Išlikt

---

Tipas: Daina Publikavimo data: 2004m. Sausio 16d. 21:15

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Sudžiuvusi šaka įdrėskė tavo delną, liko gili ir ilga žaizda
Tau skauda, bet ji užgis, nes laikas viską gydo,
Net ir tas žaizdas širdy, kurios atrodo nepagydomos
Sunku toliau gyvent po skaudžios netekties, bet reikia,
Nes pasiklysi praeities labirintuose
Ir jau niekad iš jų nebeišlįsi
O kai nežinomybės tamsa uždengs akis, norisi paklaust: kas bus toliau?
Bet tau atsakys: tai jau tavo kaltė, pabijojai ateities, tai dabar apie ją neklausk
Tokios gyvenimo taisyklės: išlieka stipriausi, atsilikėliams čia vietos nėra,
Jie lieka praeityje, nors ne visada tai vyksta sulig jų valia
Kartais taip nepalankiai susiklosto aplinkybės,
Kažkoks įvykis išverčia iš pusiausvyros, neduoda ramybės
Sakoma, kai kuriems dalykams niekada nevėlu,
Bet jei nepaskubėsi, tavo vietą užims kiti, kurie nenorės dalintis
Savo dabartim, nes tai jų asmeninis reikalas
O į tokius dalykus nosį kišt nemandagu, nors tie mandagumai niekam nerūpi
Bet kai drumsčia jų ramybę, iš karto iškelia nagus ir gali sudraskyt
Tavo vietos tau neatiduos, nes gailesčio niekam nesukelsi
Taip būna tik pasakose ar filmuose, realybė kitokia
Ne visada tokia gera...

Gyvenimas toks svarbus, o kartu ir toks banalus
Tikėsi, šypsosies, dainuosi – kaip visada
Bet kiekvieną akimirką gali dingti kažkas
Liks tik tuštuma širdy, bet laikas nepaskęs,
Jis ir toliau plauks, vietoj nestovės,
Kažkas kitas vietoj tavęs stengsis, gyvens ir mylės,
Ne kentės, bet savo sieks, lipdami tau ant galvos
O tu nieko nepadarysi, nes neturi drąsos

Kai esi gyvenimo palaužtas visada sunku sugalvoti ką nors naujo
Tu tik griebiesi už menkų šiaudų, kad nenugrimztum i nežinią
Taip, kas nors gali tave išgelbėt, jeigu garsiai šauksi
Ne dauguma nešioja ausų kimštukus ir teisinasi, kad triukšmas trukdo jiems dirbt,
Tuo tarpu, pasirodo, jie patys tą triukšmą kuria,
Nes nemoka prisitaikyt prie gamtos dėsnių, sudaro naujus planus
Iš kurių nei vienas neišsipildo ir tuo jie kaltina kitus,
Absoliučiai visus
O išaukština save, padaro iš savęs dievus,
Tuo tarpu tu, susigūžęs kampelyje, aklom akim žvelgi į tai, kas buvo
Prisiminimai sugraužia širdį, tu nevisavertis,
Yra tavyje noras vėl sugrįžt i gyvenimą
Kartais tas noras patį tave stebina, kartu ir džiugina, ir liūdina
Bet tie norai ir dvejonės tai tik pusė žingsnio
Dar reikia, kad ta vadinama visuomenė atgal tave priimtų
O jie to nedaro, nes atseit tai iš proto varo,
Jie turi kitų reikalų, pavyzdžiui kaip kuo baisiau apšmeižti tariamą draugą
Kaip kuo skaudžiau suteikt kitiems skausmą
Kaip kuo labiau supainiot politikos reikalus
Ir kaip visiems kuo šauniau parodyt save, kad visi pavydėtų,
Juk to siekiame, ar ne?
Beveik niekam nesvarbu, kas esi tu, kas tau atsitiko, kas tave paliko ir kaip tau padėt.
Tai sunkus menas – išgyvent tarp parazitų, žiurkių ir tiesos graužikų
Šito arba išmoksi, arba visą gyvenimą tarp jų dvoksi

Gyvenimas toks svarbus, o kartu ir toks banalus
Tikėsi, šypsosies, dainuosi – kaip visada
Bet kiekvieną akimirką gali dingti kažkas
Liks tik tuštuma širdy, bet laikas nepaskęs,
Jis ir toliau plauks, vietoj nestovės,
Kažkas kitas vietoj tavęs stengsis, gyvens ir mylės,
Ne kentės, bet savo sieks, lipdami tau ant galvos
O tu nieko nepadarysi, nes neturi drąsos.

2004m. Sausio 16d. 21:15

/ Mano kelias  2004 m. balandžio 9 d.   / Tokia dabartis  2004 m. kovo 24 d.   / Kodėl?  2004 m. kovo 24 d.