|
|
|
|
|
Guliu, linijose delnų ieškau atsakymo, bet nerandu jo.
Verkiu – aš nežinau! dangaus skliaute atsakymo ieškau.
Esu laisva, laisva rinktis. Nesu kokia melagė.
Tiktai noriu būt savimi... savimi.
O dabar šie dūžiai manyje, jie lyg žvarbaus brizo gūsiai:
niekad nejaučiau viduj save griaunančio...
ima mano kūną, perkelia į kitą pasaulį.
Žinau, gyvenu... tačiau akmeniu krentu žemyn.
Meldžiuos, į dangų pakėlus akis. Jaučiu šį lietų:
jo lašai kaip tik dabar ant manęs krenta.
Pakilt, skrist, noriu skrist. Gyvenimas - mano vienos.
Jau gana prisiverkiau, bet žinau, ne viena aš tokia
čia esu, išgyvenusi dar vieną dieną.
Nenoriu mirti , ne...
Prašau, būk ten, kai atvyksiu. Neverki... prašau.
|