ei ne auksinės vasaros,
Ne mėlynos vosilkos,
Nebūtum mes atėję čia,
Kur slenka dienos pilkos.

Taip tyliai slenka vasaros,
Pražydę gėlės vysta.
Mes tyliai šluostom ašaras,
Palaidoję jaunystę.

Paliksime tas kryžkeles
Ir viską, ką turėjom -
Jaunystę, juoką, ašaras
Ir tą, kurią mylėjom.

Išeisiu vieną vakarą
Ir jau daugiau negrįšiu.
Žydės vosilkos mėlynai,
Bet jų nebematysiu.


***

Kad ne auksinės vasaros,
Ne mėlynos vosilkos,
Nebūtume atėję čia,
Kur slenka dienos pilkos.

Kur tas dulkėtas traukinys
Taip toli nukeliavo?
Prisimenu mamytę aš,
Tas pievas, kur žaliavo.

Prisimenu gimtinę aš,
Jos mėlyną padangę.
Ar dar sugrįšime kada
Į tėviškėlę brangią ?

Ir vėl bus vasara graži,
Žydės vėl skaisčios gėlės.
Nušluostyk ašaras gailias,
Jaunystę palydėjęs.

Negaila tėtės nei mamos,
Nei visko, ką turėjom.
Tik gaila gaila Lietuvos,
Kurią karštai mylėjom.

Šalie gimtoji Lietuva,
Ar tavęs nemylėjom?
Bet kad neliks mums vietos čia,
Mes niekad netikėjom.