Granatos Live. Kad ir ką būčiau girdėjusi apie tam tikrus renginius ar festivalius, niekada nevažiuoju su tikslu ieškoti minusų. Visada galima guostis, kad atvykai su puikia kompanija, esi iš prigimties optimistiškas ir šviesią pusę siekiantis įžiūrėti žmogus, oras daugiau ar mažiau nusisekė, išgirdai patinkančias grupes ir panašiai. Bet, vis dėlto, būna festivalių, kur netgi keli milžiniški pliusai būna užgožiami krūvos minusų. Ir nors Granatos nenusipelnė blogiausio metų festivalio vardo, tai yra renginys, į kurį ryžčiausi važiuoti antrą kartą tik labai gerai pagalvojusi.

Jos didenybė muzika

Visi, kurie tikėjosi sutikti daug bendraminčių melomanų, turėjo neblogai nusvilti, nes Granatos tikrai nėra festivalis, kuriame muzika stovi pirmoje vietoje. Net ir turint puikias sąlygas (nei apšvietimu, nei koncertų garsu skųstis tikrai negalėčiau – viskas buvo puiku ir profesionalu), didžiosios dalies festivalio lankytojų prie scenų privilioti nepavyko. Jeigu Bastille, John Newman ir DubFx sulaukė susidomėjimo, jaunųjų atlikėjų klausytojų gretos buvo tokios retos, jog į tai žiūrėti buvo pakankamai liūdna. Granatų auditorija įrodė, kad bene visur grojantis G&G Sindikatas jiems kur kas įdomesnis, nei puikiu skambesiu galintys pasigirti Instrumenti ar maloniu atradimu tapę Monkey Tank. Vis dėlto, viltį tiek auditorija, tiek lietuviška muzika sugrąžino Golden Parazyth, kurie ne tik kad sutraukė nemažą kiekį į koncertą įsitraukti pasiryžusių klausytojų, bet ir įrodė, kad nestovi vietoje ir labai sparčiai tobulėja.

Daug garso ir mažai šviesų

Visi žino, kad festivaliuose toks dalykas, kaip ramus kempingas paprasčiausiai neegzistuoja. Tai žino ir tie organizatoriai, kurie pasirūpina tariamai „tyliu“ kempingu, tiek žmonės, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių pasirenka naktis leisti ramaus kempingo utopijoje. Todėl iš Granatų nei aš, nei mano draugai nesitikėjo nei ramių ir supratingų „kaimynų“, nei tylesnių kalbų, nei pritildytos muzikos netoli esančioje jaunųjų atlikėjų scenoje. Tačiau mažiausia, kuo buvo galima pasirūpinti dėl kempingo gyventojų gerbūvio neabejotinai buvo apšvietimas. Jokio smagumo tamsoje bandyti užčiuopti palapinės kontūrus ar bandyti neužkliūti už vieno šalia kito įbestų kuoliukų, išmėtytų šiukšlių, pristatytų kėdžių, kepsninių ar šiukšliadėžių. Būtent dėl apšvietimo trūkumo ant mūsų palapinės buvo ne kartą užkliūta, užkrista ir užgriūta ir tai, žinoma, per daug nedžiugino. Žinoma, kaip ir visuose kituose festivaliuose, čia nebuvo apsieita be absurdiškų šūkaliojimų, skanduočių ir girtų jaunuolių traukiamų dainų. Tačiau tokius dalykus toleruoti nėra sunku, o labai norint miego galima užmigti prie bet kokio triukšmo.

Kryžiaus keliai dėl TOI TOI ir dušo iliuzija

Veikiausiai per jokį kitą festivalį vyrai taip labai netrynė rankomis iš laimės dėl to, kad jie gali gamtinius reikalus atlikti tiesiog prie medžio. Tiems, kuriems tai nepriimtina ir, žinoma, moterims, dėl tualetų tekdavo praeiti tikrus kryžiaus kelius. Kaip ir daugelyje festivalių, čia tualetų siaubingai trūko, penktadienio vakare jie buvo perpildyti ir dvokiantys, tačiau tai netgi nebuvo pati blogiausia dalis. Vos šeši TOI TOI „taškai“ viso festivalio teritorijoje yra ženkliai per mažai, turint omenyje tai, kokio milžiniško žmonių srauto buvo tikimasi ir kokius didelius atstumus reikdavo įveikti, norint patekti iš taško A į tašką B. Suprantama, kad mėlynos būdelės per daug nepuošia teritorijos ir jas norima išdėlioti tose vietose, kuriose tualetai nebus per arti maisto ar pramogų, tačiau tiesa ta, kad dar bent penkiasdešimt tualetų būtų labai ženkliai palengvinę gyvenimą.

Apie dušus, kaip ir apie popieriumi užkimštas ir neveikiančias prausyklas, veikiausiai, neverta per daug kalbėti. Nors, žinoma, marios netoliese, o gaisrininkai paslaugiai dvi karščiausias festivalio dienas – šeštadienį ir sekmadienį - visus norinčius nuprausė stipria vandens srove, norinčių patirti dušo teikiamus malonumus laukė išbandymai. Žiūrėti į žmones, esant +30 temperatūrai, laukiančius prie varganų keturių dušo būdelių buvo ir liūdna, ir baisu. Vis pasibaigiantis karštas vanduo buvo tik dar viena iš daugybės dušų problemų. Akivaizdu, kad norinčių buvo daug, nes eilės niekur nedingdavo nei ryte, nei įdienojus, nei vakare, todėl galbūt ateityje vertėtų pagalvoti apie kur kas didesnius dušų kabinų kiekius.

Granatos: pagalvota, bet ne apie viską

Galima nepailstant skųstis dėl tualetų ar šviesos trūkumo, dėl per didelių atstumų ar netinkamos auditorijos, tačiau festivalio organizatoriai akivaizdžiai dėjo pastangas į tai, kad lankytojai būtų pamaitinti, pagirdyti, turėtų iš kur gauti pinigų ir kur juos išleisti. Festivalio lankytojų patogumui buvo įrengtas bankomatas, veikė daiktų saugykla, kurioje dirbanti banko praktikantė maloniai papasakojo, kad tai būdas parodyti, kad bankas ne tik pažada kažką padaryti, bet ir iš tikrųjų padaro. Saugiai palikę savo daiktus banko darbuotojų priežiūroje, lankytojai galėjo skaniai pavalgyti (buvo ir blynų, ir burgerių, ir vegetariškų patiekalų, ir bomžpakių), išgerti (tiek kava, tiek alus, sidras ir gaivieji gėrimai buvo pardavinėjami ne vienoje ir ne dviejose vietose ir, kam įdomu, kainavo 5-8 litus) ir, žinoma, papramogauti.

Patys didžiausi komplimentai festivalio organizatoriams skiriami būtent dėl pramogų. Jų buvo daugiau, nei fiziškai įmanoma išbandyti ir pamatyti. Festivalio teritorijoje buvo sporto aikštelių (tinklinis su įvairiomis variacijomis, futbolas ir įvairios jo atmainos, badmintonas, kvadratas, sumo varžybos, virvės traukimas), vyko įvairiausios estafetės, nagingesni turėjo galimybę išbandyti savo kūrybines jėgas meniškose dirbtuvėse. Ką jau kalbėti apie kitas, kur kas neįprastesnes ir originalias pramogas: pokerio turnyrus, iliuzijų kambarį, minigolfą ir vaikščiojimą ant įtemptų lynų – slackline‘ą. Rytais vykusios mankštos budino net labiausiai apsimiegojusius, o Granatos įrodė, kad sugeba įtikti net išrankiausiems lankytojams. Nieko keisto, kad kai buvo pasiūlyta tiek daug pramogų, muzika buvo nustumta į antrą planą.

Girtų vaikų darželis ir siaubingos eilės

Galbūt pramogos ir apgalvotos, galbūt maistas skanus, tačiau didžioji dalis Granatų auditorijos – nelabai džiuginanti. Krūvos paauglių, rodos, pirmą kartą nutrūkusių nuo tėvų pavadžio ir vis dar tikinčių, kad „YOLO“ – teisingas gyvenimo motto. Jie lipa per galvas, nepaiso elementarių mandagaus elgesio taisyklių ir su nepažįstamais žmonėmis (dažnai ir kur kas vyresniais) pokalbį pradeda tiesiog surikdami „Ė!“. Daugeliui, rodos, pati festivalio esybė - muzika ir faktas, kad ji čia turėtų būti svarbiausia, buvo visiškai neaktualus ir nedominantis. Kalbant apie Granatas, norint jos lankytojus apibūdinti sąvoka „tikslinė auditorija“, reiktų įsivaizduoti madingai apsirengusių, paskui draugus į šį festivalį atsekusių, dažniausiai tik išgerti ir kitaip apsvaigti norinčių žmonių būrius.

Tačiau nieko keisto, kad norisi (nusi)gerti, kai eilės buvo tokios siaubingos, kaip pirmąją festivalio dieną – penktadienį. Vos keli apsauginiai, tikrinantys visus, norinčius patekti į festivalio teritoriją, dirbo taip lėtai (arba jų buvo taip mažai), kad daugeliui teko karštyje ir apsikrovus daiktais, praleidžiant kai kuriuos koncertus, laukti ne dešimt minučių ir ne pusvalandį, o tris, keturias ar net penkias valandas. Šiuos skaičius lyginant su Velnio Akmens vartų atidarymu, kuris vėlavo pusantros valandos, tai atrodo tik kaip malonus luktelėjimas. Nieko keisto, kad toks organizacinis fiasko daugeliui iššaukė savaime suprantamą reakciją: „Granatos? Daugiau niekada.“

Lankėsi ir vertino Patricija Tilvikaitė

Internautų įamžintos festivalio akimirkos: