Kas rimuojasi su „Faksas“? Portretų fone

Nebuvo jokio „buvo“ – yra tiktai „yra“

V. Folkneris

Vakar buvau prisirišusi prie vienos knygos. Net ne knygos, o padrikų minčių samplaikos. „Dienoraštis be datų“ primena knygutę, kurią rašau jau mėnesis – padrikų idėjų, skyrių trupinių ar šiaip gražių žodžių junginių ir simbolių sankaupos erdvė. Gal todėl užkibau už knygos kabliuko ir įsivaizduoju save, aukojančią skanios duonos kąsnį, pirmo kurso filologijos studentę, kuri žūtbūt turi nusipirkti naują knygą. Jos jai reikia, bet ne tai svarbiausia. Beveik visos programinės knygos iki šiol mane žavėjo labiau nei dauguma atsitiktinai populiariųjų sąrašuose aptiktų bestselerių.

Faktas.

Šiandien aš išgręžtas ir išknibinėtas varlės lavonas medicinos studento rankose. Galima sakyti, jog šią dieną užskaitau... arbatos puodelis rankose ir rodiklinės lygtys sąsiuvinyje, Šaltasis karas vs Lietuvos istorija XV-XVI amžiuje ir anglų dialogai apie knygas. Ir vėl tos knygos? Visur šiandien knygos! Knygos!.. knygos...

Paktas.

Užsidegusi, kaip sudegusio teatro aktoriaus akiniai, sugalvojau, kad iš trumpų mokyklos scenų, kurias paminėjau čia music‘e galima sukurti visą dramą. Nors kas ten žino, ar jos neištiks toks pat likimas, kaip daugelio kitų – dūla mažutės kompiuteriniame faile ir dūsauja it Juozapota. Kas lydės mane į Juozapato pakalnę?

Raktas.

Vakar pasidariau mylimiausią kortelę. Čia ta, kur vienoje kortelėje telpa kelios: Čili, Iki, Senukai ir t.t. Ir tai buvo pirmas mano vadinkime pirkinys, kuriam reikėjo asmens tapatybės kortelės, kad įrodyčiau, jog man tikrai yra 18. Ne esmė, jog jie to klausė gal penkis kartus (gal labai jaunai atrodau), bet kortelę gavau ir dabar jaučiuosi kieta. Ypač todėl, jog dabar ji visiškai nemokama.

Aktas.

Įsisuko žaltys į mano smegenis ir ėda viską, nepalikdamas nieko. Aš šypsausi, juokiuosi, dainuoju, retkarčiais verkiu, nenoriu nieko. Saulė už lango visus kviečia pavasariniai geros nuotaikos manijai, galbūt žibutės šiemet žydės raudonai, o žaltys miegos žiemos miegu ilgiau nei įprasta. Bet ne. Jis jau suėdė akimirkos žavesį ir toliau kalbėti yra pavojinga. Aš užsimerkiu. Ir tyliu. Tyla.

Traktas.

Mano sapnas šiandien priminė skyrelį „Siaubo-trilerių viduriai su žiupsneliu fantastikos“. Nors gal net ne fantastikos, kiek tyro pasąmonės vaizdinių maišto. Taigi, išlipu iš autobuso sankryžoje, per kurią einu į mokyklą. Aplinkui taip tamsu... tik dangaus skliautas menkos pilkšvos spalvos dar leidžia atskirti kai kuriuos kontūrus. Pro mane gatve pravažiuoja traukinys ir juodi dūmai, besiveržiantys iš jo kamino, trumpam prikausto mano dėmesį. Aplink ledas ir stingdantis šaltis. Atsisuku į mokyklą, o joje nedega nei žiburėlis. Pamaniau, kad dabar gili naktis, tačiau į mokyklą nuėjau. Ir pamokos ten vyko. Pasišviečiant menkais šviesos šaltiniais, mes rašėme sakinius. Istorijos kabineto sienos buvo apledėjusios, todėl jos tądien nebuvo.

Važiuojant namo automobilis priešais mus pakliuvo į avariją. O dar jo vairuotojas pašaipiai man sakė, jog man vairuoti neleis, nes dar į griovį įsiversiu. Paradoksalu, kad į minėtą griovį jis įsivertė pats. Ir, ko gero, mirė. Mes jį ištraukėme, paguldėme ant asfalto ir staiga aš gavau SMS žinutę: „Tu dar gali jį išgelbėti.“ Stengiausi surinkti greitosios pagalbos numerį, tačiau man rašant 1, telefonas rašydavo 0 ir taip kankinausi, kai keli baltai apsirengę sanitarai priėjo prie mūsų, patikino, kad pasirūpins sužeistuoju ir paliko mus be žado. Juk aš taip ir nesugebėjau jiems prisiskambinti, tad iš kur jie išdygo?

Ir staiga man toptelėjo, jog sužeistąjį pagrobė. Bent prieš man pradedant vaidinti Šerloką Holmsą, nuskambėjo žadintuvas ir pribudau.

Plaktas.

Šiandien pasiūlysiu tik vieną dainą. Šiandienos dainą, kurią mielai išrašyčiau ant savo kambario sienos natomis ir niūniuočiau tik per jaunatį.

Taktas.

Jeigu skaitote šį sakinį, gerbiu jus už ištvermę.

Faksas.