Arklio Galia. [asm. arch. nuotr.]„Tai atsiųsiu tau žemėlapį kaip mus surasti ir būtų neprošal prieš ateinat pasysioti ir pakakoti, nes pas mus nėra WC“, – susipažinę su išsamiu Žilvino Jagėlos instruktažu pradedame odisėją Naujamiesčio garažų rajone, ieškant „Arklio Galios“ repeticijų erdvės ir stengiantis nustumti į giliausią atminties užkaborį Justino Jankevičiaus: „Tai ateik po cyltu, tau nieko nibus“. Dvylika metų gyvuojanti grupė „Arklio Galia“ gali patikti, gali nepatikti, gali ją suprasti, gali ne, tačiau šie ironiškų tekstų autoriai ir „stilių salotų su bulvėmis“ sąskambio nešėjai nepalieka abejingų. 2017 metais išleidę naują albumą „Antakalnis“ ir su kūrybinėmis aspiracijomis netolimoje ateityje paruošti kitą, dar šviežesnį kūrybinį vaisių, leidžiamės į trijų vyrų (Žilvinas Jagėla, Vidmantas Aškinis, Mantas Daujotas) ir ne visai mažosios damos pokalbį rudeniškos nūdienos priešakyje. Tiesa, karts nuo karto pokalbyje sudalyvaujant ir dviem fiziškai neesantiems jo dalyviams (Tomas Lučiūnas, Danielius Pancerovas).

Kas lėmė grupės susibūrimą?

Žilvinas: „Reikėjo grupės. Reikėjo preteksto pirkti elektrines gitaras.“

Vidmantas: „Akustines jau turėjom, todėl reikėjo elektrinių.“

Žilvinas: „Norėjosi būti fainiems, dar ir dabar norisi. Stengiamės kiekvieną dieną. Čia seniai buvo.“

Mantas: „Čia dar tais nespalvotais laikais.“

Žilvinas: „10 klasėje.“

Tekstus stengiasi kurti visi, tačiau didžioji dalis tekstų priklauso Žilvinui, nors čia pat sulaukiu patikinimo, kad prieš tai buvusiame albume „Antakalnis“ buvo visų narių tekstų.

Kaip gimsta tekstai? Ar derinami su muzika ar tiesiog ekspromtu?

Vidmantas: „Anksčiau visiškai ekspromtu. Sėsdavom ir parašydavom.“

Žilvinas: „Yra buvę atvejų, kai tiesiog į mikrofoną, improvizuojam tekstą, paskui išmokstam, o šiaip visaip būna, bandom surasti originalių minčių, kurios paskui užsikabina kaip tekstai. Yra dainų, kurioms tekstas buvo prirašytas ant muzikos, yra tokių, kurioms atvirkščiai.“

Ar „Arklio Galia“ turi kūrybos sistemą?

Vidmantas: „Kokios dar sistemos?“

Mantas: „Taip, kadangi „Arklio Galia“ tikrai atrodo kaip grupė, turinti sistemą.“ (juokiasi)

Žilvinas: „Sistemos neturime.“

Ironiški ir sarkazmo nestokojantys dainų tekstai (Pvz.: „Pažadėt ką nors tai pabezdėt ir uždaryt langą.“ Iš dainos „Pažadai“) yra lietuviški, kas nėra dažnas reiškinys lietuviškojo underground‘o grupėms, tad domimės kodėl taip yra?

Mantas: „O kodėl jūs šio klausimo lietuviškai klausiate?“ (juokiasi)

Žilvinas: „Man angliškai visai neįdomu. Anksčiau turėjome kartu tokią country blues grupę/side projektą, kur bandėme angliškus tekstus rašyti, bet jie gaudavosi gana šabloniški (aišku, nes turėjo būti panašūs į visus bliuzo tekstus), o „Arklio Galiai“ tas šabloniškumas šiaip ar taip netinka, nes norim neįprastais tekstais išsiskirt iš kitų grupių. „Arklio Galia“ jau nuo seniai yra prisiklijavusi juokingų tekstų etiketę.“

Dažnai tenka girdėti, kad lietuvių kalba kurti tekstus yra sunkiau nei angliškus, nes mažiau rimuojasi, o taip pat angliški tekstai labiau priartina užsienio rinką. Galbūt ji jums nėra aktuali ir tiesiog labiau lokaliai orientuojatės?

Vidmantas: „Ai kažkaip mums ta rinka neaktuali.“

Žilvinas: „Manau, kad viskas kur kas paprasčiau. Lietuviškai kuriame ne dėl kažkokios meilės savo kalbai, o dėl to, kad tekstai būtų arčiau mūsų gyvenimo, kaip mes šnekame tarpusavyje. Aš neįsivaizduoju kaip reiktų dainuoti angliškai, kai va mes su Vidu čia lietuviškai šnekam, sau šnekam, šnekam ir tada: Nu gerai, tai dabar angliškai padainuosiu.“

Vidmantas: „Nebent kokią kvailą frazę, 3 žodžius pakartoti 15 minučių.“

Mantas: „Attitude, attitude, attitude.“

Nemaža dalis muzikantų, kuriančių Lietuvoje susiduria su daugybe sunkumų, nuo savo klausytojų rato susiformavimo iki koncertinių erdvių stygiaus ir pan. Dar didesniu iššūkiu tampa siekis pragyventi tik iš šios profesijos. Klausiame „Arklio Galios“ kaip jiems atrodo, kokios yra didžiausios problemos muzikinio rato atstovams gimtojoje šalyje?

Mantas: „Sunku gauti pinigų iš muzikavimo, dažnai visur į kompromisą reikia eiti. Na bet aš manau, kad dauguma ir nežiūri į tai, kaip į profesiją iš kurios būtų galima užsidirbti.“

Žilvinas: „Na bet yra žmonių, kurie iš to pragyvena, tai gerai, kad sugeba.“

Mantas: „Dar turbūt nėra labai daug kur koncertuoti. Limituotas skaičius.“

Žilvinas: „Kai kur anapus Vilniaus, tiksliau anapus Senamiesčio ir Naujamiesčio sienų nėra kur daugiau koncertuoti. Kituose miestuose ir kitokia auditorija, ją reikia prisipratinti. Gal draugus reikia sukviesti kokiam Kaune ar Klaipėdoje koncertui, nes kitaip niekas nesužinos.“

Mantas: „Vėlgi tam, kad pragyventum, turi labai į daug kompromisų eiti, kai eini į kompromisus, tai tuomet kaifo levelis biškį nukrenta, tad iš vienos pusės grojimą pravartu pasilikti tokią kaip užklasinę veiklą, nes tokiu atveju, procesu mėgaujiesi maksimaliai.“

Žilvinas: „Na jeigu kas nors grūstų į veidą banknotus, tai aš jų neišmesčiau (juokiasi), bet šiaip, vien iš muzikavimo pragyventi nesinorėtų.“

Gyvuojat jau daugiau kaip dvylika metų, esat ir kitų profesinių laukų atstovai ar nemažėja kūrybinis užsidegimas kuriant naujus kūrinius?

Mantas: „Niekad nemažėja, idėjų vien daugėja, neužtenka tik laiko ir fizinių galimybių jas įgyvendinti, o idėjų yra visą laiką ir jų žiauriai daug.“

Žilvinas: „Man asmeniškai dirbant nuo ryto iki vakaro kasdien ofise, vis tiek viskam to laiko būna, viską gali padaryti, aišku dvasiškai išsunkia darbas, bet ir iš to dvasinio išsunkimo galima ką nors išieškoti. Kai nusibaigi imi matyti, kas geriausia gyvenime, o kas blogiausia. Tiek iš vieno, tiek ir iš kito gali kažką išspausti, sukurti naujų dainų tekstus.“

Mantas: „Kiek daug yra meno sukurta iš kančios. Tai labai sena formulė.“

Žilvinas: „Tiek dailėje, tiek ir muzikoje galima išsityčioti, išsijuokti iš labiausiai kankinančių dalykų. „Arklio Galia“ turi daug tekstų apie gyvenimo neįdomumą, tai irgi tam tikra iškrova, o kartu ir savimeilę paglosto, kai iš to kažkas gero gaunasi.“

Temai pasisukus apie konkurenciją su kitomis grupėmis virtualieji ir realieji interviu dalyviai patikino, kad „Arklio Galia“ nejaučia tiesioginės konkurencijos, kuri neigiamai akstintų pralenkti kitus besivejančius ar ir pralenkiančius kolektyvus. „Konkuruojame su visu pasauliu“ (šmaikščia žinute įsiterpia Tomas Liučiūnas).

O kokius teigiamus muzikavimo aspektus Lietuvoje galite įvardinti?

Žilvinas: „Kas gerai? Daugiau žmonių eina į koncertus. Dabar ir eilės susidaro prie įėjimo, ko anksčiau nebūdavo. Žmonės, kurie turi pinigų, perka džemperius ir kompaktus“.

Mantas: „Labai linksma groti gitara, žymiai lengviau jas galima įsigyti. Apskritai, kas liečia įrangą, ją lengva užsisakyti internetinėse parduotuvėse ir greitai gauni. Aš atsimenu laikus, kai būgnų raktą įsigyti būdavo absoliuti nesąmonė, turėjai solinuką pirkti, kad prie jo galėtum gauti būgnų raktą.“

Vidmantas: „Muziką kurti yra labai gera“.

Kaip reaguojate į kritiką? Ar recenzijos daro įtaką kūrybai?

Vidmantas: „Čia tik Žilvinas jas skaito, mes to nedarome.“

Žilvinas: „Man šiaip įdomu ką žmonės parašys ar pavyks įsigilinti. Būna smagu, kai atsiranda tokių, kurie įsigilino ir suprato, kad surado ryšį ir su ankstesniais albumais. Tada supranti, kad žmonės perklausė, kad domisi. O jeigu parašo, kad čia smagu, čia toks stilius ten kažką, dainos apie tą ir tą, tai čia ne recenzija, čia anotacija, interpretacija, apie stilių mišrainę.“

Vidmantas: „Stilių salotos su bulvėmis.“

Žilvinas: „Netgi nebūna labai svarbu, jei ir nepatiko, svarbiausia, kad paklausė, atėjo į koncertą, pažiūrėjo, pafotkino. Kartais būna ir tokių trumpų recenzijų, kurios ateina tiesiai į FB puslapį privačia žinute, kurioje būna parašyta: „Jė gerai pavarėt“, tokios irgi patinka, matosi įsigilinta (juokiasi), bet tokios būna nelabai viešos.“

Po nuotaikingo pokalbio, paliekame grupę ramiai repetuoti, su viltimi, kad netolimoje ateityje (kaip kad patys sakė: „Kada nors greitai“) išgirsime naujus ir originaliai savitus „Arklio Galios“ kūrinius naujajame albume.

Interviu su „Arklio Galia“ parengė Rūta Paitian