Kietos laukiamojo sėdynės, žmonės ramiai skaito knygas ir žurnalus, lagaminai tyliai laukia skrydžio, o aš išsitraukiu ausinuką ir pasileidžiu pirmąją grupės Hurts albumo dainą „Silver Lining“. Pamažu mane nusineša muzikos ritmika ir kelionės problemos ir stresas lieka toli toli. Tai gal ir nėra neįprasto skambesio daina, kurias šiais laikais daug kas stengiasi prastumti į perpildytą muzikos rinką, tačiau daina žavi neįkyria ir ausiai malonia melodija.

Stiuardesė su dirbtine šypsena pasakoja, ką turėtume daryti, jei kas nors nutiktų lėktuvui. Vyriai vangiai žiūri į ilgas jos kojas ir stengiasi įsiminti jos nurodymus, o gal tiesiog galvoja, kokia ji seksuali atrodytų, jei išsileistų tobulą kuodą ir pradėtų šokti striptizą. Moterys svarsto, kas jai sutrenkė galvą, kad ji išdrįso pasirodyti su rožine apranga ir ryškiai raudonu lūpdažiu. „Neskoninga,- mintyse sako jos.“ O štai aš, visai atsiribojusi nuo išorinio pasaulio, klausausi pirmojo Hurts hito „Wonderful live“ ir suprantu, kad šie žodžiai išties turi prasmę, ne taip kaip kai kurie visų mėgstami hitai. Subjektyviai pasakysiu, kad šios dainos vis dar neatsiklausau ir nesuprantu, kaip galima jos nemėgti, bet kiekvienas turime savo skonį, toks jau tas pasaulis.

„Blood, Tears & Gold“ skamba šalia manęs stovinčio vaikino ausinuke, pagarsintame iki tokio lygio, jog metro spinduliu jo dainas girdi visi, kai aš akimis ieškau savojo lagamino su ryškiai rožiniu kaspinu. Tik taip tokia spalva gali naudoti, nes vyrams ji gėjiška, moterims fyfiška, o mergytėms jau mano lagaminas per bobiškas. „Daina apie palikimus,- pamanau tą akimirką, kai išvystu savo lagaminą.- Kas gali būti geriau klausytis akimirką, kai tave realiai paliko vaikinas.“ Ir niekaip nesuprantu, kaip tokia tema galima sukurti tokią mažorinės melodijos dainą. Bet nepaisant to, daina yra savotiškai įdomi ir graži.

Po ilgo vaikščiojimo savo lankomo miesto gatvėmis ir tikro kaklo išbandymo, besidairant į aukštas bažnyčias, pilis ir kitus žymius pastatus, aš užsuku į kavinukę. Užsisakau baltos kavos ir išsiilgto pyrago „Napoleonas“. O štai fone skamba ketvirtoji albumo Happiness daina „Sunday“. Tik tą akimirką atsitokėju, kad šiandien tikrai sekmadienis, o senove dvelkianti melodija ir ritmika, puikiai dera prie retro stiliaus kavinės interjero. Išties man ši daina primena senovines, dar vaikystės laikų diskotekas ir mažas mergytes su kelias sluoksniais dažų ant menkučių jų veidukų. Dievaži, bet kai man buvo 11, dažiausi žymiai daugiau nei dabar. „Lonely sunday“ nuskamba dainoje ir aš pritariamai palinksiu galva. Taip, vienišas sekmadienis retro stiliaus kavinukėje, beprisiminant vaikystę.

Kadangi draugų turiu pakankamai daug, tenka užsukti į suvenyrų parduotuvę. Šūdniekiais nukrautos lentynos, kosminės kainos ir ore tvyranti savotiška tos šalies nuotaika. Ir iš kažkur link manęs ataidi dainos „Stay“ aidai. Ironiškai šypteliu, nes tai jau antra daina, kuri savotiškai mažorinė, bet tema depresinė. Ir kaip jie sugeba sukurti tokias dainas? Nors kai geriau pamanai, kai tau liūdna geriau klausyti tokias dainas, nes depresinės privers verkti, o tokios tik lengvai paskandins ir leis atsikvėpti nors akimirkai.

Įeinu į prabangų viešbutį. Čia šmirinėja įvairiausių tautybių, spalvų ir pareigų atstovai, vaikai, paaugliai ir suaugusieji. Gavusi savo kambario raktus ir mielą pasiuntinuką, kuris rankoje neša mano lagaminą ir aiškiai džiaugiasi, kad jis ne toks jau ir didelis ir sunkus. Čia manęs jau laukia šeštoji Hurts albumo daina „Illuminated“. Tai daina, kuri iškart patraukia dėmesį savo išskirtine melodija ir puikiai priderintu vokalisto balsu. Viduryje dainos esanti trumpa pauzė, suteikia dar papilomą intrigos prieskonį ir visumoje ši daina yra skanus kąsnelis, liftu kylant aukštyn į 27 aukštą.

Išsikraudama daiktus ir vos ne iš džiaugsmo šokinėdama, nes vonioje yra chalatų, rankšluosčių, muilo ir šampūno, įsijungiu savo telefoną su balta kolonėle ir pažvelgiu į savo darytą vienos nepažystamų žmonių porelės nuotrauką, kuri yra tokia meniškai graži, jog jau kelis mėnesius puikuojasi ant mano viršelio, ir leidžiu septintosios dainos „Evelyn“ melodijai nusinešti mane kažkur į apmąstymų liūną. Tai tokia daina, kuri man asmeniškai primena labai daug, tačiau atsiklausyti jos nesugebu. Ji kaip kasdieninė duona. Valgai, valgai ir neatsivalgai. Žinoma, daugelis man pasakys, jog ji per daug minorinė, neoriginali ir nuobodi, tačiau nuo kada mes turime klausyti kitų nuomonės ir atsisakyti savosios, vien dėl to, kad kiekvieno skonis vis kitoks?

Kitą dieną užsuku į viešbučio baseine vykstantį vakarėlį. Lauke tamsu, aplink taškosi purslai, visų veiduose neišdildomos šypsenos ir mano ausinuke skamba iš dalies tokiai nuotaikai pritarianti daina „Better than love“. Kažkoks vaikinas pavaišina mane stikline martinio ir iškart prisigretina. Aiškus Don Žuanas. Maloniai nusišypsau, gurkštenu gėrimo, bet vien iš mandagumo ir apsimetu baisiai susidomėjusi savo ausinuke skambančia daina. Taip ir noriu, kad jis išgirstų dainos žodžius ir suprastų, kad visa tai man tikrai geriau už dar vieną meilės romaną, tačiau man pačiai tenka nuo jo pasišalinti ir toliau maloniai džiugintis šokti verčiančios dainos akordais.

Einu gatve, dairausi ir stebiuosi dar nematytais pastatais ir gamtos stebuklais parke. Ausinuke mano nuotaiką formuoja Hurts ir Kylie Minogue daina „Devotion“. Nuostabus balsų duetas ir pritraukianti melodija, nes atvirai sakant man niekada per labiausiai nepatiko Kylie balsas. Tai viską keičianti daina, į kurios žodžius gilintis neturiu laiko. Dažniausiai giliniesi tada, kai melodija atrodo nuobodi ir neverta tiek daug dėmesio. Tada stengiesi pusėtinai patinkančią dainą paremti bent jau tuo, kad jos žodžiai prasmingi ir tau idealiai tinka. Žinoma, žodžiai yra svarbi dainos dalis, nes kam gi jie daugiau būtų reikalingi, tačiau išties kartais išgirstu, kad žmonės mėgsta ne dainą, o jos žodžius. Tai ar ne geriau būtų juos išmokti kaip eilėraštį ir palikti ramybėje?

Kraunuosi lagaminą, lakstau per kambarį, tikrindama ar nieko nepamiršau ir klausausi priešpaskutinės albumo Happiness dainos „Unspoken“. Keista nostalgija užlieja mane, nes šios atostogos gal ir nebuvo linksmos ir intriguojančios, bet palikti visko ir grįžti į namus nenoriu. Daina gal nėra baisiai liūdna, todėl idealiai tinka mano nuotaikai ir galiausiai tiesiog sau tariu: „Gyvename nuo vienos laimingos akimirkos ligi kitos, todėl reikia mokėti vieną paleisti, kad sulauktum kitos.“ Tada nusijuokiu, nes kalbu, kaip nuvalkiotos filosofinės tragedijos aktorė.

Ir vėlei sėdžiu oro uoste ant kietų laukiamojo kėdžių, žmonės čia vėl skaito, tik jau nesuprantama kalba, o lagaminai laukia skrydžio atgalios arba dar tik į beprasidedančią kelionę, kuri kiekvienam kartu gali būti ir naujos grupės, naujo albumo ar tiesiog naujo hito pažinimas. Savo kelionę aš baigiu daina „The water“ ir minorine jos melodija, kuri savotiškai mane nuramina ir leidžia nematomam vandeniui nuplauti rūpesčius, bėdas, dėl kurių leidausi į kelionę, ir liūdesiui, kad teks grįžti į liūdnas akimirkas man primenančius namus namučius.

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.