Ką būtų Robertas pasakęs?

Betgi rimtai šiaušies, kaip ir sakiau.  O juk smagu šitaip pasikandžiot, juk aš ne piktai. Jei gyveni visada santarvėje su visais, pradedi praradinėt budrumą.

Eilinį kartą kažkokios beletristikos prirašei, net šiek tiek gailiuos, kad skaičiau, nes nesupratau, ką norėjai pasakyt. Nėra jokios konkrečios temos, konkrečios minties. Ir eilinį kartą pasakysiu, kad geriau rašyk rečiau, bet geriau. Kartais, nors ir neprisimenu konkrečių atvejų, bet esu perskaitęs tavo dienoraščius ir kai kurie man visai patiko. Bet jie tokie reti... Turbūt ant vienos rankos pirštų tilptų.

Manau, kad tau reikia kaupti geriausius perliukus ir parašyti iš jų vieną, bet neblogą darbą. Nes potencialo turi. Bet mėgsti šūdą malti. Kaip ir šitame dienoraštyje, šokinėji nuo minties iki minties, kiekvieną kartą kiši nuorodas i tuos vandergrafus, bandai kažką vaizduot. Kaip sakoma, iš didelio rašto...

Tai va, šiandien man tokia nuotaika, kad norisi arba ant visų išsirėkti, arba juos kritikuoti. Priimk mano konstruktyvią(tikiuos) kritiką ir daryk arba nedaryk išvadų :D

Aišku, lygiai taip pat man galima būtų pasakyti: nepatinka - neskaityk. Panašu, kad greitai taip ir pradėsiu daryti.

Amžinai tą patį dėstai. Man nuo rašymo priklausomybė - gauni kokią mintį - ir pradedu rašyti, taip dėstosi ir kitos. Kadangi tarp jų sąsajų nėra - gaunasi beletristika. O jeigu jau atsiranda - normalus dienorštis. Kadangi esu pliurpologijos meistras ir nemėgstu sėdėti prie vienos temos, tai taip ir gaunasi. Čia panašiai, kaip avangardinė muzika - meistriška, bet nesuprantama. O mano raštuose kažkokių gilių prasmių nereikia ieškoti - prasmės pas mane nebūna, nes dar kartą kartoju - tai, sąmonės srautai...

Visada gerbiu nuomonę tavąją, nes ji aiški ir teisinga, ne taip, kaip kai kurių, čia įsivaizduojančių esą protingiausi ir patys šudą mala. Išvis V3rtig0 laikyčiau protingiausiu music'o narių. Arba bent jau jo mąstymas priimtinas man.

Eilinį kartą kažkokios beletristikos prirašei, net šiek tiek gailiuos, kad skaičiau, nes nesupratau, ką norėjai pasakyt. Nėra jokios konkrečios temos, konkrečios minties. Ir eilinį kartą pasakysiu, kad geriau rašyk rečiau, bet geriau. Kartais, nors ir neprisimenu konkrečių atvejų, bet esu perskaitęs tavo dienoraščius ir kai kurie man visai patiko. Bet jie tokie reti... Turbūt ant vienos rankos pirštų tilptų.

Manau, kad tau reikia kaupti geriausius perliukus ir parašyti iš jų vieną, bet neblogą darbą. Nes potencialo turi. Bet mėgsti šūdą malti. Kaip ir šitame dienoraštyje, šokinėji nuo minties iki minties, kiekvieną kartą kiši nuorodas i tuos vandergrafus, bandai kažką vaizduot. Kaip sakoma, iš didelio rašto...

Tai va, šiandien man tokia nuotaika, kad norisi arba ant visų išsirėkti, arba juos kritikuoti. Priimk mano konstruktyvią(tikiuos) kritiką ir daryk arba nedaryk išvadų :D

Aišku, lygiai taip pat man galima būtų pasakyti: nepatinka - neskaityk. Panašu, kad greitai taip ir pradėsiu daryti.

Argi dienoraščiuose turi būtinai būti kažkokia tema? Dienoraščiai būna laisvi, juos reikia rašyti tada, kai norisi papasakoti savo dienos įvykius, viską, kas dienoje buvo, nesvarbu, įdomaus ar neįdomaus... Leidžiama šokinėti nuo vienos temos prie kitos ir tai yra normalu. O kiekvienas turi teisę rinktis, kaip nori juos rašyti. Naturalus ir tas dalykas, kad bandoma kuo daugiau pranešti apie savo mėgstamą muziką tiems, kas skaito, kad daugiau atsirastų gerbėjų. Aš nesuprantu, prie ko čia kibti, nes tikrai nėro prie ko. Paprastai rašai gerus komentarus, bet šis buvo visiškai tuščias ir bevertis.

Aišku, jei tavo nuotaika tokia, tai gal galima pateisinti, bet aš manau, kad net ir esant tokioje nuotaikoje, reikia valdytis. Ir tiek. Nebuvo ir man čia reikalo įsikišti, bet vat... Netyčia gavosi :D

Na, yra tiesos tavo žodžiuose. Bet tokiu atveju savo dienoraščius galima rašyti sau į knygelę. Jei rašoma čia, vadinasi, norima, kad jie būtų skaitomi, komentuojami. O jeigu norima, kad jie būtų skaitomi, turėtų būti kažkoks kabliukas, kažkuo pritraukti. Kuo toliau, tuo labiau bukėja tas "kabliukas" ir pradeda vis prasčiau "kabinti". Nors, tiesą sakant, negaliu sakyt, kad kažkada mane kabino. Gal kitokios žuvims šitas kabliukas pritaikytas.

Iš savo mąstysenos galiu pasakyti, jog kai aš rašau dienoraščius viešai, tai niekada negalvoju apie tai, kad man komentuos ir like'ins, nes man tai svarbu, bet ne mirtinai. Gal kai kurie pavyzdžiui rečiau rašo raštu į knygelę, gal labiau patinka rašyt internetu. Be to, labai didelė dalis tame yra įprotis. Sutinku dėl to, kad viešas dienoraštis turi kažkuo sudominti skaitytojus, bet negi tai taip svarbu... Man atrodo, kad dažniau jie rašomi dėl savęs, o ne dėl kitų. Niekas nesistengia, kad jie patiktų kitiems, nebent retais atvejais...

Panašu, kad einaras stengiasi. Žiūrėk, kaip šiaušiasi, kai kas prieš plauką paglosto, kažkur aštriau pakritikuoja  nors mano kritiką labai pagirtinai priima, ir gal kartais per daug jam nuo manęs kliūna.

Eilinį kartą kažkokios beletristikos prirašei, net šiek tiek gailiuos, kad skaičiau, nes nesupratau, ką norėjai pasakyt. Nėra jokios konkrečios temos, konkrečios minties. Ir eilinį kartą pasakysiu, kad geriau rašyk rečiau, bet geriau. Kartais, nors ir neprisimenu konkrečių atvejų, bet esu perskaitęs tavo dienoraščius ir kai kurie man visai patiko. Bet jie tokie reti... Turbūt ant vienos rankos pirštų tilptų.

Manau, kad tau reikia kaupti geriausius perliukus ir parašyti iš jų vieną, bet neblogą darbą. Nes potencialo turi. Bet mėgsti šūdą malti. Kaip ir šitame dienoraštyje, šokinėji nuo minties iki minties, kiekvieną kartą kiši nuorodas i tuos vandergrafus, bandai kažką vaizduot. Kaip sakoma, iš didelio rašto...

Tai va, šiandien man tokia nuotaika, kad norisi arba ant visų išsirėkti, arba juos kritikuoti. Priimk mano konstruktyvią(tikiuos) kritiką ir daryk arba nedaryk išvadų :D

Aišku, lygiai taip pat man galima būtų pasakyti: nepatinka - neskaityk. Panašu, kad greitai taip ir pradėsiu daryti.

Argi dienoraščiuose turi būtinai būti kažkokia tema? Dienoraščiai būna laisvi, juos reikia rašyti tada, kai norisi papasakoti savo dienos įvykius, viską, kas dienoje buvo, nesvarbu, įdomaus ar neįdomaus... Leidžiama šokinėti nuo vienos temos prie kitos ir tai yra normalu. O kiekvienas turi teisę rinktis, kaip nori juos rašyti. Naturalus ir tas dalykas, kad bandoma kuo daugiau pranešti apie savo mėgstamą muziką tiems, kas skaito, kad daugiau atsirastų gerbėjų. Aš nesuprantu, prie ko čia kibti, nes tikrai nėro prie ko. Paprastai rašai gerus komentarus, bet šis buvo visiškai tuščias ir bevertis.

Aišku, jei tavo nuotaika tokia, tai gal galima pateisinti, bet aš manau, kad net ir esant tokioje nuotaikoje, reikia valdytis. Ir tiek. Nebuvo ir man čia reikalo įsikišti, bet vat... Netyčia gavosi :D

Na, yra tiesos tavo žodžiuose. Bet tokiu atveju savo dienoraščius galima rašyti sau į knygelę. Jei rašoma čia, vadinasi, norima, kad jie būtų skaitomi, komentuojami. O jeigu norima, kad jie būtų skaitomi, turėtų būti kažkoks kabliukas, kažkuo pritraukti. Kuo toliau, tuo labiau bukėja tas "kabliukas" ir pradeda vis prasčiau "kabinti". Nors, tiesą sakant, negaliu sakyt, kad kažkada mane kabino. Gal kitokios žuvims šitas kabliukas pritaikytas.

Iš savo mąstysenos galiu pasakyti, jog kai aš rašau dienoraščius viešai, tai niekada negalvoju apie tai, kad man komentuos ir like'ins, nes man tai svarbu, bet ne mirtinai. Gal kai kurie pavyzdžiui rečiau rašo raštu į knygelę, gal labiau patinka rašyt internetu. Be to, labai didelė dalis tame yra įprotis. Sutinku dėl to, kad viešas dienoraštis turi kažkuo sudominti skaitytojus, bet negi tai taip svarbu... Man atrodo, kad dažniau jie rašomi dėl savęs, o ne dėl kitų. Niekas nesistengia, kad jie patiktų kitiems, nebent retais atvejais...

Sloga gal? Atsimenu, kai prieš kelias dienas dėliojau malkas iš vienos kiemo vietos į kitą, tai gal 6 kartus čiaudėjau. Nejau tikrai nuo malkų... Ir atsimenu, kad prieš savo gimtadienį tikrai sirgau. Tai buvo gal 11 metai, bet pasveikau iki tos dienos. O švęsti Kalėdų ar Naujųjų su temperatūra net nepamenu ar teko. Nes kiek atmintis atgaivina, tai buvau sveika...

Klausi ąsotėlio? Įdomus pašnekovas :D Aš dažniausiai klausiu savęs arba šuns, o kalbėtis su daiktais retai kada tenka...

Bet smagiausia, kad ta sloga jau visą vasarą - tik va, rugpjūčio vidurys buvo šiokia tokia pertrauka - dabar vėl prasidėjo. Netikiu, kad kažkokia alergija, tiesiog gal dėl karšto oro kambary, kuris čia visą vasarą tūno.

Kad ir kaip keistai skambėtų, mane įkvepia gražūs daiktai. O aš labai mėgstu molinius ir žalvarinius daiktus, tokius, kaip didysis varpas, kuris tiesiai man virš galvos (apie jį dienoraščiuose kalbėdavau)... O šuo kitam kambary, negaliu nueit jo ir paklausti, nes prilipau prie kėdės... O balso stygų laidyti nenoriu, nes namiškiai mane po to į Žiegždrius išveš, galvos, prisižiūrėjęs multikų...

Žinai nuo ko dar gali būti, nuo žiedadulkių. Išeini į lauką, kur nors į pievas ar šiaip į kiemą, kur daug žydinčių augalų ir niežti nosį... Tačiau jei tau kambary, tai keista, nes kambary man visada viskas gerai :D Dabar tai atsidarau langą, tai uždarau. Kai per ilgai laikau uždarius, tai įeina kas nors iš namiškių į kambarį ir iš karto prasideda: kaip tu čia neuždūsti? Ir puola "gelbėti" 

Įdomu, mane irgi kartais įkvepia daiktai, turbūt dažniausiai... Žalvariniai daiktai - tai tikrai gėris, nes primena senovę. Man ir akmeniniai patinka, žodžiu, visokie tokie...

Mano namuose tai visi laido gerkles :D Tik aš vienintelė čia tokia rami būnu :D Patikėk, kai parėkauja visi, tai kaip beprotnamyje galima pasijusti.

Nuo žiedadulkių negali būti... Gali būti gamtoje pilnai be čiaudulio. Gal tikrai dirgina tas nešvarus kambario ir miesto oras...

Jo, žalvario spalva labai graži. Ir sidabras - jau jam tai silpnybę jaučiu... Molis irgi žavingas, ypatingai tamsaus, rudo atspalvio... O mano namai ganėtinai ramus, kadangi gyvenu be brolių, seserų, nėra su kuo pasikolioti

Gali būti, esu tikra, nes mano tėvams taip būna. Dėl šios priežasties mano tėtis beveik neišeina iš namų (nors labiau dėl kitos...) Sidabras tai taip pat jėga. Bet daiktų net neturiu tokių. Tik nemėgstu jau aukso visiškai. Tiesiog to, kas labai blizga. Su broliu aš privengiu konfliktuoti, bet su mama tai varom kiekvieną dieną. Jaučiu vėl tuoj prasidės priekaištai dėl sėdėjimo prie kompiuterio, nes ką tik grįžo :D O, ką tik pasakė, kad leidžia iki 19 valandos  O vakar tai pasielgė nedovanotinai, paiimė ir išjungė, paspaudusi mygtuką :/

Aš žinau, kaip tas procesas būna - mano pusbroliui taip yra - prasideda kokį balandžio mėnesį, bet jau taip baisiai - akys raudonuoja, nosis užkimšta... Gal čia tik sunkesnė forma. Bet man šiais metais pirmą kartą taip, dar pernai truputį buvo, bet kokią savaitę gal...

Aš aukso taip pat visapusiškai nekenčiu, o mano tėvai - atvirkščiai... Klausia, kuris žiedas, kuri grandinėlė gražesnė - o aš savo banalia forma atsakau "juk jūs žinot, kad aukso nemėgstu" Sidabro ir aš neturiu, bet jau spalva - pasakiška...

Aš konfliktuoju su tėvu dažnai, nes jis labai rūpestingas - "kodėl visą dieną prie kompo sėdi?" / "kodėl nepadarai to ar ano".

O tavo mama griežta, jei net valandas sustato, kada naudotis. Bet tokius tėvus gerbiu - nors man pačiam labai nemalonu gyventi griežtoje santvarkoje...

Tai tavo tėtis kaip mano mama, o mano mama kaip tavo tėtis :D Nematau ko čia gerbti... Aš negaliu pakęsti, kai man nurodinėja, viską darau tik savo noru :/ Be to, taisyklės irgi priskiriamos prie viso to.

Eilinį kartą kažkokios beletristikos prirašei, net šiek tiek gailiuos, kad skaičiau, nes nesupratau, ką norėjai pasakyt. Nėra jokios konkrečios temos, konkrečios minties. Ir eilinį kartą pasakysiu, kad geriau rašyk rečiau, bet geriau. Kartais, nors ir neprisimenu konkrečių atvejų, bet esu perskaitęs tavo dienoraščius ir kai kurie man visai patiko. Bet jie tokie reti... Turbūt ant vienos rankos pirštų tilptų.

Manau, kad tau reikia kaupti geriausius perliukus ir parašyti iš jų vieną, bet neblogą darbą. Nes potencialo turi. Bet mėgsti šūdą malti. Kaip ir šitame dienoraštyje, šokinėji nuo minties iki minties, kiekvieną kartą kiši nuorodas i tuos vandergrafus, bandai kažką vaizduot. Kaip sakoma, iš didelio rašto...

Tai va, šiandien man tokia nuotaika, kad norisi arba ant visų išsirėkti, arba juos kritikuoti. Priimk mano konstruktyvią(tikiuos) kritiką ir daryk arba nedaryk išvadų :D

Aišku, lygiai taip pat man galima būtų pasakyti: nepatinka - neskaityk. Panašu, kad greitai taip ir pradėsiu daryti.

Eilinį kartą kažkokios beletristikos prirašei, net šiek tiek gailiuos, kad skaičiau, nes nesupratau, ką norėjai pasakyt. Nėra jokios konkrečios temos, konkrečios minties. Ir eilinį kartą pasakysiu, kad geriau rašyk rečiau, bet geriau. Kartais, nors ir neprisimenu konkrečių atvejų, bet esu perskaitęs tavo dienoraščius ir kai kurie man visai patiko. Bet jie tokie reti... Turbūt ant vienos rankos pirštų tilptų.

Manau, kad tau reikia kaupti geriausius perliukus ir parašyti iš jų vieną, bet neblogą darbą. Nes potencialo turi. Bet mėgsti šūdą malti. Kaip ir šitame dienoraštyje, šokinėji nuo minties iki minties, kiekvieną kartą kiši nuorodas i tuos vandergrafus, bandai kažką vaizduot. Kaip sakoma, iš didelio rašto...

Tai va, šiandien man tokia nuotaika, kad norisi arba ant visų išsirėkti, arba juos kritikuoti. Priimk mano konstruktyvią(tikiuos) kritiką ir daryk arba nedaryk išvadų :D

Aišku, lygiai taip pat man galima būtų pasakyti: nepatinka - neskaityk. Panašu, kad greitai taip ir pradėsiu daryti.

Argi dienoraščiuose turi būtinai būti kažkokia tema? Dienoraščiai būna laisvi, juos reikia rašyti tada, kai norisi papasakoti savo dienos įvykius, viską, kas dienoje buvo, nesvarbu, įdomaus ar neįdomaus... Leidžiama šokinėti nuo vienos temos prie kitos ir tai yra normalu. O kiekvienas turi teisę rinktis, kaip nori juos rašyti. Naturalus ir tas dalykas, kad bandoma kuo daugiau pranešti apie savo mėgstamą muziką tiems, kas skaito, kad daugiau atsirastų gerbėjų. Aš nesuprantu, prie ko čia kibti, nes tikrai nėro prie ko. Paprastai rašai gerus komentarus, bet šis buvo visiškai tuščias ir bevertis.

Aišku, jei tavo nuotaika tokia, tai gal galima pateisinti, bet aš manau, kad net ir esant tokioje nuotaikoje, reikia valdytis. Ir tiek. Nebuvo ir man čia reikalo įsikišti, bet vat... Netyčia gavosi :D

Na, yra tiesos tavo žodžiuose. Bet tokiu atveju savo dienoraščius galima rašyti sau į knygelę. Jei rašoma čia, vadinasi, norima, kad jie būtų skaitomi, komentuojami. O jeigu norima, kad jie būtų skaitomi, turėtų būti kažkoks kabliukas, kažkuo pritraukti. Kuo toliau, tuo labiau bukėja tas "kabliukas" ir pradeda vis prasčiau "kabinti". Nors, tiesą sakant, negaliu sakyt, kad kažkada mane kabino. Gal kitokios žuvims šitas kabliukas pritaikytas.

Iš savo mąstysenos galiu pasakyti, jog kai aš rašau dienoraščius viešai, tai niekada negalvoju apie tai, kad man komentuos ir like'ins, nes man tai svarbu, bet ne mirtinai. Gal kai kurie pavyzdžiui rečiau rašo raštu į knygelę, gal labiau patinka rašyt internetu. Be to, labai didelė dalis tame yra įprotis. Sutinku dėl to, kad viešas dienoraštis turi kažkuo sudominti skaitytojus, bet negi tai taip svarbu... Man atrodo, kad dažniau jie rašomi dėl savęs, o ne dėl kitų. Niekas nesistengia, kad jie patiktų kitiems, nebent retais atvejais...

Panašu, kad einaras stengiasi. Žiūrėk, kaip šiaušiasi, kai kas prieš plauką paglosto, kažkur aštriau pakritikuoja  nors mano kritiką labai pagirtinai priima, ir gal kartais per daug jam nuo manęs kliūna.

Eilinį kartą kažkokios beletristikos prirašei, net šiek tiek gailiuos, kad skaičiau, nes nesupratau, ką norėjai pasakyt. Nėra jokios konkrečios temos, konkrečios minties. Ir eilinį kartą pasakysiu, kad geriau rašyk rečiau, bet geriau. Kartais, nors ir neprisimenu konkrečių atvejų, bet esu perskaitęs tavo dienoraščius ir kai kurie man visai patiko. Bet jie tokie reti... Turbūt ant vienos rankos pirštų tilptų.

Manau, kad tau reikia kaupti geriausius perliukus ir parašyti iš jų vieną, bet neblogą darbą. Nes potencialo turi. Bet mėgsti šūdą malti. Kaip ir šitame dienoraštyje, šokinėji nuo minties iki minties, kiekvieną kartą kiši nuorodas i tuos vandergrafus, bandai kažką vaizduot. Kaip sakoma, iš didelio rašto...

Tai va, šiandien man tokia nuotaika, kad norisi arba ant visų išsirėkti, arba juos kritikuoti. Priimk mano konstruktyvią(tikiuos) kritiką ir daryk arba nedaryk išvadų :D

Aišku, lygiai taip pat man galima būtų pasakyti: nepatinka - neskaityk. Panašu, kad greitai taip ir pradėsiu daryti.

Argi dienoraščiuose turi būtinai būti kažkokia tema? Dienoraščiai būna laisvi, juos reikia rašyti tada, kai norisi papasakoti savo dienos įvykius, viską, kas dienoje buvo, nesvarbu, įdomaus ar neįdomaus... Leidžiama šokinėti nuo vienos temos prie kitos ir tai yra normalu. O kiekvienas turi teisę rinktis, kaip nori juos rašyti. Naturalus ir tas dalykas, kad bandoma kuo daugiau pranešti apie savo mėgstamą muziką tiems, kas skaito, kad daugiau atsirastų gerbėjų. Aš nesuprantu, prie ko čia kibti, nes tikrai nėro prie ko. Paprastai rašai gerus komentarus, bet šis buvo visiškai tuščias ir bevertis.

Aišku, jei tavo nuotaika tokia, tai gal galima pateisinti, bet aš manau, kad net ir esant tokioje nuotaikoje, reikia valdytis. Ir tiek. Nebuvo ir man čia reikalo įsikišti, bet vat... Netyčia gavosi :D

Na, yra tiesos tavo žodžiuose. Bet tokiu atveju savo dienoraščius galima rašyti sau į knygelę. Jei rašoma čia, vadinasi, norima, kad jie būtų skaitomi, komentuojami. O jeigu norima, kad jie būtų skaitomi, turėtų būti kažkoks kabliukas, kažkuo pritraukti. Kuo toliau, tuo labiau bukėja tas "kabliukas" ir pradeda vis prasčiau "kabinti". Nors, tiesą sakant, negaliu sakyt, kad kažkada mane kabino. Gal kitokios žuvims šitas kabliukas pritaikytas.

Iš savo mąstysenos galiu pasakyti, jog kai aš rašau dienoraščius viešai, tai niekada negalvoju apie tai, kad man komentuos ir like'ins, nes man tai svarbu, bet ne mirtinai. Gal kai kurie pavyzdžiui rečiau rašo raštu į knygelę, gal labiau patinka rašyt internetu. Be to, labai didelė dalis tame yra įprotis. Sutinku dėl to, kad viešas dienoraštis turi kažkuo sudominti skaitytojus, bet negi tai taip svarbu... Man atrodo, kad dažniau jie rašomi dėl savęs, o ne dėl kitų. Niekas nesistengia, kad jie patiktų kitiems, nebent retais atvejais...

Eilinį kartą kažkokios beletristikos prirašei, net šiek tiek gailiuos, kad skaičiau, nes nesupratau, ką norėjai pasakyt. Nėra jokios konkrečios temos, konkrečios minties. Ir eilinį kartą pasakysiu, kad geriau rašyk rečiau, bet geriau. Kartais, nors ir neprisimenu konkrečių atvejų, bet esu perskaitęs tavo dienoraščius ir kai kurie man visai patiko. Bet jie tokie reti... Turbūt ant vienos rankos pirštų tilptų.

Manau, kad tau reikia kaupti geriausius perliukus ir parašyti iš jų vieną, bet neblogą darbą. Nes potencialo turi. Bet mėgsti šūdą malti. Kaip ir šitame dienoraštyje, šokinėji nuo minties iki minties, kiekvieną kartą kiši nuorodas i tuos vandergrafus, bandai kažką vaizduot. Kaip sakoma, iš didelio rašto...

Tai va, šiandien man tokia nuotaika, kad norisi arba ant visų išsirėkti, arba juos kritikuoti. Priimk mano konstruktyvią(tikiuos) kritiką ir daryk arba nedaryk išvadų :D

Aišku, lygiai taip pat man galima būtų pasakyti: nepatinka - neskaityk. Panašu, kad greitai taip ir pradėsiu daryti.

Argi dienoraščiuose turi būtinai būti kažkokia tema? Dienoraščiai būna laisvi, juos reikia rašyti tada, kai norisi papasakoti savo dienos įvykius, viską, kas dienoje buvo, nesvarbu, įdomaus ar neįdomaus... Leidžiama šokinėti nuo vienos temos prie kitos ir tai yra normalu. O kiekvienas turi teisę rinktis, kaip nori juos rašyti. Naturalus ir tas dalykas, kad bandoma kuo daugiau pranešti apie savo mėgstamą muziką tiems, kas skaito, kad daugiau atsirastų gerbėjų. Aš nesuprantu, prie ko čia kibti, nes tikrai nėro prie ko. Paprastai rašai gerus komentarus, bet šis buvo visiškai tuščias ir bevertis.

Aišku, jei tavo nuotaika tokia, tai gal galima pateisinti, bet aš manau, kad net ir esant tokioje nuotaikoje, reikia valdytis. Ir tiek. Nebuvo ir man čia reikalo įsikišti, bet vat... Netyčia gavosi :D

Na, yra tiesos tavo žodžiuose. Bet tokiu atveju savo dienoraščius galima rašyti sau į knygelę. Jei rašoma čia, vadinasi, norima, kad jie būtų skaitomi, komentuojami. O jeigu norima, kad jie būtų skaitomi, turėtų būti kažkoks kabliukas, kažkuo pritraukti. Kuo toliau, tuo labiau bukėja tas "kabliukas" ir pradeda vis prasčiau "kabinti". Nors, tiesą sakant, negaliu sakyt, kad kažkada mane kabino. Gal kitokios žuvims šitas kabliukas pritaikytas.

Eilinį kartą kažkokios beletristikos prirašei, net šiek tiek gailiuos, kad skaičiau, nes nesupratau, ką norėjai pasakyt. Nėra jokios konkrečios temos, konkrečios minties. Ir eilinį kartą pasakysiu, kad geriau rašyk rečiau, bet geriau. Kartais, nors ir neprisimenu konkrečių atvejų, bet esu perskaitęs tavo dienoraščius ir kai kurie man visai patiko. Bet jie tokie reti... Turbūt ant vienos rankos pirštų tilptų.

Manau, kad tau reikia kaupti geriausius perliukus ir parašyti iš jų vieną, bet neblogą darbą. Nes potencialo turi. Bet mėgsti šūdą malti. Kaip ir šitame dienoraštyje, šokinėji nuo minties iki minties, kiekvieną kartą kiši nuorodas i tuos vandergrafus, bandai kažką vaizduot. Kaip sakoma, iš didelio rašto...

Tai va, šiandien man tokia nuotaika, kad norisi arba ant visų išsirėkti, arba juos kritikuoti. Priimk mano konstruktyvią(tikiuos) kritiką ir daryk arba nedaryk išvadų :D

Aišku, lygiai taip pat man galima būtų pasakyti: nepatinka - neskaityk. Panašu, kad greitai taip ir pradėsiu daryti.

Argi dienoraščiuose turi būtinai būti kažkokia tema? Dienoraščiai būna laisvi, juos reikia rašyti tada, kai norisi papasakoti savo dienos įvykius, viską, kas dienoje buvo, nesvarbu, įdomaus ar neįdomaus... Leidžiama šokinėti nuo vienos temos prie kitos ir tai yra normalu. O kiekvienas turi teisę rinktis, kaip nori juos rašyti. Naturalus ir tas dalykas, kad bandoma kuo daugiau pranešti apie savo mėgstamą muziką tiems, kas skaito, kad daugiau atsirastų gerbėjų. Aš nesuprantu, prie ko čia kibti, nes tikrai nėro prie ko. Paprastai rašai gerus komentarus, bet šis buvo visiškai tuščias ir bevertis.

Aišku, jei tavo nuotaika tokia, tai gal galima pateisinti, bet aš manau, kad net ir esant tokioje nuotaikoje, reikia valdytis. Ir tiek. Nebuvo ir man čia reikalo įsikišti, bet vat... Netyčia gavosi :D

Eilinį kartą kažkokios beletristikos prirašei, net šiek tiek gailiuos, kad skaičiau, nes nesupratau, ką norėjai pasakyt. Nėra jokios konkrečios temos, konkrečios minties. Ir eilinį kartą pasakysiu, kad geriau rašyk rečiau, bet geriau. Kartais, nors ir neprisimenu konkrečių atvejų, bet esu perskaitęs tavo dienoraščius ir kai kurie man visai patiko. Bet jie tokie reti... Turbūt ant vienos rankos pirštų tilptų.

Manau, kad tau reikia kaupti geriausius perliukus ir parašyti iš jų vieną, bet neblogą darbą. Nes potencialo turi. Bet mėgsti šūdą malti. Kaip ir šitame dienoraštyje, šokinėji nuo minties iki minties, kiekvieną kartą kiši nuorodas i tuos vandergrafus, bandai kažką vaizduot. Kaip sakoma, iš didelio rašto...

Tai va, šiandien man tokia nuotaika, kad norisi arba ant visų išsirėkti, arba juos kritikuoti. Priimk mano konstruktyvią(tikiuos) kritiką ir daryk arba nedaryk išvadų :D

Aišku, lygiai taip pat man galima būtų pasakyti: nepatinka - neskaityk. Panašu, kad greitai taip ir pradėsiu daryti.

Dingstu nusipirkti kažko gaivinančio. Va, bumt, sugriaudijo. Turbūt Roberto dvasia su generatorium gaudyt pradėjo. O, ir lietus pasirodė. Gal parduotuvę dar atidėsiu. Taigi, tęsiam dialogą

Sloga gal? Atsimenu, kai prieš kelias dienas dėliojau malkas iš vienos kiemo vietos į kitą, tai gal 6 kartus čiaudėjau. Nejau tikrai nuo malkų... Ir atsimenu, kad prieš savo gimtadienį tikrai sirgau. Tai buvo gal 11 metai, bet pasveikau iki tos dienos. O švęsti Kalėdų ar Naujųjų su temperatūra net nepamenu ar teko. Nes kiek atmintis atgaivina, tai buvau sveika...

Klausi ąsotėlio? Įdomus pašnekovas :D Aš dažniausiai klausiu savęs arba šuns, o kalbėtis su daiktais retai kada tenka...

Bet smagiausia, kad ta sloga jau visą vasarą - tik va, rugpjūčio vidurys buvo šiokia tokia pertrauka - dabar vėl prasidėjo. Netikiu, kad kažkokia alergija, tiesiog gal dėl karšto oro kambary, kuris čia visą vasarą tūno.

Kad ir kaip keistai skambėtų, mane įkvepia gražūs daiktai. O aš labai mėgstu molinius ir žalvarinius daiktus, tokius, kaip didysis varpas, kuris tiesiai man virš galvos (apie jį dienoraščiuose kalbėdavau)... O šuo kitam kambary, negaliu nueit jo ir paklausti, nes prilipau prie kėdės... O balso stygų laidyti nenoriu, nes namiškiai mane po to į Žiegždrius išveš, galvos, prisižiūrėjęs multikų...

Žinai nuo ko dar gali būti, nuo žiedadulkių. Išeini į lauką, kur nors į pievas ar šiaip į kiemą, kur daug žydinčių augalų ir niežti nosį... Tačiau jei tau kambary, tai keista, nes kambary man visada viskas gerai :D Dabar tai atsidarau langą, tai uždarau. Kai per ilgai laikau uždarius, tai įeina kas nors iš namiškių į kambarį ir iš karto prasideda: kaip tu čia neuždūsti? Ir puola "gelbėti" 

Įdomu, mane irgi kartais įkvepia daiktai, turbūt dažniausiai... Žalvariniai daiktai - tai tikrai gėris, nes primena senovę. Man ir akmeniniai patinka, žodžiu, visokie tokie...

Mano namuose tai visi laido gerkles :D Tik aš vienintelė čia tokia rami būnu :D Patikėk, kai parėkauja visi, tai kaip beprotnamyje galima pasijusti.

Nuo žiedadulkių negali būti... Gali būti gamtoje pilnai be čiaudulio. Gal tikrai dirgina tas nešvarus kambario ir miesto oras...

Jo, žalvario spalva labai graži. Ir sidabras - jau jam tai silpnybę jaučiu... Molis irgi žavingas, ypatingai tamsaus, rudo atspalvio... O mano namai ganėtinai ramus, kadangi gyvenu be brolių, seserų, nėra su kuo pasikolioti

Gali būti, esu tikra, nes mano tėvams taip būna. Dėl šios priežasties mano tėtis beveik neišeina iš namų (nors labiau dėl kitos...) Sidabras tai taip pat jėga. Bet daiktų net neturiu tokių. Tik nemėgstu jau aukso visiškai. Tiesiog to, kas labai blizga. Su broliu aš privengiu konfliktuoti, bet su mama tai varom kiekvieną dieną. Jaučiu vėl tuoj prasidės priekaištai dėl sėdėjimo prie kompiuterio, nes ką tik grįžo :D O, ką tik pasakė, kad leidžia iki 19 valandos  O vakar tai pasielgė nedovanotinai, paiimė ir išjungė, paspaudusi mygtuką :/

Aš žinau, kaip tas procesas būna - mano pusbroliui taip yra - prasideda kokį balandžio mėnesį, bet jau taip baisiai - akys raudonuoja, nosis užkimšta... Gal čia tik sunkesnė forma. Bet man šiais metais pirmą kartą taip, dar pernai truputį buvo, bet kokią savaitę gal...

Aš aukso taip pat visapusiškai nekenčiu, o mano tėvai - atvirkščiai... Klausia, kuris žiedas, kuri grandinėlė gražesnė - o aš savo banalia forma atsakau "juk jūs žinot, kad aukso nemėgstu" Sidabro ir aš neturiu, bet jau spalva - pasakiška...

Aš konfliktuoju su tėvu dažnai, nes jis labai rūpestingas - "kodėl visą dieną prie kompo sėdi?" / "kodėl nepadarai to ar ano".

O tavo mama griežta, jei net valandas sustato, kada naudotis. Bet tokius tėvus gerbiu - nors man pačiam labai nemalonu gyventi griežtoje santvarkoje...

Sloga gal? Atsimenu, kai prieš kelias dienas dėliojau malkas iš vienos kiemo vietos į kitą, tai gal 6 kartus čiaudėjau. Nejau tikrai nuo malkų... Ir atsimenu, kad prieš savo gimtadienį tikrai sirgau. Tai buvo gal 11 metai, bet pasveikau iki tos dienos. O švęsti Kalėdų ar Naujųjų su temperatūra net nepamenu ar teko. Nes kiek atmintis atgaivina, tai buvau sveika...

Klausi ąsotėlio? Įdomus pašnekovas :D Aš dažniausiai klausiu savęs arba šuns, o kalbėtis su daiktais retai kada tenka...

Bet smagiausia, kad ta sloga jau visą vasarą - tik va, rugpjūčio vidurys buvo šiokia tokia pertrauka - dabar vėl prasidėjo. Netikiu, kad kažkokia alergija, tiesiog gal dėl karšto oro kambary, kuris čia visą vasarą tūno.

Kad ir kaip keistai skambėtų, mane įkvepia gražūs daiktai. O aš labai mėgstu molinius ir žalvarinius daiktus, tokius, kaip didysis varpas, kuris tiesiai man virš galvos (apie jį dienoraščiuose kalbėdavau)... O šuo kitam kambary, negaliu nueit jo ir paklausti, nes prilipau prie kėdės... O balso stygų laidyti nenoriu, nes namiškiai mane po to į Žiegždrius išveš, galvos, prisižiūrėjęs multikų...

Žinai nuo ko dar gali būti, nuo žiedadulkių. Išeini į lauką, kur nors į pievas ar šiaip į kiemą, kur daug žydinčių augalų ir niežti nosį... Tačiau jei tau kambary, tai keista, nes kambary man visada viskas gerai :D Dabar tai atsidarau langą, tai uždarau. Kai per ilgai laikau uždarius, tai įeina kas nors iš namiškių į kambarį ir iš karto prasideda: kaip tu čia neuždūsti? Ir puola "gelbėti" 

Įdomu, mane irgi kartais įkvepia daiktai, turbūt dažniausiai... Žalvariniai daiktai - tai tikrai gėris, nes primena senovę. Man ir akmeniniai patinka, žodžiu, visokie tokie...

Mano namuose tai visi laido gerkles :D Tik aš vienintelė čia tokia rami būnu :D Patikėk, kai parėkauja visi, tai kaip beprotnamyje galima pasijusti.

Nuo žiedadulkių negali būti... Gali būti gamtoje pilnai be čiaudulio. Gal tikrai dirgina tas nešvarus kambario ir miesto oras...

Jo, žalvario spalva labai graži. Ir sidabras - jau jam tai silpnybę jaučiu... Molis irgi žavingas, ypatingai tamsaus, rudo atspalvio... O mano namai ganėtinai ramus, kadangi gyvenu be brolių, seserų, nėra su kuo pasikolioti

Gali būti, esu tikra, nes mano tėvams taip būna. Dėl šios priežasties mano tėtis beveik neišeina iš namų (nors labiau dėl kitos...) Sidabras tai taip pat jėga. Bet daiktų net neturiu tokių. Tik nemėgstu jau aukso visiškai. Tiesiog to, kas labai blizga. Su broliu aš privengiu konfliktuoti, bet su mama tai varom kiekvieną dieną. Jaučiu vėl tuoj prasidės priekaištai dėl sėdėjimo prie kompiuterio, nes ką tik grįžo :D O, ką tik pasakė, kad leidžia iki 19 valandos  O vakar tai pasielgė nedovanotinai, paiimė ir išjungė, paspaudusi mygtuką :/

Sloga gal? Atsimenu, kai prieš kelias dienas dėliojau malkas iš vienos kiemo vietos į kitą, tai gal 6 kartus čiaudėjau. Nejau tikrai nuo malkų... Ir atsimenu, kad prieš savo gimtadienį tikrai sirgau. Tai buvo gal 11 metai, bet pasveikau iki tos dienos. O švęsti Kalėdų ar Naujųjų su temperatūra net nepamenu ar teko. Nes kiek atmintis atgaivina, tai buvau sveika...

Klausi ąsotėlio? Įdomus pašnekovas :D Aš dažniausiai klausiu savęs arba šuns, o kalbėtis su daiktais retai kada tenka...

Bet smagiausia, kad ta sloga jau visą vasarą - tik va, rugpjūčio vidurys buvo šiokia tokia pertrauka - dabar vėl prasidėjo. Netikiu, kad kažkokia alergija, tiesiog gal dėl karšto oro kambary, kuris čia visą vasarą tūno.

Kad ir kaip keistai skambėtų, mane įkvepia gražūs daiktai. O aš labai mėgstu molinius ir žalvarinius daiktus, tokius, kaip didysis varpas, kuris tiesiai man virš galvos (apie jį dienoraščiuose kalbėdavau)... O šuo kitam kambary, negaliu nueit jo ir paklausti, nes prilipau prie kėdės... O balso stygų laidyti nenoriu, nes namiškiai mane po to į Žiegždrius išveš, galvos, prisižiūrėjęs multikų...

Žinai nuo ko dar gali būti, nuo žiedadulkių. Išeini į lauką, kur nors į pievas ar šiaip į kiemą, kur daug žydinčių augalų ir niežti nosį... Tačiau jei tau kambary, tai keista, nes kambary man visada viskas gerai :D Dabar tai atsidarau langą, tai uždarau. Kai per ilgai laikau uždarius, tai įeina kas nors iš namiškių į kambarį ir iš karto prasideda: kaip tu čia neuždūsti? Ir puola "gelbėti" 

Įdomu, mane irgi kartais įkvepia daiktai, turbūt dažniausiai... Žalvariniai daiktai - tai tikrai gėris, nes primena senovę. Man ir akmeniniai patinka, žodžiu, visokie tokie...

Mano namuose tai visi laido gerkles :D Tik aš vienintelė čia tokia rami būnu :D Patikėk, kai parėkauja visi, tai kaip beprotnamyje galima pasijusti.

Nuo žiedadulkių negali būti... Gali būti gamtoje pilnai be čiaudulio. Gal tikrai dirgina tas nešvarus kambario ir miesto oras...

Jo, žalvario spalva labai graži. Ir sidabras - jau jam tai silpnybę jaučiu... Molis irgi žavingas, ypatingai tamsaus, rudo atspalvio... O mano namai ganėtinai ramus, kadangi gyvenu be brolių, seserų, nėra su kuo pasikolioti

Sloga gal? Atsimenu, kai prieš kelias dienas dėliojau malkas iš vienos kiemo vietos į kitą, tai gal 6 kartus čiaudėjau. Nejau tikrai nuo malkų... Ir atsimenu, kad prieš savo gimtadienį tikrai sirgau. Tai buvo gal 11 metai, bet pasveikau iki tos dienos. O švęsti Kalėdų ar Naujųjų su temperatūra net nepamenu ar teko. Nes kiek atmintis atgaivina, tai buvau sveika...

Klausi ąsotėlio? Įdomus pašnekovas :D Aš dažniausiai klausiu savęs arba šuns, o kalbėtis su daiktais retai kada tenka...

Bet smagiausia, kad ta sloga jau visą vasarą - tik va, rugpjūčio vidurys buvo šiokia tokia pertrauka - dabar vėl prasidėjo. Netikiu, kad kažkokia alergija, tiesiog gal dėl karšto oro kambary, kuris čia visą vasarą tūno.

Kad ir kaip keistai skambėtų, mane įkvepia gražūs daiktai. O aš labai mėgstu molinius ir žalvarinius daiktus, tokius, kaip didysis varpas, kuris tiesiai man virš galvos (apie jį dienoraščiuose kalbėdavau)... O šuo kitam kambary, negaliu nueit jo ir paklausti, nes prilipau prie kėdės... O balso stygų laidyti nenoriu, nes namiškiai mane po to į Žiegždrius išveš, galvos, prisižiūrėjęs multikų...

Žinai nuo ko dar gali būti, nuo žiedadulkių. Išeini į lauką, kur nors į pievas ar šiaip į kiemą, kur daug žydinčių augalų ir niežti nosį... Tačiau jei tau kambary, tai keista, nes kambary man visada viskas gerai :D Dabar tai atsidarau langą, tai uždarau. Kai per ilgai laikau uždarius, tai įeina kas nors iš namiškių į kambarį ir iš karto prasideda: kaip tu čia neuždūsti? Ir puola "gelbėti" 

Įdomu, mane irgi kartais įkvepia daiktai, turbūt dažniausiai... Žalvariniai daiktai - tai tikrai gėris, nes primena senovę. Man ir akmeniniai patinka, žodžiu, visokie tokie...

Mano namuose tai visi laido gerkles :D Tik aš vienintelė čia tokia rami būnu :D Patikėk, kai parėkauja visi, tai kaip beprotnamyje galima pasijusti.

Sloga gal? Atsimenu, kai prieš kelias dienas dėliojau malkas iš vienos kiemo vietos į kitą, tai gal 6 kartus čiaudėjau. Nejau tikrai nuo malkų... Ir atsimenu, kad prieš savo gimtadienį tikrai sirgau. Tai buvo gal 11 metai, bet pasveikau iki tos dienos. O švęsti Kalėdų ar Naujųjų su temperatūra net nepamenu ar teko. Nes kiek atmintis atgaivina, tai buvau sveika...

Klausi ąsotėlio? Įdomus pašnekovas :D Aš dažniausiai klausiu savęs arba šuns, o kalbėtis su daiktais retai kada tenka...

Bet smagiausia, kad ta sloga jau visą vasarą - tik va, rugpjūčio vidurys buvo šiokia tokia pertrauka - dabar vėl prasidėjo. Netikiu, kad kažkokia alergija, tiesiog gal dėl karšto oro kambary, kuris čia visą vasarą tūno.

Kad ir kaip keistai skambėtų, mane įkvepia gražūs daiktai. O aš labai mėgstu molinius ir žalvarinius daiktus, tokius, kaip didysis varpas, kuris tiesiai man virš galvos (apie jį dienoraščiuose kalbėdavau)... O šuo kitam kambary, negaliu nueit jo ir paklausti, nes prilipau prie kėdės... O balso stygų laidyti nenoriu, nes namiškiai mane po to į Žiegždrius išveš, galvos, prisižiūrėjęs multikų...

Sloga gal? Atsimenu, kai prieš kelias dienas dėliojau malkas iš vienos kiemo vietos į kitą, tai gal 6 kartus čiaudėjau. Nejau tikrai nuo malkų... Ir atsimenu, kad prieš savo gimtadienį tikrai sirgau. Tai buvo gal 11 metai, bet pasveikau iki tos dienos. O švęsti Kalėdų ar Naujųjų su temperatūra net nepamenu ar teko. Nes kiek atmintis atgaivina, tai buvau sveika...

Klausi ąsotėlio? Įdomus pašnekovas :D Aš dažniausiai klausiu savęs arba šuns, o kalbėtis su daiktais retai kada tenka...