Greta pikc.

Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad:

https://www.radom.lt/index.php/naujienos/vasara-prasideda-nauju-albumu

O šiaip tai nieko gero.

Rudas nutrintas suolas, periodinė cheminių elementų lentelė, piešiniai, pakabinti ant sienos, knygų ir dar kažkoks neapsakomas kvapas, šalia sėdinčio žmogaus adekalonno(?) smarvė, apipaišyta pieštukinė. Ką matau tą ir rašau. Rašau tai ką matau. Viskas susilieja į vienį. Mirguliuoja oras, atminty palikdamas tik salstelėjusį mirties kvapą. Kas mirė šiame kabinete? Kas palika savo kūną tarp tų senų klasių? Čia mirė laikas. Mirė jis lėtai, skausmingai , po truputį. Kankinosi ne laikas, kankinausi aš. Mėginau jį žudyti, išvyti iš kabineto, o jis tik sėdėjo sėdėjo sėd... Sėdėjau ir aš. Sėdėjau daugybę pamokų, daugybę valandų.

Sėdėjimas užskapudė galvą, ji pasidarė suki ir linko žemyn. Užmigti negalėjau - man to neleidžžia padaryti..

Tada mane pakvietė prie lentos ir nemačiau kas dedas su mano užrašais. Pasirodo juos skaitė ten tas smirdantis žmogus, ale labai įsižeidė, parodė kitoms klasiokėms  ir sušiko man vissą dieną. Kokio velnio reikia skaityti tą, kas ne tavo?? Nu nesuprantu. Ir dar drįsti įsižeisti. Ale ten buvo kvepalai iš "AVON". Tokio bukumo žmonių.. Esu dėkinga jiems kad kartais suteikia progą man  pasijausti protingai. Visą dieną siutau. Pyktis veržėsi per kraštus.

Vakarop išėjau pasivaikščioti. Žydinčių ievų kvapas labai ramina. Nuotaika pasitaisė ir, rodos, vėl viskas normaliai. Nors kai prisimenu vis tiek pyktis ima. Negaliu pakęst. Fuj.