"HIM" pasirodymo "Karklėje" akimirka. [Manto Daleckio nuotr.]Tie, kurie sako, kad festivaliui užtenka geros nuotaikos, puikios kompanijos ir poros guminių batų – toliau neskaitykit. Nekiškit man savo optimizmo ir manymo, kad jeigu organizatoriai jums šika ant galvos, tai matyt nieko čia nepakeisi ir reikia tik paklusniai galvytę nuleisti. Organizatoriai – ne kažkokios mitinės, tolimos ir nepasiekiamos, ant Olimpo kalno sėdinčios, bene įsivaizduojamos būtybės, kurios nieko jums neskolingos ir neprivalo jums nieko užtikrinti. Tai žmonės, kurie turėjo pasirūpinti festivalio lankytojų saugumu, gerbūviu ir komfortu. Niekas iš jų neprašė nei rožėmis kvepiančių tualetų, nei penkių žvaigždučių viešbučių, nei raudonų kilimų, nutiestų nuo kempingo iki scenos. Bent kiek geriau suorganizuotuose festivaliuose buvusių lankytojų reikalavimai – pakankamai kuklūs ir lengvai įgyvendinami, tačiau netgi į juos nebuvo atsižvelgta. Tačiau pradėkim nuo pradžių.

Pasimetę organizatoriai, girti nepilnamečiai ir neapmokyti savanoriai

Ne taip, kaip organizatoriai, mes eilių tikėjomės. Ruošėmės joms ne tik morališkai – išjudėjome iš Kauno apie devintą ryto tikėdamiesi palapinę statytis apie ketvirtą. Vis dėlto, likus aštuoniems kilometrams iki Karklės paaiškėjo, kad organizatoriai susidūrė su ta pačia problema, kaip ir organizavusieji Granatas – jie nesugebėjo sužiūrėti kiek bilietų pardavė. Nesugebėdami valdyti tūkstantinio mašinų srauto, savo aplaidumo, pinigų taupymo ir neapmokytų bei pasimetusių savanorių dėka jie daugelį festivalio lankytojų įstrigdino kelias valandas trukusiame pragare. Kas mūsų laukė? Ogi mašinos, važiuojančios ne ta juosta, kuria turėtų, progos susimušti ieškantys marozai, vaikščiojantys tarp transporto priemonių ir besikabinėjantys prie vairuotojų ir keleivių, dar nepasiekus festivalio vietos prasukami tauriųjų gėrimų buteliai (bonusas – girti, iš mašinų krentantys ir pakelėje besilengvinantys nepilnamečiai) ir nusiteikimas, kad į teritoriją įvažiuosime nebent vakare.



Jau pasiekus festivalio teritoriją, norint surasti vietą, kur man, kaip žurnalistei, reiktų atsiimti paskirtą media pack‘ą, susidūrėme su ne tik, kad neapmokytais ir pasimetusiais, bet ir šiurkščiais savanoriais. Paklausus, kur mums reikėtų važiuoti, vienas vaikinas gūžtelėjo ir pasakė, kad niekas jam nieko nesakė, o kiti du net neatsisukdami parodė savo geranoriškumą: „Ką žinau, susiraskit patys.“ Apsaugos darbuotojai tik gūžčiojo, o viena susistabdyta mergina, ant kurios kaklo kabėjusioje kortelėje buvo parašyta, kad ji – festivalio darbuotoja, kortelę pasikišo po marškinėliais ir paskubo paaiškinti, kad nieko ji čia nežino.



Amžina kova dėl vietos po saule

Ištvėrus eiles, apsikrovę daiktais pajudėjome kempingo link, tačiau iš to, ką pamatėme pasirodė, kad Karklės šūkis turėtų keistis į „Išsirink laukimo pozą“, nes, žinoma, laukė kelių šimtų žmonių eilės prie daiktų tikrinimo punktų. Aštuoni apsaugos darbuotojai puikiai atliko savo darbą, tačiau darė jį kankinančiai lėtai. Atseginėdami kiekvieną krepšį, kuprinę, miegmaišį ir rankinę, jie išnaršė viską, ką tik galėjo – nuo maišų su maistu iki krepšyje buvusių apatinių. Vis dėlto, susikoncentravę į festivalio lankytojų daiktus jie net nepastebėjo jaunimo, aktyviai mėtančio savo daiktus per tvoras. Jeigu toks savivaliavimas nepastebimas ir ignoruojamas, galbūt reikėtų sušvelninti ir tą daiktų knisimą prie įėjimo?..



Tačiau ties apsauga nuotykiai nesibaigė. Milžiniškoje, tačiau palapinėmis užgrūstoje kempingo teritorijoje ieškodami bent mažiausio plotelio, kiekvieną kartą tokį radę susidurdavome su vienu vieninteliu žodžiu – rezervuota. Iš plotų, kuriuos užsiėmė įžūlesni lankytojai atrodė, kad jie saugo vietą ne draugams, o visai plačiai, kelių kartų giminei. Vieni stovėjo laisvų plotų viduryje ir rėkavo ant norinčių jį okupuoti, o kiti surentė primityvius plėvelinius, itin daug vietos užimančius statinius, dar labiau sužlugdančius viltį tiesiog rasti vietos susikurti sau kuklius namus dviems naktims. Nusprendus, kad nieko taip nebus ir reikia spjauti į tas visas rezervacijas, įsispraudėme į mažą plotelį ir pradėjome statytis. Bet tai ilgai netruko, nes pasirodę tie, kuriems vieta buvo rezervuota, žinoma, pradėjo rėkauti, puolė į atlapus, grasino ir visaip kitaip pademonstravo, kad Karklės auditorija – nesubrendusi, problemų ieškanti ir Rimo Šapausko Budulį laikanti idealu.



Jei neišgąsdino lietus – išgąsdins žiurkės

Praėjus vos valandai nuo palapinės pasistatymo per Jazzu koncertą užklupęs lietus neatrodė toks baisus, kol nepamačiau, kaip jis veikia festivalio lankytojus. Vėjo ir skaudžiai veidą čaižančių lietaus lašų išsigandę, žmonės stumdydamiesi, lipdami vienas per kitą ir ignoruodami visus aplinkui, stengėsi rasti sausesnį plotelį pasislėpti. To pasekoje žmonės buvo verčiami ant žemės, daužomi alkūnėmis, spardomi ir spaudžiami. Mano akyse minioje buvo ignoruojama itin suspausta nėščia moteris, o iš skausmo verkiančios stumdomos merginos riksmus ignoravo net tie, kurie stovėjo šalia jos. Tai tik įrodė, kad ieškant malonios, paslaugios, subrendusios ir draugiškos publikos – Karklę reiktų aplenkti dideliu ratu.



Vis dėlto, tuo festivalio siaubai nesibaigė. Nuo baisaus lietaus patvinę keliai tapo dumblynais ir pelkėmis, kuriuose, dėl apšvietimo stokos, žmonės krito, klupo ir slydo. Su ta pačia problema teko susidurti ir kempingo teritorijoje, kuri po pirmosios nakties jau buvo virtusi karo lauku. Šiukšlės mėtėsi visur, palapinių nuolaužos irgi. Žmonės, ieškodami kelio į savo palapines, tamsoje slydo ir griuvo ant kitų festivalio lankytojų laikinų namų, laužydami palapines laikančius strypus. Nieko keisto, kad iš to beprotnamio norėjosi dingti kaip įmanoma skubiau, todėl jau antrosios dienos ryte mes susirinkome daiktus ir nusprendėme naktį praleisti mašinoje. Tiesa, kaip atsisveikinimo su kempingu dovaną gavau tai, ko, veikiausiai, ir reikėjo tikėtis – šiukšlių krūvų priviliota, tarp palapinių šmirinėjo stambi ir tolerancijos Karklei taurę perpildžiusi žiurkė.



HIM – gėdingai pasitiktas Karklės šviesulys

Kai galvoji apie nemandagią publiką, bjaurias oro sąlygas ar siaubingą organizaciją, nesunku pamiršti tai, dėl ko čia atvažiavai – muziką. Vis dėlto, didžioji dalis Karklės lankytojų labai aiškiai parodė, kad jie čia atvažiavo ne melomaniškų paskatų vedini – prie puikių Colours of Bubbles sukiojosi itin kukli „minia“, Jazzu teko kęsti baisias sąlygas ir nepagarbius, šiurkščias pastabas laidančius girtus klausytojus, o Mikutavičiaus publika įrodė, kad jiems užtenka krūvos į orą paleistų blizgučių, kad būtų laimingi. Buvo akivaizdu, kad organizatoriai pataikauja tai auditorijos daliai, kuriai įtikti nėra labai sudėtinga. Pagrindinėje scenoje pasirodęs M. Mikutavičius kuo puikiausiai girdėjosi ir sėdint parkinge, o antrojo vakaro žvaigždės HIM buvo pasitikti su tokios siaubingos kokybės garsu ir tokiu pritildytu vokalu, jog tai stebėti buvo netgi šiek tiek gėda. Vis dėlto, net ir tokiomis sąlygomis jie atrodė puikiai. Bendravimo su publika buvo mažoka, meilės Lietuvai gal irgi kibirais semti negalėtum, bet, nepaisant visko, tik jų klausydama Karklėje pasijaučiau taip, tarsi būčiau ten, kur ir turiu būti. HIM įrodė, kad nereikia nei ekstravagantiškų apdarų, nei impozantiškų judesių, nei įspūdingų projekcijų bei dekoracijų, kad reginys būtų malonus akiai ir netgi šiek tiek hipnotizuojantis.



Metas mokytis iš klaidų

Neskubu sakyti, kad į Karklės festivalį net kojos nebekelsiu, nes žinau, kad jeigu jie kada nors ateityje pasiūlys ką nors panašaus į HIM, neabejotinai susigundysiu. Vis dėlto, mieli organizatoriai, jūs turite visus metus pasimokyti iš savo klaidų. Pasitikrinti kiek bilietų pardavėte, pasirūpinti, kad žmonės nepatirtų traumų pažliugusiuose takuose, užtikrinti garso kokybę ir tvarką festivalio teritorijoje. Vis dėlto, gi liūdna, jeigu jus galima pagirti tik dėl prisikviestų HIM ir dar keleto įsimintinų grupių ir atlikėjų, tinkamo TOI TOI tualetų kiekio ir maisto, įvairių parduotuvėlių ir pramogų įvairovės. O visiems tiems, kurie sako, kad gali būti ir blogiau – neapgaudinėkit nei savęs, nei kitų. Žinoma, kad gali. Tačiau kam lygiuotis į tai, kas ir kitur blogai? Kam sakyti, kad va, Vudstoke irgi žmonės purve maudosi ir ot – laimingi! Toks požiūris primena ne bandymą ką nors gero išlaužti iš šūdinos situacijos, o absurdišką ir užknisančią demagogiją: žinoma, pas mus blogai, bet va, žiūrėkit, pas kažką dar blogiau buvo! O tiems, kurie linkę ignoruoti pastebėtas klaidas, siūlau nepamiršti, jog kartais tam, kad gautum geras sąlygas, kurios ne kiekvienam organizatoriui yra svarbesnės už uždirbamus pinigus ir didžiausio lietuviško festivalio vardą, reikia jas išsireikalauti.

Lankėsi ir vertino Patricija Tilvikaitė. Nuotraukų galeriją parengė Mantas Daleckis ("Unrest"):