Štai lėtai ateina vakaras, besileidžiančiais vakarų pusėn saulės spinduliais, besiskverbiančiais į miesto kavinių vidų pro langus ir atviras duris. Sėdėti vienoje iš tų kavinių, ypač toj, visada kvepančioj kava, pasiėmus pigiausią kavos variantą, su filosofine knyga rankoje, akies krašteliu užmetant akį į žmonių, kalbančių kitomis kalbomis, veidus, yra tikras atokvėpis. Galima atspėti, kad tasai atokvėpis yra nuo tos taip dusinančios kasdienybės. Tai tarsi savotiškas pasislėpimas nuo taip dažnai nepakenčiamos realybės. Pardon mano pesimistinį požiūrį. Aš pesimizmą glaudžiai sieju su realizmu, tad prašau suprasti ir bent pabandyti toleruoti šią pasaulėžiūrą. Taigi, ir atrodo, labai keista, kai eini slėptis ne ten, kur beveik nėra žmonijos užuominų, o kaip tik ten, kur jų daugiausia. Aha! Jei esi bent kiek įžvalgus, gali suprasti, kad tokiu atveju žmogus greičiausiai slepiasi nuo savęs, kai buvimas vien su savimi tampa nepakenčiamas. Tačiau tai nesvarbi tema. Čia, kur vis ateina ir išeina įvairių tautybių, iš nežinia kokių pakampių atsibeldę, žmonės, yra tarsi visai kitas pasaulis. O dar kai iš kavinės grotuvo netikėtai suskamba David Bowie dainos apie Gyvenimą Marse bei Žvaigždžių žmogų... Jos tik primena dalykus, kuriuos norisi užmiršti. Jau seniai būtų laikas. Tačiau žmonės turi vieną bjaurią savybę, skiriančią mus nuo labiau pažengusių, Žvaigždžių žmonių – jie linkę įsikibti praeities ir malonių prisiminimų, kurie seniai praėję. Praeitis ir yra tik praeitis, todėl reikia ją palikti ilsėtis ramybėje, ir gyventi tiktai dabartimi, pasitelkiant šiuo metu turimomis priemonėmis, tikint, kad ateitis nebus vien tik bjauri kalė, bet pažers malonias pasekmes veiksmų, atliekamų dabar. Reikia būti dėkingiems už tai, ką jau turime, nesvajojant apie tai, ko neturime, ypač materialiai. Dvasinių dalykų trokšti nėra savanaudiška, nors viskas priklauso nuo to, kaip jų trokšti ir kokiais kiekiais. Jei nejauti saiko – tu jau esi niekam tikęs šiknius ir šito niekas negali nuginčyti (nebent visiškai naujai perkračius visus žinomus faktus apie žmogaus moralumą). Gyvenime turi ar lengvesniu, ar dažniausiai sunkesniu keliu, bet kaip nors tapti stoišku, solidariu, turi pradėti visur jausti ribas, tačiau tuo pačiu metu neįstrigti griežtoje savo proto susikurtoje santvarkoje, užkertant kelią tokiam būtinam dalykui, kaip spontaniško veiksmo sukeliamam malonumui. O malonumas yra žmogaus esybės pagrindas. Viskas, ką žmogus daro, yra daroma siekiant patirti/sukelti atitinkamą malonumą visų pirma sau, o tada galbūt ir kitiems. O brandus žmogus, brandi asmenybė yra tokia, kuri atranda tobulą santykį tarp malonumo poreikio ir tarp to įsipareigojimo visuomenės nustatytoms etikos/moralės taisyklėms.
Deja, mūsų neprotingose prigimtyse slepiasi neprotingas poreikis siekti to, kas neįmanoma, arba tiksliau sakant, to, kas seniai prarasta ir ko nebesusigrąžinsi. Labai sunku, kai tos pačios liguistos mintys įkyriai sukasi galvoje, o beveik nesveikas, apsėdimą primenantis noras įgyvendinti utopines svajones toliau doroja nervų ląsteles. Galima žvelgti į gyvenimą vien šviesiom spalvom, galbūt tai ir būtų įmanoma po tūkstančių terapijų, tačiau gilus supratimas, kad kiekvienoje gyvenimo pusėje yra ir niūrių spalvų, kurios akimirksniu išmozoja tas šviesias saulutes ir margas gelytes, nupieštas tavo gyvenimo popieriaus lape, niekur negali dingti. Pasisekė tiems, kurie jau rado dėl ko jiems verta gyventi ir niūrias spalvas savo popieriaus lape regi daug rečiau. Deja, likimas – klastingas burtininkas, dažnai stipriai suima tave į savo rankas, ir nors priešiniesi visomis savo išgalėmis, jo įveikti negali. Jei sakai, kad likimo nėra – esi idiotas. Prisimink save vaikystyje ir viską pergalvok iš naujo. Kol dar nežinojai, ką reiškia kai kurios mandros sąvokos, jautei viską širdimi ir nemokėjai paaiškinti, buvai nuolat valdomas kažkieno kito stipresnės valios, tau beveik niekad nebuvo leidžiama daryti to, ko geidė dar vaikiška, nekalta širdis, vadinasi buvai tiesiog veikiamas stipresnės už save jėgos. Tik užaugęs, perėmęs gyvenimo vairą į savas rankas, priverstinai išmokęs (arba ne) jį valdyti, supranti, kas yra kas, ir kaip paaiškinti įvairias painias gyvenimo peripetijas bei sudėtingus čia vykstančius reiškinius. Vis dėlto, kai virš tavo galvos pradeda vertis milžiniška juodoji skylė, visos tavo žinios, visas tavo aukštas, aukštesnis nei didesnės žmonijos dalies, intelektas išnyksta lyg audros sukeltam vėjyje ir netenka galios. Negali tada nei paaiškinti, kodėl, nei suprasti ką daryti, kad sustabdytum tą beprotybę, kuri kažkokiais keistais, menkai mokslo ištirtais cheminiais procesais liejasi tau į smegenis. Kur yra tas asmeninis stebuklas, turintis teikti jėgų ir stiprybės tokiam priverstinai klaidinančiam gyvenimo kely? Negi amžinybės, jei tokia egzistuoja, akivaizdoje, išlieka tik tamsa, o šviesa tuoj pat numiršta..?
|
2017 m. gegužės 23 d.
|
2018 m. gruodžio 12 d.
2018 m. lapkričio 7 d.
2018 m. lapkričio 1 d.
|
Pasiūlė | Daina | Mėgsta | |||
Sahja | The Look Roxette |
||||
DjVaids | Rise Up, Shepherd and Follow Vanessa Williams |
||||
einaras13 | Dreamer Voyager |
||||
Silentist | Charmless man Blur |
||||
proletaras | Back in Black Carlos Santana |
2017 m. gegužės 23 d. 20:42:34
Realiai taip nebūtų :D
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2017 m. gegužės 23 d. 20:13:13
2017 m. gegužės 23 d. 19:20:24
Taip, "Mr. Brightside" kind of žmonės tarsi sapne gyvena, man atrodo. Kol nenutinka kas nors, kas sukrėstų jų pasaulį ir priverstų į jį žiūrėti kitaip. Arba būna dar taip, kad jie kaip tik tokiais tampa, pradeda save apgaudinėti, nes taip lengviau ištverti blogybes. Žinoma, reikalinga nuolatos patirti, tiek malonius, tiek nemalonius išgyvenimus, ne vien tam, kad vertintum tai ką turi ir t.t., bet ir kad galėtum nuolatos augti kaip asmenybė, ir tikiu, darytis tik stipresnis, ne silpnesnis. Tačiau kartais nutinka taip, kad tas sudėtingas žmogaus smegenų komplektas ima ir "perjungia" mąstymą į žalojančią pusę. Turiu omeny, kai žmogui ima atrodyti, kad niūrių spalvų yra daugiau ir jos nesuvaldomai ima viršų gyvenime. O kas gąsdina, tai tas, kad dažnai neigiamumas gyvenime nugali, jei tiesiog nepasiseka ir nerandi to ramsčio kuriuo gali pasiremti einant savo gyvenimo keliu.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2017 m. gegužės 23 d. 18:53:30
Retai rasi žmogų, kuris always looking on the bright side of life veikloje būtų sėkmingas. Neužmušamas optimistas taip pat yra našta, bent jau savo šeimai. Tie juodi debesys žmogui yra reikalingi: kaip kitaip įvertinsi saulėtų akimirkų nepakartojamumą. Štai balansuoti tarp jų ir yra menas, nes nėra baisiau, kaip nuolat gyventi šešėlyje. Lyg ir nepatyri nieko baisaus, bet ir nieko tokio, kas nusviedžia į devintą dangų, tokia, taip sakant, skaistykla.
Ir dar, visiškai sutinku, kad likimo pirštas nuolat baksnoja į nugarą. Nėra to blogo, kuris neišvirstų į dar blogesnį.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly