Mama ji dar vaiką mane
gero mokė, sakydama: - Tau
gyvenimas tarsi knyga atversta -
neužversk jos neperskaitęs, sūnau.
Girdėti jos žodžiai ir šie:
Skaisčiausia šviesa gęs greičiau.
Sūnaus širdy skola mamai lieka.
Bet rast kelią man reikia pačiam.

Širdį mano paleisk.
Užaugti sūnui leisk.
Mama, širdį mano paleisk
arba lai širdis ta nurims, nurims.

„Maištautojas“ man antras vardas
dėl kraujo laisvos padermės.
Ant kaklo iki šiol išlikus
trumpo pasaičio ryški žymė.
Anksti palikau namus aš.
Kalbėjo, jog blogai padariau.
Aš niekados neatsiprašinėjau.
Kas padaryta – padaryta jau.

(priedainis)
Širdį mano paleisk.
Užaugti sūnui leisk.
Mama, širdį mano paleisk
arba lai širdis ta nurims.

Neprašiau tavęs nieko 
Bet ir nedaviau pats.
Tuštuma po tavęs likus
atlydės iki kapo pat.(2 kartus)
Arba lai širdis ta nurims.

Mama, aš grįžtu namo,
nors ne tokio tikėjaisi gal.
Motinos meilė man tyliai padėjo
gyvent, nesidairant atgal.
Įprastas dalykas man buvo
tavo meilė ir visą, ką man sakei.
Tavo rankų, kad priglobtų reikėjo -
vietoj to akmuo šaltas štai.

Širdį mano paleisk.
Mama, širdį mano paleisk.
Nenorėjai jos niekad paleist.
Tuomet lai širdis ta nurims.
(priedainis)