Prieš jus veteranas tūkstančių psichokarų.
Aš taip ilgai gyvenu ties riba,
girdint pragaro prieangio vėtrų garsus.
Esu gan jaunas žiūrėti ir visai senas matyti,
nusėtas daugybės randų viduje.
Nesu tikras, ar iš manęs kas belikę.

Sukrėtimų pakaks šių, gana!
Pertrauką mums laikas daryt.
Metas dingt kuriam laikui.
Liepsnose mūs gyvenimai slinko
savo protus ryjom kryptingai.
Meldžiu, sukrėtimų pakaks šių, gana!

Klausi, kodėl toks nuvargęs, kodėl nekalbus,
bari mane už tą tylą,
liepi  keistis, suaugti gal būt.
Brangioji, karas tęsiasi vis,
ir galo jam nėr, tai tikrai.
Nežinau, ar mes kada nors...
Nežinau, ar kada nors mes būsim laisvi.

Prieš jus veteranas  tūkstančių psichokarų.
Galiausiai energija išseko visa,
nieko neliko iš mano šarvų.
Išeikvojau ginklus, bejėgis, patyręs tiek netekčių,
o pats aš – vien žaizdos,
o tu sakai pergalė čia, ar tai aš girdžiu?

Sukrėtimų gana šių, pakaks!
Pertrauką mums laikas daryt.
Mane užnugarin siųskit,
kur beprotystės ištvinus banga
į pragarą čiaužia tada. 
Meldžiu, sukrėtimų gana šių, pakaks!
Sukrėtimų gana gi, pakaks!