūrinius. Pravartu paklausyti ir progresyvistams, nes šis albumas ne toks jau paprastas, kaip gali pasirodyti iš šalies.

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.