Reikia prisipažinti, jog ne itin didelis entuziazmas apėmė išgirdus apie naują pasirodantį Kings Of Leon įrašą. Kotais labai dar nedaug laiko praėjo nuo paskutinio nušvitrinto „Only By The Night“, juo labiau per mažai laiko praėjo atsigauti nuo tokių nelaimių, kuriomis išvirto „Use Somebody“ ir pan. stadioninė pompastika. Na, bet pabandžius išsitrinti visas savo ankstesnes patirtis bei „kultūrines aplinkas“, imam ir bandom klausyti „Come Around Sundown“.

Pirmas įspūdis – nuobodu, nuobodu, nuobodu. „The End“ prasideda lygiai ten pat, kur viskas ankščiau pasibaigdavo, t.y. pagal seną ir jau atsibodusią Kings-of-leonišką formulę. Nors pats kūrinys aišku nieko. Ir apskritai patiko vienas komentaras – ką, kai grupė išgarsėja, būtinai jai reikia pradėti groti kažkokį kosminį jazzą, kad ji vis dar būtų įdomi? Nevisi gi yra Radiohead. U2 bandė ir gavosi šūdas. Coldplay nebandė ir vistiek nieko gero. Įsijungus šią tolerancijos plokštelę, „Come Around Sundown“ kartais sušvinta kitom spalvom.

Bet, gaila, tačiau tik kartais. Gerai tai, jog penktasis chuliganų ilgagrojis ženkliai nuosaikesnis ir ramesnis už paskutinįjį stadioninį gigantą. Tačiau vis tiek labai greitai atsiklausai Followilo (vieno iš tų, kuris dainuoja) vokalo, gi penktas albumas o jo balsas vis toks pats – nei aukščiau, nei žemiau, nei pikčiau, nei atlaidžiau, nei greičiau, nei lėčiau, žodžiu visur absoliučiai taip pat. Keturių albumų užteko įsitikint, kad balsas neeilinis, bet vis dėlto nereikia piktnaudžiauti. Ką kita grupės dalis veikia dažnai irgi sunku pasakyti. Būgnininkas atsipūtęs muša savo ritmą ir nieko ypatingo nuo savęs neprideda, gitaros irgi dažnai pilkai bliuzuoja ar šiaip velkasi paskui bosistą. Vat pastarąjį tai tikrai verta išgirti – ant jo vienintelio laikosi visas Kings Of Leon skambesys ir jis vienintelis sugalvoja kažką įdomesnio.

Pirma albumo pusė nekažką tesiskiria nuo paskutiniojo albumo – t.y. dirbtinai išpūsta, su daugybe pompastikos, bereikalingos didybės ir „rokeriavimo“. Greičiausiai čia ir voliosis visi albumo singlai. Pirmasis „Radioactive“ jau žinomas ir didelio entuziazmo nekelia, antrasis (viena ausim girdėjau) bus Pyro, kuris irgi matyt kels ir žadins kartu su emvienu ar panašiu žadintuvu. „The Face“ zjbs tiek, kiek bosistas stengiasi, o čia jis tikrai neblogas, visai taip pat ir „The Immortals“, o apie „Mary“ tai iš viso norisi keiktis – Arizonietiškas kantri-rokenrolas, kurio fone puikiausiai tinka koks girtas kabakas, pvz BIX‘ai, šaukiantis „AAAAAaaa“, kada jau ne itin svarbu kas ten už to slypi. To firminio „aaa“ čia gali prisiklausyt ir daugiau.

Na bet antroji albumo dalis, prasidedanti su melodingiausia ir bene kantriškiausia „Back Down South“ visai kabina. Pastaroji, kad ir kaip nemėgčiau visų Namelių Prerijose, šarmo tikrai turi. Ir apskritai, antroji pusė kur kas nuosaikesnė, ramesnė, tai ir klausosi žymiai maloniau. Tikriausiai iš jos tik per atsitiktinumą kas nors pateks į naujo turo (kaip be jo?) playlistą. „Beach Side“ (ir vėl katutės bosistui) ir „No Money“ atrodo geriausi albumo kūriniai. „Pony Up“ tiktų kol kas smagiausiam jųjų albumui „Because Of Timses“, o „Mi Amigo“ tikrai šauni baladė.

Apibendrinant, Kings Of Leon trypčioja vietoj, bet nieko baisaus irgi nedaro, tiesiog laikosi ant savo bangos ir išnaudoja ją kiek gali. „Come Around Sundown“ klausosi maloniau už paskutinįjį „Only By The Night“, bet nieko naujo taip pat nepasiūlo, tad vargu ar ilgai užsiliks atmintyje kaip kuom nors išskirtinis albumas. Tai maždaug kaip „X&Y” ar „Don‘t Believe The Truth“, bet ne „Antics „ ar „Room On Fire“ Linkėčiau Kings Of Leon kurį laiką nutilti, kiek pasikeisti, pagaliau pasijusti nors kiek pasiilgtiems ir grįžti su naujomis idėjomis ir nauja energija. Jei tokios dar liko.

jukebox.lt

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.