Pirmiausia norėčiau jus supažindinti su pačia grupe. "Van der Graaf Generator" - art / progressive / experimental rock stilių, 1967-1972; 1975-1978; ir nuo 2005 metų gyvuojanti grupė. Ji - viena unikaliausių roko muzikos grupių, kadangi ne džiazo srovėje pritaikė saksofoną, ir priderino prie roko muzikos tokių instrumentų, kaip vargonai ir smuikas, skambesį.

Aš asmeniškai vienu sėkmingiausių jų albumu laikau "H to He, Who Am The Only One", išleistą 1970 metais.

Dabar pradėsiu aptarinėti visas šešias albumo dainas iš eilės, kaip ir tradiciška mano recenzijose.
"Killer" - tai neabejotinai garsiausia VDGG daina. Saksofonas šioje dainoje - esminis instrumentas. Aišku, antrame plane eina ir kiti instrumentai. Dainos struktūra nėra itin progresyvi, dažniausiai ši grupė netaikė kažkokių ypatingų dainų išdėstymo struktūrų, tuo ir buvo kažkuo neprimentanti progresyviojo roko. Bet muzika ir visos instrumentinės improvizacijos bei itin poetiški bei filosofiniai Peter'io Hammill'io tekstai rodė visą grupės stilių. Grįžtant prie dainos aptarinėjimo, "Killer" solo viduryje taip pat valdo saksofonas. Manau čia suteikiama erdvė tokiam instrumentui pasireikšti ir taip pasiekiama instrumentinės įtampos viršūnė. Dainos tekste pasireiškia emocinių problemų aptarinėjimas. O pati veiksmo erdvė - jūra. Tai duoda suprasti, kad teksto autorius ne iš kelmo spirtas (P. Hammill) ir rašo taip, kas galėtų būti ne taip paprasta. Žodžiu, daina yra ypatinga ir visai graži, mano nuomone.
"House With No Door" - nėra itin kažkuo išsiskirianti iš kitų dainų, bet čia vis dėlto yra to muzikinio grožio, kurio suteikia fortepijono pritarimas. Paprastas ritmas, melodija irgi nėra itin sudėtinga. O tekste pasakojama veikėjo emocinė būsena (šio teksto atveju ji bloga, vos neprilygstanti depresijai). Yra nemažai ir filosofinių elementų. Hammill'is dažnai viską vartoja perkeltine prasme, todėl ir pačio pavadinimo nereikia suprasti tiesiogine prasme.
"The Emperor In His War Room" - man asmeniškai mėgstamiausia albumo daina. Jackson'as saksofoną pakeičia fleita. Tai dainai suteikia savotiško grožio ir sakyčiau prie bendro ritmo saksofonas net netiktų. Instrumentinėje linijoje dalyvauja fleita, vargonai ir gitaros - faktiškai visi instrumentai. Ir beje, gitaristas šioje dainoje yra ne bet kas, o pats "King Crimson" narys Robert Fripp. Pačiai muzikai čia duodama mažiau erdvės pasireikšti, bet ir ritmo instrumetika (ypač būgnai ties eilutėmis "Saviour of the Fallen, Protector of the Weak, Friend of the Tall Ones, Keeper of the Peace" ir fleita visą laiką). Tekste taip pat atsiskleidžia filosofinės detalės. Vis dėlto, poezija įspūdinga. Pati daina labiau filosofiškai pasakoja taip pat apie emocijas, prastas, depresiją. Negatyvias, liūdnas nuotaikas taip pat perteikia ir muzika. Mąstoma ir apie pačią gyvenimo vertę... Bet, žodžiu, įspūdinga daina.
"Lost" - kiek aktyvesnė daina. Vėl grįžta saksofonas. Vis susimąstau, ir šis instrumentas sukelia daug teigiamesnės energijos dainai negu fleita palyginus šią ir praeitą dainą. Na, ši daina man asmeniškai nelabai patinka, bet kūrinys neblogas. Paprastas ritmas, instrumentika labai vietomis "išsišoka", bet jai pasireikšti skiriama ir daug erdvės. Šioje dainoje labiau iškyla dvi - "aš" ir "tu" - figūros. Galima sakyti, tekstas romansinio tipo.
"Pioneers Over c." - apie ją galiu kalbėti nemažai. Aš šią dainą taip pat labai mėgstu. Instrumentinė kompozicija nėra labai įspūdinga, ji nublanktų pastačius prieš "Lost" arba "Killer". Bet šįkart atsiranda toks dalykas: pačią instrumentiką labiau valdyti pradeda vargonai, o saksofonas lieka kažkur nuspraustas į galą. Būgnų partijos puikios, suteikia įdomaus kontrasto muzikai. Pats tekstas irgi išsiskiria iš kitų. Fantastinis motyvas vietomis įgaunantis filosofinių elementų. Teksto pats iki šiol nesuprantu pagrindinės minties. Mano nuomone, tai pats geriausias albumo tekstas.
Ir "Squid 1 / Squid 2 / Octopus" - tai "The Aerosol Grey Machine" albume išėjusios dainos "Octopus" perdaryta versija. Pirminė dainos versija labai blanki lyginant su šią. Gitaros skambesys ir tiek, viskas neša į psichodeliką. O šita versija instrumentaliai yra fantastiška. Tas saksofonas ir itin aktyviai pasireiškiantys vargonai - nuostabu. Instrumentinės partijos sudaro didžiąją dainos dalį.
Ypatingai svarbu išskirti Peter'io Hammill'io vokalą, kuris sukelia šiurpulius savo skardžiu ir užtęstu balsu. Retas turi tokių, pasirodo, ne tik poetinių, filosofinio mąstymo, bet ir vokalinių, muzikinių gabumų. Štai dėl ko jis sutvertas ne literatūrai, o muzikai ir jos kūrimui. "Octopus" tekstas yra meilės ir neapykantos priešprieša, na, išsiversti bandžiau, bet nepavyksta man Hammill'io užslėptų prasmių suprasti, todėl sakau, ką matau.

Jei kas pastebėsite netikslumų, pakomentuokite būtinai, nes dar galėjau stambiai kur nors suklysti (ypač aptarinėjant tekstus). O pats albumas yra įspūdingas tiek muzikine, tiek kūrybine (teksto) prasme.

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.