Mano maža meilės istorija

Grįžau čia vėl. Perskaičiau visus savo dienoraščius. Visgi, buvau protinga, bet naivi. Ir pripažįstu tai po gerų penkių metų. Vis dėl to, malonu paskaityti ir prisiminti tai, kas įvyko kažkada. Ir supratau, kad 2008 metais tikrai turėjau nuostabią meilės vasarą. Nesuprantu, kodėl nėra detalios istorijos. Tad nusprendžiau ją dabar atskleisti su detalėmis, kurias dar priimenu...

Užaugau aš kaime, esu gamtos vaikas. Buvau savikritiška ir nepasitikinti savimi mergaitė/mergina. Tačiau turėjau nuostabų kaimyną, kuris visad mane suprasdavo, visada prajuokindavo. Miklas liežuvis ir įtaigios diskusijos pavergė mane, ir pamažu viskas tapo ne tik "kaimynų bičiulyste". Mano vilnietis vasarodavo kaimynystėje nuo pat mažų dienų, ir kadangi tai buvo vienintelis gražus berniukas kieme, būdama šešerių pajutau jam didelį, mergaitiškai vaikišką susidomėjimą. Aišku, berniukai lieka berniukais, ir tą dėmesį rodo  savotiškai, arba jo nerodo visai.  Jis manes vaikiškai berniukiškai vengdavo, bet aš buvau geriausia jo žaidimų draugė. Esmė tokia, jog mes buvome geri draugai ir visas vasaras praleisdavome ant vieno suolelio jo senelės kieme.

Patapau vyresnė. Man jau dvylika. Pamenu, gėda buvo, kai jis suglamžė ir išmetė mano rašytą jam meilės laiškelį. Vienintelį meilės laiškelį, kurį vaikystėje esu rašiusi berniukui. Buvau pikta ir įsižeidusi.

Vėliau jis išvažiavo. Nuo tada jo nemačiau ilgą laiką. Per tą laiką jis užaugo, nors jis irnegrįždavo vasaroti į mano pasaulėlį, vis pagalvodavau, kaip jam sekasi. Praėjo keli metai. Aš jį pamiršau. Paika meilė pasimiršo. Gyvenau savo, o jis - tikriausiai savo gyvenimą.

Man jau 18. Nepamenu tiksliai tos akimirkos, kas ir kodėl man pasakė,kad Martynas grįžo, ir draugauja su mano gera drauge. Žinau, kad tada man jau tai nerūpėjo. Visgi, tai buvo vaikiška meilė ir praėjo jau 6 metai nuo tada, kai mačiau jį paskutinį kartą. Na, bet mes susitikom... Ir aš prisiminiau, kodėl jis man taip tiko ir patiko kaip žmogus. Pasitikintis savimi, šmaikštus, protingas, iškalbingas, ir svarbiausia - pastabus. Tobulas, bet, deja, užimtas. Ir užimtas ne bet ko, o mano draugės. Neleidau sau prisisvajoti. Tiesiog buvom artimi draugai. Tyliai jaučiau jam simpatiją. Ir mėgavausi nuostabia vasara.

Atsinaujino graži kaimyninė draugystė. Vakarai ant to paties suolelio, kaip vaikystėje, ilgi pokalbiai. Suktos diskusijos. Valandas trunkantys pokalbiai telefonu iki paryčių. Na, manau, jis pastebėjo, kad krito man į akį, tačiau man nerūpėjo, mato jis tą, ar ne, gal netgi ir norėjau, kad žinotų, kad kažkas kirba, bet niekada jam tiesiogiai neprisipažinau.

Tačiau atėjo perversmo diena.

Tai buvo rugpjūčio vidurys. Meteoritų lietus. Mes kaimyniškai sode pasitiesėm pleduką, ir iki 5 ryto skaičiavom krentančias žvaigždes. Suskaičiavau 77. Jis - daugiau. Nes jis ištikrųjų skaičiavo. O aš tik tirpau šalia jo. Apsikabinti mums būdavo normalu. Mes draugai. Tikriausiai buvome tą kartą per arti vienas kito, kad nieko neįvyktų. Ir mano visų gimtadienių noras išsipildė - Martynas pabučiavo mane. O gal aš jį pabučiavau.. Kaip gaila, kad tai prisimenu taip neryškiai. Žinau, kad visą naktį, iki kol prašvito, buvau jo glėbyje, buvau jo mylima, buvau jo bučiuojama. Žinau, kad kitą dieną jaučiau skrajojant drugelius pilve, bet tas jausmas maišėsi su savigrauža. Juk tai mano draugas. Ir ji mano draugė..

Nerašytu susitarimu apie tai daugiau nekalbėjome, bet aš jau žinojau. Kad kažkas tmus sieja. Kažkas yra.. Kažkoks mažas stebuklas, kuris kirba man jį pamačius. Kažkoks jaudulys, kuris verčia mane prie jo apsikvailinti.

Baigėsi meilės vasara.  Paskutinę (o gal ir ne) deną prieš išvažiavimą jis pasibeldė į mano duris ir prie manęs iš piniginės ištraukė sulamdytą, sulankstytą lapelį. Tai buvo mano meilės laiškelis, kurį rašiau jam būdama mergaitė. Pasirodo, jis jo neišmetė, o saugojo daug metų savo piniginėje. Sentimentalusis Martynas.

Jis išvažiavo. Viskas buvo kažkaip kitaip. Lyg ir taip pat, lyg ir kitaip.  Draugystės statusas liko, tačiau bendravimas jam išvažiavus - sustingo. Tas žmogus, kuris mane išmokė žiebtuvėliu atidaryti alaus butelį, tas žmogus, kuris mane meiliai vadindavo šypsenėle, ir gražuole, tas žmogus, kuris man telefone paleisdavo The Fray - How to save a life - dingo. Trūko jo sąmojų, trūko buvimo kartu, kada galėdavau flirtuoti ir įsivaizduoti, kad jam tai patinka.

Žiemą įsimylėjau kitą vaikiną. Martyną pamiršau. Kiek domėjausi, jis ir mano draugė išsiskyrė. Tačiau man, kaip įsimylėjusiai vištelei, tai jau nerūpėjo.

Po dviejų metų mes vėl susitikome. Krizendami ir apsvaigę iš laimės, pagaliau susitikę, apkalbėjom savo gyvenimus. Juokėmės ir žiūrėjom į Nemuno ir Neries upes. Praleidom nuostabią popietę, ir vėl išsiskirstėm. Atrodė - kad nieko nepajutau, na, ir nemaniau, kad kažką pajusiu. Buvau įsipareigojusi. Viskas vėl užsimiršo..

Praėjo dar du magiški metai. Man jau 23 metai. Studijuoju jau antrą bakalaurą, dirbu mėgiamą darbą. Taip jau atsitiko, kad prieš gerą mėnesį išvykau komandiruotei į Vilnių - jo gimtąjį miestą. 

Kai jis sustojo šalia manes, ir liepė lipti į mašiną, tamsoje vargiai ir bemačiau jį. Panašus į save, Martyniškas, nepraradęs visų savybių, kurios mane žavėjo. Iškalbingas ir intriguojantis, įtraukiantis. Mes maloniai šnekučiavomės. Gėrėjomės Vilniaus panorama, atviravom ir dalinomės įspūdžiais. Daug juokiausi. Visai taip, kaip prieš 5 metus. Grįžau sukrėsta. Įtartina, man nebūdinga savijauta. Kad suprasčiau, kas su manimi darosi, turėjau pamatyti jį antrą kartą.

Plepėdami apėjome visą Vingio parką. Laidydami vienas kitam dviprasmiškas užuominas. Jaučiausi pilna, užpildyta, laiminga. Tik Jam vienam jaučiu tokią chemiją. Gal tai ir yra meilė? Kažkas vėl persivertė mano viduje, man jo reikia. Tobulo vaikino, kuris turi vieną blogą dalyką - merginą... Taip. Likimo ironija.

Neišdrįsau jam pasakyti, ką jaučiau tą vakarą. Neesu tokia atlapaširdė, ir tikrai bijojau jo reakcjos. 

Pasidarė tikrai baisu, aš jau nebe maža mergaitė. Ir tikrai buvau išmužta iš vėžių nežinomo jausmo. Turėjau kažką daryti. Ir protingiausias dalykas, kurį sugalvojau - atvira ir ilga sms žinutė, kurią rašyti drįsau tik grįžusi atgal į Kauną.. Pasidalinsiu  jos tekstu.:

"Rašau rizikuodama, kad tai, ka pasakysiu, bus arba gali būti panaudota prieš mane :P nežinau, ką tokio turi tu, jog susukai galvą per dvi dienas nieko nedrydamas. Žinau, kad negražiai darau tavo atžvilgiu. Bet norėjau, kad žinotum. Kad su niekuo taip gerai nesijaučiau susitikusi jau ilgą laiką. Ir, kad tu man patinki :D aš šiaip niekada taip nesielgiu, kaip dabar... Kai pasakiau draugei, kuri mane daug metų pažįsta, jog pasakysiu užimtam vaikinui, kad jis man patinka - ji atsakė: "tu girta? :D" Tiesiog. Jaučiu, jog reikia pasakyti, kirminėlis širdelę ne be reikalo graužia :) keistas jausmas kirba ir viskas :D tegul tai bus maža paslaptis. Ši žinutė juodraščiuose jau dvi dienas guli. Ir tuoj padarysiu didziausią kvailystę ją išsiųsdama :) dar didesnė kvailystė būtų nutylėti tai, ką noriu pasakyti. Renkuosi mažesnę blogybę. Neturiu ko prarasti."

Aišku, aš pasirinkau pačią didžiausią blogybę. Ši žinutė kamuojasi juodraščiuose iki dabar. Neišdrysau. Ne dėl to, kad gal kiltų pavojus jo ir jo merginos draugystei. Nors turėčiau save graužti už nuodėmingą jaunystės bučinį - sąžinės man negraužia. Noriu laimės sau. Jaučiu, kad galbūt mes esame netgi skirti vienas kitam. Minėtą chemiją žmogus pajunta gal du kartus gyvenime. Kiti gal net nei vieno karto. Bet, aš vistiek neišdrysau.

Sunku perteikti ką jaučiu. Bet tai buvo vienintelis žmogus, kuris mane vertė jaustis taip, kaip rodo per filmus.

Belieka palaukti dar du magiškus metus, gal vėl susitiksim, gal ne.

Tokia mano istorija. Graži, bet be pabaigos.