Istorija apie emigrantus, vardadienius, baudas ir laidotuves

Šiandien pramiegojau iki pietų - po velnių, aš tampu tikru tinginiu, kaip ir mano brolis - kuris grįžo šiandien iš Anglijos. Bet vėliau nebetingėjau. Turiu pastebėti pas save įdomią tendenciją - aš darausi paslaugesnis ir malonesnis? Gal čia dar viena paaugliško požiūrio aksioma, bet tai juk būtų paradoksalu. Kaip tik paaugliai keičia savo elgseną į šiurkštesnę...

Močiutė nebenusišneka? - kažkas tikrai neįtikėtino. Pripratusi prie Anglijos gyvenimo Lietuvoje ji pradeda vapėti beleką... Šiandien ją apsėdo loginis mąstymas? Man tikrai paranoja. Kaip ir tėčiui. Visą kelią link oro uosto pravažiavo reikiamu greičiu - še, užsimanė aplenkti vieną mašiną - ir mentai būtinai tenais stovėjo - reikėjo išmatuoti kosminį greitį (tikrai nemanyčiau, kad lėkė 125 km/h)... Apsėdimas, sutapimas ar sarkazmas? - per daug sunkus klausimas.

O Kaunas tai aktyvus - tik mašiniukai ir telekia...

Nuvažiavom pas prosenelę su vardadieniu pasveikinti, o ten papuolėm į dar vieną įdomybę - liaudies dainų traukimą ir skirtingų charakterių nepataisomus ginčus... Mjo, svarbiausia, visą laiką tai krenta ant 83-jų metų babulytės, kuri visą laiką nori tik pašvęsti.

O labiausiai patiko mano anglės močiutės frazė apie kai kurias dainas:

Ką jūs čia tokias liūdnas dainas dainuojat. Atrodot kaip per laidotuves. Kokia linksma padainuokit.

O aš būčiau nieko prieš, jei tos babulytės padainuotų šitą. Ai, visiems laikams įsimenama smagi džiazo melodija: